Legendinio likimo kraštietė

Le­gen­di­nio li­ki­mo kraš­tie­tė

Pak­ruo­jo Juo­zo Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos ren­gi­nių lan­ky­to­jų ba­lan­džio 21-ąją lau­kia neei­li­nis su­si­ti­ki­mas. Jo vieš­nia – kraš­tie­tė poe­tė, eseis­tė, me­mua­rų au­to­rė, ver­tė­ja, po­li­ti­nė ka­li­nė Anas­ta­zi­ja Ka­no­vers­ky­tė-Su­čy­lie­nė.

Re­tas iš mū­sų ga­vęs to­kį su­dė­tin­gą gy­ve­ni­mą, koks ati­te­ko šiai mo­te­riai, su­ge­bė­tų juo džiaug­tis ir ne­ne­šio­ti sa­vy­je nuo­skau­dų dėl skaus­min­gos praei­ties. Su­vo­ku­si, kad li­ki­mo ne­pa­si­rink­si ir ne­pa­kei­si, Anas­ta­zi­ja kant­riai at­lai­kė jo duo­tus iš­ban­dy­mus, iš­lik­da­ma ori, nie­kam ir nie­ka­da ne­nu­si­že­mi­nu­si.

Ši ypa­tin­gos pa­gar­bos ver­ta mo­te­ris gi­mė 1925 m. sau­sio 6 d. Klo­vai­nių vals­čiui pri­klau­siu­sia­me Žvirgž­džiū­nų vien­kie­my­je (dab. Pas­va­lio r.). 1944 m. bai­gė Lin­ku­vos gim­na­zi­ją ir įsto­jo į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą.

Vaikš­čio­da­ma iš­sva­jo­tos sos­ti­nės gat­vė­mis, Anas­ta­zi­ja jau­tė di­džiu­lį džiaugs­mą. Juo nu­ta­rė pa­si­da­lin­ti su Klo­vai­nių kle­bo­nu. Pa­ra­šė jam laiš­ką, ku­ria­me pa­si­gy­rė gy­ve­ni­mu Vil­niu­je ir iš­reiš­kė sa­vo nu­si­vy­li­mą, kad Ge­di­mi­no kal­ne ple­vė­suo­ja ne Lie­tu­vos Tris­pal­vė.

Nors tai bu­vo as­me­ni­nis laiš­kas, jo tu­ri­nys ne­li­ko ne­pas­te­bė­tas so­vie­tų ideo­lo­gų. Anas­ta­zi­ja pa­te­ko į KGB aki­ra­tį. Jai bu­vo trum­pai pa­sa­ky­ta: „[...] Tu gy­ven­si ir dirb­si mums“.

Če­kis­to šan­ta­žuo­ja­ma pa­si­ra­šė bend­ra­dar­bia­vi­mo su KGB pa­si­ža­dė­ji­mą, ta­čiau nie­ka­da šiai or­ga­ni­za­ci­jai ne­dir­bo. Toks ke­lias mer­gi­nai bu­vo sve­ti­mas. Rei­kia­mu me­tu į nu­ro­dy­tą vie­tą ji ne­nu­ne­šė ir sa­vo gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mo.

1946-ųjų pa­va­sa­rį, tar­dant Anas­ta­zi­ją Ka­no­vers­ky­tę-Su­čy­lie­nę, bu­vo nu­žu­dy­tas pa­ty­ręs če­kis­tas Juo­zas Pet­ke­vi­čius, pa­siun­tęs į mir­tį dau­ge­lį Lie­tu­vos pa­trio­tų. Anas­ta­zi­ja bu­vo įvy­kio liu­di­nin­kė, bet nei ta­da, nei da­bar ne­pri­si­me­na jo de­ta­lių – šo­ko me­tu pra­ra­do at­min­tį.

Mer­gi­ną tei­sė kar­tu su NKVD sis­te­mo­je dir­bu­siais bei če­kis­to uni­for­mas ne­šio­ju­siais Lie­tu­vos pa­trio­tais. 1946 m. rug­sė­jo 13 d. Vil­niaus ka­ro tri­bu­no­lo jai bu­vo pa­skir­ta mir­ties baus­mė (vė­liau TSRS ka­ro tri­bu­no­las baus­mę pa­kei­tė 20 me­tų ka­tor­gos).

