Laisvos Lietuvos bendraamžė šventė artimųjų būryje

Lais­vos Lie­tu­vos bend­raam­žė šven­tė ar­ti­mų­jų bū­ry­je

Paš­vi­ti­nie­tė Ma­ri­ja Puk­le­vi­čie­nė sa­vo šim­tą­jį ju­bi­lie­jų at­šven­tė ar­ti­mų­jų bū­ry­je. Per il­gą am­žių ju­bi­lia­tė nu­dir­bo be­ga­lę dar­bų, per­skai­tė dau­gy­bę kny­gų. Prieš ke­lio­li­ka me­tų ji per­si­kė­lė gy­ven­ti pas duk­rą ir anū­ką.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Šim­ta­me­tė pa­si­gen­da gi­mi­nai­čių ir drau­gių

Šim­to­jo ju­bi­lie­jaus pro­ga šven­tę ma­mai bei mo­čiu­tei su­ren­gė duk­ra Ida Sa­vic­kie­nė ir anū­kas Kęs­tu­tis. Su­va­žia­vo gi­mi­nai­čiai, atė­jo drau­gai, kai­my­nai, Paš­vi­ti­nio se­niū­ni­jos (Pak­ruo­jo raj.) at­sto­vai. Ar­ti­mie­ji net pa­ruo­šė spe­cia­lią ju­bi­lie­ji­nę sie­ne­lę fo­to­se­si­jai. Ma­ri­ja vi­są gy­ve­ni­mą mė­go fo­tog­ra­fuo­tis.

Pas­ta­ruo­ju lai­ku su­si­lpnė­jus svei­ka­tai, M. Puk­le­vi­čie­nė ne­be­ga­li vaikš­čio­ti. Li­gos be­veik atė­mė akių švie­są, už­tat te­ko į ša­lį pa­dė­ti ir kny­gas. Daž­niau­sia se­no­lės pra­mo­ga – Ma­ri­jos ra­di­jo lai­dos.

„Ma­ma la­bai ne­mėgs­ta bū­ti be veik­los, vis ver­žia­si ką nors dirb­ti. Tik svei­ka­ta ne­be­lei­džia. Pap­ra­šė kar­tą bent vir­ba­lų – bet ir mez­gi­nio raš­tai jau „ne­bek­lau­so“, sun­kiai juos įžiū­rint“, – pa­sa­ko­jo duk­ra Ida.

Šim­ta­me­tė la­bai pa­si­gen­da sa­vo kar­tos žmo­nių: se­se­rų, bro­lių, ki­tų am­žiu­mi vy­res­nių gi­mi­nai­čių, jau­nys­tės bei bran­daus gy­ve­ni­mo drau­gių. Vi­si jie jau iš­ke­lia­vę Ana­pi­lin.

I. Sa­vic­kie­nė spė­ja, kad il­gaam­žiš­ku­mo ge­nus ma­ma pa­vel­dė­jo – ir mo­čiu­tė bu­vo su­lau­ku­si ko­ne šim­to me­tų. O pa­ti ju­bi­lia­tė kar­tą svars­tė, kad ją iki šiol te­be­sau­go Mer­ge­lė Ma­ri­ja – taip, kaip bu­vo ka­dai­se pa­ža­dė­ju­si jau­nys­tė­je ap­lan­kiu­sia­me sap­ne.

„Kaip ne­ti­kė­ti, kad ma­mą kaž­kas sau­go! Aš bu­vau sep­tin­to­kė, kai per ge­le­žin­ke­lio bė­gius ėju­sią ją par­tren­kė trau­ki­nys. Kiek žmo­nių taip žū­va, o jai tik bu­vo su­lau­žy­ta ko­ja, su­muš­tas kū­nas. Li­go­ni­nė­je gy­dy­to­jai abe­jo­jo, ar ma­ma ga­lės vaikš­čio­ti. Bet gy­dy­mas ir mankš­tos vėl pa­sta­tė ją ant ko­jų. Nes ma­ma, nors švel­ni – bet tvir­to bū­do, ne­pa­si­duo­dan­ti“, – sa­kė Ida.

