Lietuviai prisiminė savigarbą

Lie­tu­viai pri­si­mi­nė sa­vi­gar­bą

Ga­lim pūs­tis kiek no­rim, ta­čiau nie­kaip neiš­si­suk­sim nuo kas­met skel­bia­mos sta­tis­ti­kos, ku­ri ne­gai­les­tin­gai pra­ne­ša: esa­me vie­ni di­džiau­sių gir­tuok­lių, sa­vi­žu­džių, emig­ran­tų, su vie­nu iš ma­žiau­sių gims­ta­mu­mų ir dar krū­va ki­tų nei­gia­my­bių. Ir ne tik Eu­ro­po­je, bet ir pa­sau­ly­je. Nyks­tan­ti, be­si­žu­dan­ti ne­vy­kė­lių tau­ta – taip už­ra­šy­ta kiek­vie­nam iš mū­sų ant kak­tos, kur be­bū­tu­me ir ką be­veik­tu­me. Šie pa­ly­gi­nan­tys skai­čiai yra priei­na­mi, ži­no­mi vi­siems.

Val­das RUT­KŪ­NAS

redakcija@skrastas.lt

Val­džios ci­niz­mas mus pa­smer­kė gė­dai

Ga­li­me tei­sin­tis kiek no­ri­me: aš tiek ne­ge­riu, ne­si­žu­dau, nee­mig­ruo­ju. Ne­pa­dės. Nes iš­kart kils klau­si­mas – o ką tu pa­da­rei, kad ta­vo kai­my­nas ne­pra­si­ger­tų, ta­vo pa­žįs­ta­mas ne­si­žu­dy­tų, ta­vo vai­kai nee­mig­ruo­tų?

Bet pa­lau­kit, mes dau­giau kaip ket­vir­tį am­žiaus gy­ve­na­me iš­sva­jo­to­je pa­sau­li­nė­je lais­vė­je, nuo­lat de­mok­ra­tiš­kai ren­ka­me val­džią, ku­ri tu­rė­tų mu­mis rū­pin­tis.

Tai kas čia vyks­ta? Ki­tos vals­ty­bės net po di­džiau­sių ka­rų, nu­siau­bi­mų per to­kį lai­ko­tar­pį su­ge­bė­jo tap­ti kles­tin­čio­s. Ko­dėl esa­me pa­smerk­ti di­džiau­siai su­si­mo­vu­sių gė­dai mes, lie­tu­viai, prieš ke­lis šimt­me­čius at­sto­va­vę di­džiau­siai Eu­ro­pos vals­ty­bei nuo Bal­ti­jos iki Juod­ma­rių, ne­to­li­mo­je mū­sų at­min­ty­je sa­vo vie­nin­gu ryž­tu pri­ve­dę prie griū­ties di­džiau­sią šių lai­kų im­pe­ri­ją So­vie­tų Są­jun­gą?

Ką vei­kė mū­sų val­džia tą ket­vir­tį am­žiaus? Ar gy­vy­bi­niai tau­tos rei­ka­lai nuo­lat bu­vo dar­bot­var­kė­je? Nie­ko pa­na­šaus, nes jei bū­tų rū­pi­na­ma­si nuo­lat iš es­mės, gy­ven­tu­me vi­siš­kai ki­taip.

Už­tat sei­mū­nai no­riai svars­tė to­kio ly­gio įsta­ty­mus: leis­ti ar ne­leis­ti nau­do­tis nak­ti­nio ma­ty­mo prie­tai­sais me­džiok­lė­je.

Val­džios ci­niz­mo vir­šū­nė bu­vo vien­bal­sis įsta­ty­mo priė­mi­mas- už­draus­ti rei­ka­lau­ti do­ku­men­tų per­kant al­ko­ho­lį. Nors dėl to­kios pa­čių pre­ky­bi­nin­kų ini­cia­ty­vos svai­ga­lų apy­var­ta su­ma­žė­jo ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių bu­te­lių per die­ną. Sei­mas ją su­žlug­dė, pa­ro­dy­da­mas sa­vo že­mi­nan­tį po­žiū­rį, jog lie­tu­viams svar­biau­sia yra pa­ger­ti. Rin­kė­jai tai įver­ti­no.