Ke­tu­ris mė­ne­sius Anas­ta­zi­ja Ka­no­vers­ky­tė-Su­čy­lie­nė iš­bu­vo Vil­niaus ka­lė­ji­me, lauk­da­ma mir­ties nuo­spren­džio. Tar­do­ma, kan­ki­na­ma ne­pa­lū­žo – ste­bi­no dva­sios stip­ry­be ir pa­si­ry­ži­mu oriai priim­ti mir­tį.

Anas­ta­zi­ja ne kar­tą yra sa­kiu­si, kad dva­siš­kai stip­riau­sia bu­vo lauk­da­ma su­šau­dy­mo. O trum­pė­jant gy­ve­ni­mui skir­tam lai­kui, nu­ta­rė su juo at­si­svei­kin­ti ei­lė­mis. Jas už­ra­šė vos sui­ma­mu są­var­žė­lės ga­ba­lė­liu ant sa­vo­sios ka­me­ros sie­nos ir pa­va­di­no „Mir­ti­nin­kės tes­ta­men­tu“.

Pa­ra­šė, ne­gal­vo­da­ma, ar kas jas per­skai­tys. Tie­sa, pir­mą kar­tą per­skai­tė pa­ti ka­lė­ji­mo sar­gy­bi­niui. Vė­liau šios ei­lės lyg mal­da ke­lia­vo iš lū­pų į lū­pas, skver­bė­si pro ka­lė­ji­mų ir la­ge­rių sie­nas. Jo­mis lyg pa­sku­ti­ne duo­nos rie­ke­le da­li­no­si ka­li­niai, jas kar­to­jo ei­nan­tys mir­ti.

Tai tik ne­di­de­lis ga­ba­lė­lis iš Anas­ta­zi­jos Ka­no­vers­ky­tės Su­čy­lie­nės gy­ve­ni­mo.

Po Vil­niaus ka­lė­ji­me pra­leis­tų mė­ne­sių ji ka­lė­jo No­rils­ko, Mor­do­vi­jos la­ge­riuo­se. O grį­žu­si į Lie­tu­vą, 1956-ai­siais ap­si­gy­ve­no Aukš­tai­ti­jos sos­ti­nė­je Pa­ne­vė­žy­je.

Dir­bo bu­hal­te­ri­jo­je, kul­tū­ri­nį dar­bą. Jai bū­nant Liet­koop­są­jun­gos klu­bo va­do­ve, šis ta­po sa­vo­tiš­ka kul­tū­ros šven­to­ve ne tik Pa­ne­vė­žy­je, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je. Ta­čiau vi­sa­da at­si­ras­da­vo žmo­nių, ku­riems ne­pa­ti­ko Anas­ta­zi­jos prin­ci­pin­gu­mas, reik­lu­mas ar jos an­ti­ta­ry­bi­nė praei­tis. Kai kas iš­drįs­da­vo vie­šai ir pik­tai iš jos pa­si­šai­py­ti. Iš vie­nos mo­ters iš­gir­do, kad ši ne­su­tin­ka bū­ti su ja vie­no­je li­go­ni­nės pa­la­to­je.

Anas­ta­zi­ja ne­si­skun­dė, kad ją skriau­dė so­vie­ti­nė val­džia ar jai pa­tai­kau­jan­tie­ji. Vi­sa­da tu­rė­jo bend­ra­min­čių ir drau­gų. Jos na­muo­se Pa­ne­vė­žy­je rink­da­vo­si mies­to li­te­ra­tai, čia at­švęs­tas poe­to Jo­no Striel­kū­no pir­mo­sios kny­ge­lės „Rau­do­ni šer­mukš­niai“ pa­si­ro­dy­mas.

Drau­gai pa­si­rū­pi­no, kad ir Anas­ta­zi­jos Ka­no­vers­ky­tės-Su­čy­lie­nės veik­la bū­tų de­ra­mai įver­tin­ta. 2005 me­tais Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus jai įtei­kė Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no Ri­te­rio kry­žių.

O di­džiau­sią sie­los at­gai­vą ras­da­vo ra­šy­da­ma. Kas ži­no, kaip bū­tų su­si­klos­tęs A. Ka­no­vers­ky­tės-Su­čy­lie­nės gy­ve­ni­mas, jei ne skau­dūs li­ki­mo iš­ban­dy­mai? Gal­būt šian­dien tu­rė­tu­me gau­sų li­te­ra­tū­ri­nį pa­li­ki­mą krau­nan­čią poe­tę?