2004-ai­siais Ma­ri­ja į Am­ži­ny­bę pa­ly­dė­jo ir sa­vo gy­ve­ni­mo vy­rą Sa­tur­ni­ną Puk­le­vi­čių. Gar­baus am­žiaus naš­lei ta­po per sun­ku gy­ven­ti vie­nai so­dy­bo­je Rad­vi­liš­ky­je. Už­tat ir per­si­kė­lė į Paš­vi­ti­nį, pas vien­tur­tę duk­rą.

Gy­ve­ni­mą su­kū­rė sa­vo ran­ko­mis

Ma­ri­ja – jau­niau­sia iš še­šių Vi­lū­nai­čių (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) kai­mo gy­ven­to­jų Mo­ni­kos ir Jur­gio Lu­ko­šiū­nų vai­kų. Ma­ža­že­miai Lu­ko­šiū­nai gy­ve­ni­mui pri­si­dur­da­vo, už­dar­biau­da­mi pas ūki­nin­kus. Sam­di­niais bū­ti te­ko ir jų vai­kams.

Ūkiš­ko bū­do tė­vas J. Lu­ko­šiū­nas duk­rą lei­do tik į pra­di­nę mo­kyk­lą. Nors moks­lai Ma­ri­jai se­kė­si la­bai ge­rai, tė­vo nuo­mo­ne, mer­gai­tei už­ten­ka mo­kė­ti tik skai­ty­ti ir ra­šy­ti.

Vy­res­ny­sis Ma­ri­jos bro­lis Vin­cas, ra­dęs dar­bą Rad­vi­liš­ky­je, po ku­rio lai­ko pa­si­kvie­tė kar­tu ir ją – mies­te dau­giau ga­li­my­bių, nei vien bū­ti sam­do­ma ūkio dar­bi­nin­ke.

Ma­ri­ja ap­si­gy­ve­no pas tar­pu­ka­rio lai­kų siu­vė­ją, už­dar­bia­vu­sią ir kam­ba­rių nuo­ma. Šei­mi­nin­kė nuo­mi­nin­kus ap­rū­pin­da­vo ne tik pa­sto­ge, bet ir ga­min­da­vo jiems val­gy­ti. Ma­ri­ja ta­po jos tal­ki­nin­ke, o kartu iš šei­mi­nin­kės mo­kė­si ir siu­vė­jos ama­to.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Ma­ri­ja jau pa­ti dir­bo siu­vė­ja vo­kie­čių ka­ri­nia­me da­li­ny­je Lin­kai­čiuo­se: siū­da­vo, tvar­ky­da­vo ka­riuo­me­nės uni­for­mas. Ar­tė­jant Rau­do­na­jai ar­mi­jai, su ki­to­mis dar­buo­to­jo­mis bu­vo su­lau­ku­si pa­siū­ly­mo iš­va­žiuo­ti į Vo­kie­ti­ją, kur ge­res­nis gy­ve­ni­mas. Mer­gi­na at­si­sa­kė – jau bu­vo nu­si­pir­ku­si ne­di­de­lį na­me­lį Rad­vi­liš­ky­je, prie pat ge­le­žin­ke­lio.

Po­ka­riu Ma­ri­ja dir­bo Rad­vi­liš­kio ge­le­žin­ke­lio ma­ši­nis­tų poil­sio na­muo­se kam­ba­rių tvar­ky­to­ja. Dar­be su­ti­ko ir bū­si­mą vy­rą, ge­le­žin­ke­li­nin­ką Sa­tur­ni­ną. Iš Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Skir­jo­čių kai­mo ki­lęs vy­ras re­tą var­dą at­si­ne­šė iš sa­vo gi­mi­nės.