Tau­ta su­ra­do sa­vy­je jė­gų

Ir stai­ga ši ne­vy­kė­lių tau­ta su­ge­bė­jo su­ras­ti tiek sa­vi­gar­bos, kad nu­šla­vė vi­sus val­džiu­sius ir iš­rin­ko tuos, ku­rie siū­lo dras­tiš­kai draus­ti al­ko­ho­lį. Ži­no­ma, šį pa­si­rin­ki­mą rė­mė ir ge­rian­tys, ta­čiau ku­ris rū­kalius ne­no­rė­tų mes­ti rū­ky­ti? Ly­giai taip pat žmo­nės no­ri at­si­skra­ty­ti ir gir­tuok­lys­čių.

Kai ku­rie bu­vu­sių­jų rams­čiai vis dar ban­do įro­di­nė­ti, ne­va ne ta skai­čia­vi­mo me­to­di­ka pa­si­rink­ta, ne­sa­me pa­sku­ti­niai gir­tuok­liai. O koks skir­tu­mas: pa­sku­ti­niai ar prieš­pas­ku­ti­niai? Gal už­teks lie­tu­vius lai­ky­ti tre­čia­rū­šiais? To­dėl ir pa­si­rin­ko tau­ta „vals­tie­čius“ ir „ža­liuo­sius“, nes pa­ti­kė­jo, jog pa­ga­liau bus at­si­gręž­ta į žmo­gų.

Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos per­ga­lė Sei­mo rin­ki­muo­se įvar­di­ja­ma kaip re­vo­liu­ci­ja. Iš tie­sų re­vo­liu­ci­nė si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je jau se­niai su­si­klos­čiu­si: apa­čios ne­be­ga­lė­jo gy­ven­ti kaip anks­čiau – iš nu­si­vy­li­mo gė­rė, žu­dė­si, emig­ra­vo, o vir­šū­nės ne­be­ga­lė­jo val­dy­ti, kaip anks­čiau – ne­ga­lė­jo su­val­dy­ti tų pra­žū­čių. Tie­są sa­kant, do­rai nė ne­ban­dė to da­ry­ti. Tie­siog mul­ki­no tau­tą – gy­ve­ni­mas ge­rė­ja, at­ly­gi­ni­mai ky­la. Kil­ti, gal ir ky­la, bet tik tiek, kad vis vie­na bū­tu­me tarp pa­sku­ti­nių­jų Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

O koks gy­ve­ni­mo ge­ru­mas, jei mū­sų vai­kai pri­vers­ti emig­ruo­ti? Ir es­mė ne­tgi ne at­ly­gi­ni­muo­se, o ta­me, kad ny­ku čia gy­ven­ti, nes „eli­tui“, iš es­mės, rū­pi tik siau­ri in­te­re­sai, tau­ta su­si­skal­džiu­si, be­si­rie­jan­ti, o tiks­liau – su­skal­dy­ta.

Žo­dis „tau­ta“ din­go iš val­džios lek­si­ko­no

Ir tai vyks­ta vals­ty­bė­je, ku­ri vie­na gry­niau­sių Eu­ro­po­je tau­ti­niu at­žvil­giu. Va­di­na­si, tu­rė­tų bū­ti leng­viau­siai su­si­tar­ti tar­pu­sa­vy­je ir bend­ra­dar­biau­ti. Mū­sų tau­tos kal­ba ar­ti­miau­sia in­doeu­ro­pie­čių pro­kal­bei – esa­me Eu­ro­pos pa­grin­das ir cent­ras.