Ar­ti­ma bi­čiu­lė, švie­saus at­min­imo poe­tė Ele­na Mez­gi­nai­tė apie Anas­ta­zi­ją Ka­no­vers­ky­tę-Su­čy­lie­nę yra pa­sa­kiu­si: „Aš tu­rė­jau ei­ti iš pa­skos, kaž­kur to­li nuo jos at­si­li­ku­si. Anas­ta­zi­ja tu­rė­jo ei­ti prie­ky­je ma­nęs.“

Ta­čiau, ne­žiū­rint su­dė­tin­go gy­ve­ni­mo, Anas­ta­zi­jos kū­ry­bi­nis ba­ga­žas ne toks jau ir men­kas. Jį su­kro­vė Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę. Išė­jo jos ei­lė­raš­čių rin­ki­nys „Tarp nak­ties ir die­nos“ (1994), at­si­mi­ni­mų ir ei­lė­raš­čių kny­ga „Te­kė­da­ma su­stin­go sau­lė“ (1995), poe­ma vai­kams „Iš­pui­kė­liai vai­kai“ (1998), ei­lė­raš­čių kny­gos „Ta gies­mė neiš­gie­do­ta“ (1999), „At­min­ties ra­vė­ji­mas“ (2013), at­si­mi­ni­mų ir ei­lė­raš­čių rink­ti­nė „Pil­nas il­ge­sio gy­ve­ni­mas“ (2015).

Sau­sio pra­džio­je de­vy­nias­de­šimt pir­muo­sius su­ti­ku­si ir šiuo me­tu Klai­pė­do­je gy­ve­nan­ti Anas­ta­zi­ja Ka­no­vers­ky­tė-Su­čy­lie­nė ry­žo­si dar vie­nam iš­šū­kiui – ke­lio­nei į šir­džiai ar­ti­mą Pak­ruo­jo kraš­tą.

Kar­tu su kraš­tie­te at­vyks­ta ir jos duk­ra, psi­cho­te­ra­peu­tė, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to do­cen­tė, edu­ko­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rė, poe­tė Jū­ra­tė Su­čy­lai­tė. Su­si­ti­ki­mas vyks ba­lan­džio 21-ąją  Pak­ruo­jo Juo­zo Paukš­te­lio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Pra­džia 16 va­lan­dą.

Iš Anas­ta­zi­jos Ka­no­vers­ky­tės kū­ry­bos

Mir­ti­nin­kės tes­ta­men­tas

Ži­nau, neū­kaus nak­ti­mis apuo­kas,

o rak­tų skam­be­sys man mir­tį iš­dai­nuos.

Gir­džiu, šiur­piai šią nak­tį hie­nos juo­kias

iš mū­sų tirps­tan­čios da­lu­žės – ne­ži­nios.

Ant vei­do ne­vir­pės gels­va lieps­ne­lė,

ir vaš­kas stings­tan­čia ran­ka ne­nu­te­kės,

ne­su­si­rinks ap­link vei­dai iš­ba­lę,

ir mo­ti­na ne­pa­si­lenks už­spaust akies.

Ne­sud­re­bės nei aša­ros, nei mal­dos,

var­pai kur­čiu de­ja­vi­mu ne­su­siū­buos,

tik vė­jas: „Re­quem“, – ne­su­si­val­dęs

už­trauks grau­džiai lau­kų žo­ly­nuo­se rai­buos.

Šią pa­sku­ti­nę nak­tį žvaigž­dei krin­tant

ir mir­čiai šliau­žiant ke­liais pro du­ris,

į jū­sų šir­dis ra­šau tes­ta­men­tą –

te­gu krau­jų la­šais ma­nie­ji žo­džiai kris.

Pa­lie­ku jums ta­ke­lių gels­vą auk­są

ir lau­ko šal­ti­nė­lio trykš­tan­čius per­lus,

pa­lie­ku (jei­gu va­ka­ro su­lauk­siu)

pri­py­lus ži­bu­rių į eže­rus gi­lius.

Pa­lie­ku mei­lę, di­de­lę ne­ma­rią,

ko­kią tik mirš­tan­ti šir­dis te­ga­li jaust,

pa­lie­ku va­sa­ras skam­bias kaip va­rį

ir že­mę LAIS­VĄ, at­pirk­tą krau­ju.

Pa­ren­gė Ge­nė JUO­DY­TĖ

Ar­chy­vo nuo­tr.

JAU­NYS­TĖ: Anas­ta­zi­jos Ka­no­vers­ky­tės-Su­čy­lie­nės jau­nys­tė pra­bė­go ka­lė­ji­me, trem­ty­je.