Latveliškių dvarvietėje trumpam atgijo praeitis

Jo­no IVA­NAUS­KO nuo­tr.
Lat­ve­liš­kiuo­se, kur į Ro­ber­to Nor­ke­vi­čiaus so­dy­bą suė­jo ren­gi­nio da­ly­viai, dar iš­li­kę rau­do­nų ply­tų dva­ro lai­kų pa­sta­tų.
Praė­ju­sio ket­vir­ta­die­nio va­ka­rą Lat­ve­liš­kių kai­me, Kriu­kų se­niū­ni­jo­je (Jo­niš­kio ra­jo­nas) trum­pam at­gi­jo vie­tos dva­ro praei­tis. Skam­bant mu­zi­kai, žiū­ro­vams ste­bint spek­tak­lį kaip ir prieš ge­rą šim­tą me­tų vėl ai­dė­jo kal­vio plak­tu­ko dū­žiai, bu­vo ga­mi­na­mi pie­no pro­duk­tai. Su­si­rin­ku­siems pa­sa­ko­ta vie­tos is­to­ri­ja.

Gy­va kal­vė ir pie­ni­nė

Ro­ber­to Nor­ke­vi­čiaus so­dy­bo­je, kur bu­vo Lat­ve­liš­kių dva­ras, ir jį dar pri­me­na iš­li­kę ku­me­ty­no pa­sta­tai, tą po­pie­tę vy­ko di­de­lis su­ju­di­mas. Bu­vo su­vež­ti suo­lai, sta­lai, ku­ria­ma ug­nis, ruo­šia­mi įran­kiai.

Ka­dan­gi ne­ma­žai dar gy­vų pri­si­mi­ni­mų apie dva­rą pa­tei­ku­si lie­po­rie­tė Jad­vy­ga Pa­kel­tie­nė pa­sa­ko­jo apie ka­dai­se čia vei­ku­sias pie­ni­nę ir kal­vę, ku­rios gar­siau­sias kal­vis bu­vo lat­vis Ig­na­tas Val­dė, gy­vai su­grįž­ta į praei­tį. Kal­vė­je anuo­met ru­se­nant žaizd­rui bu­vo ga­mi­na­mi ra­tai, kaus­to­mi ark­liai, o da­bar pa­kvies­tas skaist­gi­rie­tis kal­vis Mil­vy­das Gied­rai­tis ro­dė, kaip ka­la­ma pa­sa­ga, vi­nis. No­rin­tie­ji ga­lė­jo ir plak­tu­ką, ir ga­mi­na­mą daik­tą sa­vo ran­ko­se pa­lai­ky­ti, kad su­pras­tų, bent trum­pam pa­tir­tų šio ama­to su­dė­tin­gu­mą.

So­dy­bo­je tą po­pie­tę įsi­kū­rė ir lai­ki­na pie­ni­nė: Kriu­kų mo­te­rų klu­bas „Ža­ra“ (va­do­vė Ne­rin­ga Jan­kaus­kie­nė) at­si­ve­žė se­pa­ra­to­rių, ku­riuo iš lie­po­riš­kės Vio­le­tos Zig­man­ta­vi­čie­nės do­va­no­tų 40 lit­rų rau­gin­to ir švie­žio pie­no de­monst­ra­vo, kaip pa­si­ga­min­ti varš­kę ir grie­ti­nę.

Iš varš­kės se­niū­ni­jos kai­mų bend­ruo­me­nių at­sto­vės pri­ruo­šė vai­šių: su že­lė, mor­ko­mis, siū­lė vai­šin­tis su bul­vė­mis, su­spau­dė sū­rių.

O kriu­kie­tės Ire­nos Ge­ce­vi­čie­nės pa­sko­lin­ta svies­ta­mu­še imi­tuo­tas svies­to mu­ši­mas, kad jau­no­ji kar­ta įsi­vaiz­duo­tų, kaip se­nais lai­kais jis bu­vo ga­mi­na­mas.

Dar vie­na jau­nie­siems žiū­ro­vams pa­siū­ly­ta edu­ka­ci­ja – vik­to­ri­na „Ką do­va­no­ja mūs pie­nas“, ku­riai va­do­va­vo vy­riau­sia pie­ni­nin­ke ta­pu­si ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Rai­mon­da Ža­rie­nė. Kiek­vie­ną klau­si­mą ly­dė­jo se­no­lių ko­men­ta­rai. Vai­kus ypač nu­ste­bi­no pa­pa­sa­ko­tas iš­rū­gų pa­nau­do­ji­mo bū­das. Se­no­vė­je iš­rū­gos bu­vo va­di­na­mos gro­žio elek­sy­ru, po­niu­tės juo praus­da­vu­sios vei­dą.