Po ku­rio lai­ko, ple­čiant ge­le­žin­ke­lį, Ma­ri­jos ir Sa­tur­ni­no so­dy­ba bu­vo nu­griau­ta. Val­džia šei­mai kaip kom­pen­sa­ci­ją sky­rė bu­tą dau­gia­bu­ty­je.

Ida pri­si­me­na, kad ma­mai bu­te ne­pa­ti­ko – la­bai no­rė­jo sa­vo kie­mo, ku­ria­me bū­tų šei­mi­nin­kė. To­dėl Puk­le­vi­čiai bu­tą par­da­vė ir nu­si­pir­ko Rad­vi­liš­ky­je na­mą. Čia ir pra­bė­go di­džio­ji da­lis šei­mos gy­ve­ni­mo.

Trau­kė švie­sa

Nors mo­kiu­sis ma­žai, Ma­ri­ja la­bai mė­go skai­ty­ti. Rad­vi­liš­ky­je su­si­ra­do to­kių pat drau­gių: mer­gi­nos kar­tu ei­da­vo į ki­ną, bib­lio­te­ką, da­ly­da­vo­si įspū­džiais, keis­da­vo­si per­skai­ty­to­mis kny­go­mis. Net ir var­dą duk­rai Ma­ri­ja ra­do kny­go­je – vie­no jos skai­ty­to kū­ri­nio he­ro­jė bu­vo la­bai ge­ra mer­gai­tė Ida.

Ma­ri­ja da­ly­va­vo dra­mos ra­te­lio veik­lo­je, vai­din­da­vo. Už­siė­mė re­tu to me­to mer­gi­nų po­mė­giu – fo­tog­ra­fuo­da­vo ir pa­ti na­muo­se da­ry­da­vo nespalvotas nuo­trau­kas. Iš kur ma­ma bu­vo ga­vu­si fo­toa­pa­ra­tą, Ida ne­ži­no. O pa­ti Ma­ri­ja ne­pa­me­na.

Iš­te­kė­ju­si, na­mus M. Puk­le­vi­čie­nė vi­są lai­ką puo­šė ma­din­gais to me­to rank­dar­biais. Mo­kė­jo ne tik siū­ti, bet ir pui­kiai mez­gė, nė­rė, siu­vi­nė­jo, ri­šo pi­ni­kus. Vi­sų rank­dar­bių iš­mo­kė ir duk­rą – Ida juo­kė­si, kad pir­mą­ją apy­kak­lai­tę nu­si­nė­rė dar bū­da­ma pen­ke­rių. Ir vi­sa­da tu­rė­jo ma­mos siū­tų su­kne­lių – iš­skir­ti­nių dra­bu­žių ta­ry­bi­nio de­fi­ci­to lai­kais.

Idos SA­VIC­KIE­NĖS šei­mos al­bu­mo nuo­tr.

Ma­ri­ja Puk­le­vi­čie­nė ne­se­niai at­šven­tė šim­tą­jį ju­bi­lie­jų.

Vie­nas se­niau­sių­ Ma­ri­jos siu­vi­nė­tų re­li­gi­nių pa­veiks­lų iš jos na­mų Rad­vi­liš­ky­je at­ke­lia­vo į duk­ros so­dy­bą.

Gim­ta­die­nio šven­tės fo­to­se­si­jo­je Ma­ri­ja įsiam­ži­no su duk­ra Ida ir anū­ku Kęs­tu­čiu.

Jau­nys­tė­je Ma­ri­ja vai­di­no mė­gė­jiš­ko­je teat­ro tru­pė­je Rad­vi­liš­ky­je. Ši nuo­trau­ka da­ry­ta po spek­tak­lio „Trys my­li­mos“.

Ma­ri­ja daž­nai lan­ky­da­vo­si tė­viš­kė­je Vi­lū­nai­čiuo­se. Nuo­tau­ko­je ji (pir­mo­je ei­lė­je iš de­ši­nės) su taip pat il­gaam­že ma­ma ir se­se­ri­mis Ona bei Va­le.