Ta­čiau są­vo­ka „tau­ta“ jau se­no­kai din­go iš val­džios lek­si­ko­no, ne­bent la­bai for­ma­liuo­se pro­gi­niuo­se aukš­čiau­sios val­džios pra­ne­ši­muo­se. Žo­džiu, tau­ta jau se­no­kai bu­vo lai­do­ja­ma pa­grei­tin­tais tem­pais.

Ne vie­nas švie­siau­sių vi­suo­me­nės vei­kė­jų ban­dė at­kreip­ti dė­me­sį į tau­tos gy­vas­tin­gu­mo bai­sią būk­lę, ta­čiau vi­siš­kas val­džios ig­no­ra­vi­mas bu­vo aki­vaiz­dus. To­dėl ir įsi­žie­bė pa­ga­liau vil­tis, gal „vals­tie­čiai“ ir „ža­lie­ji“ at­si­suks į tau­tą? Ta­čiau neat­ro­do, kad vi­suo­me­nės lū­kes­čiai leng­vai pil­dy­sis.

Pra­si­dė­ju­sios pa­ty­čios „vals­tie­čių“ ir „ža­lių­jų“ ad­re­su, ir bu­vu­sių val­dan­čių­jų ne­su­ge­bė­ji­mas at­pa­žin­ti sa­vo pra­lai­mė­ji­mo prie­žas­čių ro­do, kad kai kas vis dar gy­ve­na praei­ta die­na ir ne­su­vo­kia svar­biau­sių šio me­to ten­den­ci­jų.

Iš ki­še­nės ky­šan­ti žag­rė yra pui­ku

Kaip nie­ka­da svar­bu dė­ti vi­sas pa­stan­gas į gy­vy­bės, gam­tos ir pa­sau­lio iš­sau­go­ji­mą, to­dėl tiek „vals­tie­tiš­ka“, tiek „ža­lių­jų“ ideo­lo­gi­ja yra pa­čios svar­biau­sios. Vals­tie­tiš­ka pa­sau­lė­žiū­ra ro­do ry­šį su že­me, ge­bė­ji­mą tau­so­ti iš­tek­lius, gy­ven­ti, gal­vo­jant apie lai­min­go ir pil­nat­viš­ko gy­ve­ni­mo kū­ri­mą daug me­tų į prie­kį – iš­sau­go­ti gy­ve­ni­mo są­ly­gas vai­kams ir anū­kams. „Ža­lie­ji“ at­krei­pia dė­me­sį į kli­ma­to kai­tą, į sku­bius žings­nius iš­sau­go­ti mū­sų pla­ne­tą.

Vals­tie­tiš­ka pa­sau­lė­žiū­ra re­mia­si bend­ruo­me­niš­ku­mu, su­vo­ki­mu, kad vi­si vi­suo­me­nės na­riai yra ver­ty­bės, tik rei­kia su­ma­niai pa­nau­do­ti kiek­vie­no ge­bė­ji­mus. To­kios mąs­ty­se­nos ir ver­ty­bių la­biau­siai trūks­ta da­bar­ti­nei vi­suo­me­nei ir bu­vu­siai val­džiai, ne­su­ge­bė­ju­siai pa­si­rū­pin­ti sa­vo rin­kė­jais.

Taip, lie­tu­viams ky­šo žag­rės ran­ke­na iš ki­še­nės, ir tai yra pui­ku! Tuo rei­kė­tų tik džiaug­tis, nes mū­sų kai­my­nams nor­ve­gams ta ran­ke­na ky­šo dar dau­giau, ir jie tuo di­džiuo­ja­si.

Ni­na Wi­tos­zek sa­vo kny­go­je „Nor­ve­gai. Gam­tos mi­to­lo­gi­jos“ la­bai taik­liai ap­ra­šo nor­ve­gų vals­tie­tiš­ką men­ta­li­te­tą. Kas bu­vo Nor­ve­gi­jo­je, ne­ga­lė­jo ne­pas­te­bė­ti, jog dau­gu­ma nor­ve­gų, kur jie be­gy­ven­tų, va­ži­nė­ja au­to­mo­bi­liais-uni­ver­sa­lais su la­bai tal­pia ba­ga­ži­ne, nes sa­vait­ga­liais vi­si le­kia į kai­mus ir už­mies­čius, kur tu­ri na­mus ir vi­las.