An­ge­lė Ple­ka­vi­čie­nė, Bro­nė Žvirb­lie­nė ir Sig­ri­da Tre­poš­kie­nė pri­rai­tė net 255 tri­jų rū­šių vir­tie­nius – su varš­ke ir la­ši­nu­kais, varš­ke ir mė­to­mis, mė­sa. Jie bu­vo ver­da­mi vie­to­je ir da­li­na­mi ren­gi­ny­je su grie­ti­ne, S. Tre­poš­kie­nės ruoš­tais na­mi­niais rau­gin­tais ko­pūs­tais.

Pri­si­min­ta is­to­ri­ja

Iš Lat­ve­liš­kių ki­lu­si Lai­ma Kalninytė–Norvaišienė pri­si­mi­nė, kaip kai­mas at­ro­dė jos vai­kys­tė­je, kur ko­kia ge­ra šei­mi­nin­kė gy­ve­no, kas ska­nų alų ga­min­da­vo.

Kriu­kų bib­lio­te­ki­nin­kė ir Lie­po­rų ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Vio­le­ta Na­vic­kie­nė pri­sta­tė Lat­ve­liš­kių dva­ro praei­tį. Is­to­ri­niuo­se do­ku­men­tuo­se jis mi­ni­mas nuo 1588 me­tų. 1777 me­tais Lat­ve­liš­kių dva­rą, ku­riam pri­klau­sė Ka­ti­nų ir Šle­žų kai­mai, val­dė Ado­mas Gai­lius.

1816 me­tais dva­ras ati­te­ko Jo­nui Den­fo­rui, po ku­rio val­dy­mą pe­rė­mė Teo­do­ras Ryb­be ir jo įpė­di­niai. 1931 me­tais, vyk­dant že­mės re­for­mą, sa­vi­nin­kui T. Ryb­be pa­lik­ta 150 hek­ta­rų.

Pa­sak V. Na­vic­kie­nės, ka­dan­gi šis ir ki­ti kai­my­ni­niai dva­rai so­vie­ti­niais lai­kais pri­klau­sė Laz­dy­niš­kių ta­ry­bi­niam ūkiui, sim­bo­liš­kai Lat­ve­liš­kiams ke­lio­nės per dva­rus es­ta­fe­tę per­da­vė gre­ti­mas Med­vi­lio­nių dva­ras, ku­rio at­sto­vus tą va­ka­rą įkū­ni­jo li­te­ra­tai ir teat­ra­lai. Mat Med­vi­lio­nių dva­ro sa­vi­nin­kai ba­jo­rai Goe­sai daug dė­me­sio sky­rė lie­tu­vy­bės ska­ti­ni­mui, li­te­ra­tū­ros pla­ti­ni­mui, ten 1900 me­tais įvy­ko vie­nas pir­mų­jų slap­tų lie­tu­viš­kų vai­di­ni­mų – Ju­li­jos Žymantienės– Že­mai­tės ir Gab­rie­lės Petkevičaitės–Bitės ko­me­di­ja „Vel­nias spąs­tuo­se“.

Sa­vo kū­ry­bą ir ver­ti­mus skai­tė jo­niš­kie­čiai li­te­ra­tai Dzint­ra El­ga Ir­by­tė Sta­niu­lie­nė, Jo­nas Iva­naus­kas, o kraš­tie­tės Li­gi­tos Eit­ke­vi­čie­nės, ku­ri ne­ga­lė­jo da­ly­vau­ti, ei­lės skam­bė­jo V. Na­vic­kie­nės lū­po­mis.

Spek­tak­lį „Šim­tas kū kū“ (au­to­rė Ri­ta Ka­ti­nai­tė) pa­ro­dė Ke­pa­lių dra­mos ko­lek­ty­vas.

Ren­gi­nį mu­zi­ki­ne gai­da paį­vai­ri­no sti­li­zuo­tos ka­pe­los „Ale­va“ (va­do­vas Gied­rius Stu­bai­la) pa­si­ro­dy­mas ir Kriu­kų mo­te­rų vo­ka­li­nio an­samb­lio „Nos­tal­gi­ja“ (va­do­vė Rai­mon­da Ža­rie­nė) at­lie­ka­mos dai­nos.

Va­ka­rą „At­min­ties skrais­tę pra­sklei­dus. Lat­ve­liš­kių dva­ras“ su­ren­gė Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro Kriu­kų ir Lie­po­rų pa­da­li­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rės Vio­le­ta Na­vic­kie­nė, Rai­mon­da Ža­rie­nė, Kriu­kų se­niū­ni­ja ir se­niū­ni­jos kai­mų bend­ruo­me­nės. Šio­je se­niū­ni­jo­je, ku­ri gar­sė­ja gau­sy­be dva­rų, kas­met vis su­grįž­ta­ma į ku­rį nors vie­ną iš jų ir pri­si­me­na­ma kraš­to is­to­ri­ja. Šį kar­tą ap­lan­ky­tas jau de­vin­tas dva­ras iš esa­mų try­li­kos.