Nor­ve­gui ta­pa­tin­ti sa­ve su „eli­tu“ yra kvai­la ir gė­da, kaip ir ro­dy­ti sa­vo tur­tus. Čia ver­ti­na­mas pa­pras­tu­mas, že­miš­ku­mas ir bū­ti­nas „kai­mie­tiš­kas“ bend­ruo­me­niš­ku­mas. Net 70 pro­cen­tų nor­ve­gų pri­klau­so is­to­ri­jos drau­gi­jai. Apie kiek­vie­ną kai­mą su­rink­ti is­to­ri­jos to­mai, pa­mi­nė­ti vi­si, kas ten gy­ve­no, kiek­vie­nos iš­ny­ku­sios so­dy­bos vie­to­je įbe­to­nuo­ta ni­ke­liuo­ta plokš­tė su trum­pa is­to­ri­ja, kas čia gy­ve­no. Bran­gi­na­ma vi­sa is­to­ri­nė at­min­tis. Tai juos stip­ri­na.

Kiek­vie­nas nor­ve­gas tu­ri sa­vo tau­ti­nius rū­bus ir nuo­lat per šven­tes di­džiuo­da­ma­sis dė­vi. O mes, lie­tu­viai? Tik vie­na sei­mū­nė atė­jo į Sei­mo na­rio prie­sai­kos da­vi­mą su tau­ti­niais rū­bais, tai­gi net „vals­tie­čiams“ ir „ža­lie­siems“ yra kur pa­si­temp­ti. Vil­čių su­tei­kia tai, kad jų ved­lys Ra­mū­nas Kar­baus­kis ne kar­tą vi­suo­me­nė­je yra pa­si­ro­dęs su tau­ti­niais rū­bais Gal par­ti­ja pa­seks jo pa­vyz­džiu?

Ti­kė­ki­mės, kad tau­tiš­ku­mas ir tau­ti­nė sa­vi­gar­ba bus vi­suo­me­nė­je at­kur­ta, nes čia sly­pi tos ver­ty­bės, ku­rios yra pa­čios rei­ka­lin­giau­sios šiuo­lai­ki­nia­me iš­šū­kių pa­sau­ly­je.

Ar „ža­lie­ji“ – iš tik­rų­jų po­pu­lis­tai?

Kai kas iš bu­vu­sių ban­do pri­ka­bin­ti „vals­tie­čiams“ ir „ža­lie­siems“ po­pu­lis­tų eti­ke­tę. Koks yra pa­grin­das ti­kė­ti nau­ją­ja val­džia ir jos pa­ža­dų iš­pil­dy­mais?

Ra­mū­nas Kar­baus­kis nie­ka­da al­ko­ho­lio ne­var­to­jo, ta­po sėk­min­gu vers­li­nin­ku, su­lau­žė ste­reo­ti­pus, kad tik su al­ko­ho­liu ga­li­ma tvar­ky­ti vers­lo rei­ka­lus, kad tik pa­gė­ri­nė­jant ga­li­ma su­si­ras­ti drau­ge­lių ir pra­si­muš­ti į val­džią.

Be abe­jo­nės, šias ver­ty­bes steng­sis pa­skleis­ti ir vals­ty­bė­je. Ma­nau, kad al­ko­ho­lio vals­ty­bi­nio mo­no­po­lio vi­zi­ja yra tik sim­bo­lis, už ku­rio sly­pi ne­ge­rian­čios vi­suo­me­nės ug­dy­mas. To­dėl pir­mą kar­tą at­kreip­tas toks pir­mu­mo dė­me­sys į švie­ti­mo ir kul­tū­ros sis­te­mas, nes bū­tent jos ug­do žmo­nes ir ver­ty­bes.

Mi­tas yra, kad links­mu­mui, at­si­pa­lai­da­vi­mui, ge­rų ry­šių pa­lai­ky­mui bū­ti­nas al­ko­ho­lis. Ži­no­ma, bus sie­kia­ma šį mi­tą pa­lai­do­ti, to­dėl žmo­gaus ug­dy­mas tam­pa pir­maei­liu už­da­vi­niu. At­si­ve­ria prie­lai­dos, kad vals­ty­bė pa­ga­liau pa­si­rū­pins, jog Lie­tu­vo­je gy­ven­tų lais­vi, nuo pra­gaiš­tin­gų pri­klau­so­my­bių iš­si­va­da­vę, kū­ry­bin­gi žmo­nės, my­lin­tys sa­vo ša­lį, ge­ban­tys bend­ra­dar­biau­ti, na­šiai dirb­ti ir kur­ti pil­nat­viš­ką lai­min­gą gy­ve­ni­mą. Pa­ga­liau ne kal­bom, o veiks­mais Lie­tu­va ga­li pa­suk­ti skan­di­na­viš­ku vys­ty­mo­si mo­de­liu, ku­ris yra mums ar­ti­miau­sias ir priim­ti­niau­sias.

Kaip tai pa­siek­ti? Kas pa­dės? Yra šim­ta­tūks­tan­ti­nė biu­dže­ti­nin­kų ar­mi­ja. Jei nau­ja­jai val­džiai pa­vyks pa­keis­ti sa­vų dar­buo­to­jų ver­ty­bes, mo­ty­vuo­ti ir iš­mo­ky­ti juos pa­si­jus­ti tau­ta ir dirb­ti sa­vo tau­tai, tuo­met sėk­mė ga­ran­tuo­ta.

Sap­nai kar­tais iš­si­pil­do

Kol kas toks vaiz­di­nys at­ro­do kaip sap­nas. Bet sap­nai ga­li pil­dy­tis.

Kas dar ski­ria Kar­baus­kį nuo bu­vu­sios val­džios? Tai, kad su eli­tu jo nei­na su­ta­pa­tin­ti. Ne­me­džio­ja, ba­liu­kuo­se ne­da­ly­vau­ja, vis va­žiuo­ja į gim­tą­jį kai­mą ir ne­si­bo­di bū­ti tarp pa­pras­tų žmo­nių. Žo­džiu, bū­na su tau­ta. Va­di­na­si, ir jos lū­kes­čius su­vo­kia.

Ski­ria krū­vas as­me­ni­nių pi­ni­gų sva­jo­nių kai­mo, ku­ria­me jis net ne­gy­ve­na, kū­ri­mui. Ti­kė­ti­na, kad ir Lie­tu­va taip pat rū­pin­sis. Re­mia ga­ly­bę kul­tū­ri­nių, svei­ka­tos pro­jek­tų pa­pras­tiems žmo­nėms.

Nei ka­pi­ta­lo, nei vers­lo ne­sie­kia iš­kel­ti iš Lie­tu­vos. No­rė­tų­si, kad jo pa­vyz­dys įkvėp­tų ir ki­tus vers­lius žmo­nes su­si­vok­ti tau­tos da­li­mi ir ja rū­pin­tis, kad nyks vi­suo­me­nės tur­ti­nis ato­trū­kis ir su­si­skal­dy­mas.

„Vals­tie­čiai“ ir „ža­lie­ji“ ne­pa­si­da­vė įtrau­kia­mi į po­li­ti­nį „kai­rės ar de­ši­nės“ žai­di­mą. Jie pa­sa­kė – mes atei­na­me tar­nau­ti liau­džiai. Vi­siems. Gal tai bus pa­bai­ga vi­suo­me­nės su­skal­dy­mo? Ir gy­ven­si­me tarp di­džiu­lio bū­rio bi­čiu­lių, nuo­lat mus džiu­gi­nan­čių ir pa­si­ruo­šu­sių pa­dė­ti...

Tie­sa sa­kant, tarp nau­jų­jų val­dan­čių­jų yra kaip nie­kad daug žmo­nių, il­gus de­šimt­me­čius ne­mo­ka­mai veiks­min­gai dir­ban­čių la­bai svar­bų dar­bą vi­suo­me­nei. Ir jie yra ne vie­ni­ši, o tu­ri il­ga­me­čius mo­ra­li­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus tūks­tan­čiams sa­vo bend­ra­žy­gių.

An­tai Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­gos pre­zi­den­tas Dai­nius Ke­pe­nis, se­nas žy­gei­vis, „ža­lia­sis“, at­ga­jie­tis Kęs­tu­tis Na­vic­kas, Na­co­na­li­nės al­ko­ho­lio ir ta­ba­ko kont­ro­lės koa­li­ci­jos pre­zi­den­tas Au­re­li­jus Ve­ry­ga ir ki­ti.

Yra ir bu­vu­sių val­džio­je. Sau­lius Skver­ne­lis sa­vo dar­bais nu­si­pel­nė pa­gar­bą ne tik vi­daus rei­ka­lų sis­te­mo­je, bet ir pla­čio­jo­je liau­dy­je.

Tai yra žmo­nės, tu­rin­tys il­ga­lai­kį ry­šį ir rū­pes­tį vi­sais Lie­tu­vos žmo­nė­mis. Yra ti­ki­my­bė, kad pa­ga­liau at­si­vers veik­los var­tai šim­tams ir tūks­tan­čiams žmo­nių, sie­kian­čių įgy­ven­din­ti gar­bin­gos ir sėk­min­gos lie­tu­vių tau­tos vi­zi­ją.

Ne in­ves­ti­ci­jo­se, pi­ni­guo­se ar tech­no­lo­gi­jo­se Lie­tu­vos atei­tis, o jos žmo­nė­se. No­rė­tų­si ti­kė­ti, kad eli­tiš­ku­mas trauk­sis iš Lie­tu­vos, žmo­nės su­voks, kaip kur­ti bend­rą, vi­siems nau­din­gą gy­ve­ni­mą. Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga pa­kė­lė kar­te­lę, to­dėl ga­li bū­ti, kad kei­sis ir bu­vu­sių­jų val­dan­čių­jų par­ti­jų ver­ty­bės. Ži­no­ma, tik tuo at­ve­ju, jei liau­dis su­teiks jiems pa­kan­ka­mai lai­ko per­mąs­ty­mams.

„Vals­tie­čių“ ir „ža­lių­jų“ „re­vo­liu­ci­ja“ ne­bu­vo ne­ti­kė­tu­mas. Ji bu­vo di­dy­sis vi­suo­me­nės lū­kes­tis. Jau išau­go ir su­si­da­rė kri­ti­nė ma­sė tau­tos, ku­ri at­si­ri­bo­jo nuo al­ko­ho­lio, my­li ir di­džiuo­ja­si sa­vo kraš­tu, ge­ba bend­ra­dar­biau­ti ir džiaug­tis gy­ve­ni­mu Lie­tu­vo­je. Jų tik dau­gės. Vi­sa tai ir yra pa­grin­di­nis eko­no­mi­kos bei ger­ovės ki­li­mo va­rik­lis. To­dėl nau­ji vė­jai vi­suo­me­nė­je tu­ri jė­gą, o tau­tos vil­tis, sie­ja­ma su „vals­tie­čių“ ir „ža­lių­jų“ val­džia, tu­ri pa­grin­dą.

Re­gi­nos MUS­NEC­KIE­NĖS nuo­tr.

„Lie­tu­viai pra­dė­jo sa­vi­gar­bos at­kūrimą. Jun­ki­mės, stip­rė­ki­me ir kles­tė­ki­me! Gy­vuo­ki­me, nes esa­me lie­tu­viai – gy­vo­jo dan­gaus van­dens lie­taus tau­ta!“ – įsi­ti­ki­nęs Val­das Rut­kū­nas.