Laisvės kovų dalyvė ilgisi vaikystės Lietuvos

Lais­vės ko­vų da­ly­vė il­gi­si vai­kys­tės Lie­tu­vos

91 me­tų mo­ky­to­ja An­ta­ni­na Vy­tu­vy­tė 1988 – ai­siais vi­sa sie­la jau­tė at­gims­tan­čios nau­jo­sios Lie­tu­vos dai­gus. Įsi­lie­jo į Są­jū­dį. Pir­mo­ji ra­jo­ne pa­siu­vo tris­pal­vę Lie­tu­vos vė­lia­vą ir pa­do­va­no­jo Są­jū­džio būs­ti­nei. Ji sto­vė­jo Bal­ti­jos ke­ly­je. Pri­si­dė­jo prie at­gai­vin­to „Kra­žių ai­dų“ laik­raš­čio lei­dy­bos. Ak­ty­viai dar­ba­vo­si rin­ki­muo­se. Pel­nė Pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus, Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko Vy­tau­to Lands­ber­gio, prem­je­ro And­riaus Ku­bi­liaus pa­dė­kos raš­tus.

Gar­baus am­žiaus ir lais­vos Lie­tu­vos su­lau­ku­si mo­te­ris džiau­gia­si gy­ve­ni­mu, bet il­gi­si sa­vo vai­kys­tės Lie­tu­vos, ku­rio­je žmo­nės gy­ve­no lai­ky­da­mie­si De­ka­lo­go.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Is­to­ri­ja – man yra vis­kas“

Vi­są gy­ve­ni­mą An­ta­ni­ną Vy­tu­vy­tę ly­dė­jo be­ga­li­nis no­ras mo­ky­tis, to­bu­lė­ti, do­mė­tis tuo kas vyks­ta čia ir da­bar ir tuo, kas jau va­di­na­ma is­to­ri­ja. Nuo jau­nys­tės šir­din įkri­to Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus žo­džiai: „Tau­ta, ne­ver­ti­nan­ti praei­ties, ne­tu­ri atei­ties.“

Mo­ky­to­ja vi­suo­met tu­rė­jo nuo­jau­tą, jog ka­da nors Lie­tu­va bus lais­va. Pa­me­na 90 – ai­siais su ko­le­ge sto­vė­jo mo­kyk­los ko­ri­do­riu­je prie lan­go. Ko­lū­kie­čių bū­riai trau­kė į su­si­rin­ki­mą. O ji lyg ži­no­da­ma ta­rė: „Tai jau pa­sku­ti­nie­ji jų su­si­rin­ki­mai“.

Kai įsi­lie­jo į Są­jū­džio veik­lą, įkū­rė gru­pę Kra­žiuo­se, at­gai­vi­no „Kra­žių ai­dų“ laik­raš­tį, tie pa­pras­ti ko­lū­kie­čiai kar­tais iš jos šai­py­da­vo­si: „Ei­na Są­jū­dis“. Bu­vo net gra­si­nan­čių skam­bu­čių. Pu­čo or­ga­ni­za­to­riai, pa­skam­bi­nę mo­ky­to­jai sa­kė iš­ve­šią ją į Raud­gi­rio miš­ką „pa­ra­gau­ti drus­kos“.

Ta­čiau po­nia An­ta­ni­na dėl to ne­jau­tė nei bai­mės, nei nuo­skau­dos, nei ne­pa­to­gu­mo. Tie­siog dir­bo, nes bu­vo už­val­džiu­si lais­vos Lie­tu­vos idė­ja. Kra­žių Są­jū­džio gru­pė­je bu­vo tik de­šimt žmo­nių. Dar­bo už­te­ko vi­siems. Ji už­sa­ki­nė­da­vo ir pla­tin­da­vo, o kar­tais pa­teik­da­vo ir me­džia­gos Kra­žių ai­dų“ laik­raš­čiui, or­ga­ni­zuo­da­vo su­si­rin­ki­mus. Is­to­ri­jos mo­ky­to­jas Edar­das Dir­mei­kis rin­ko me­džia­gą apie par­ti­za­nus. Bu­vo nu­spręs­ta par­ti­za­nams pa­sta­ty­ti pa­mink­lą. Kra­žiš­kiai pir­mie­ji įkū­rė „Bo­čių“ or­ga­ni­za­ci­ją.

A. Vy­tu­vy­tė pa­siu­vo tris­pal­vę Są­jū­džio būs­ti­nei. „Tuo me­tu bu­vo la­bai su­dė­tin­ga gau­ti me­džia­gos, – me­na. – Rau­do­ną­ją da­lį bu­vo ga­li­ma paim­ti iš ru­siš­kos vė­lia­vos. Gau­ti ža­lio ir gel­to­no šil­ko bu­vo pro­ble­ma. Pa­vy­ko tik per mo­kyk­los ūk­ve­dį.“

Vis­ką, kas tuo me­tu vy­ko, fik­sa­vo sa­vo die­no­raš­ty­je. Gal­būt mo­ky­to­jos die­no­raš­tis ka­da nors taip pat pa­si­tar­naus is­to­ri­jai.

1944 me­tais dar bū­da­ma gim­na­zis­tė ji ne­šio­jo trsi­pal­vę vė­lia­vė­lę po at­la­pu. Taip da­rė ne ji vie­na. Tarp gim­na­zis­tų bu­vo ir dau­giau pa­trio­tų. Vai­kys­tė­je pri­klau­sė An­ge­lai­čių or­ga­ni­za­ci­jai, ku­ri mo­kė pa­vyz­din­go el­ge­sio ir mei­lės Die­vui bei ar­ti­ma­jam. Gal­būt iš tų lai­kų mo­ky­to­ją vi­są gy­ve­ni­mą ir ly­di vai­kys­tės Lie­tu­vos il­ge­sys.

Mo­ky­to­jas – tai švie­su­lys

Po­nios An­ta­ni­nos tė­vai ne­bu­vo tur­tuo­liai. Pap­ras­ti vals­tie­čiai, tu­rė­ję 20 hek­ta­rų že­mės Laz­dū­nė­nų kai­me Ši­lu­tės ra­jo­ne. Tė­vas Jo­nas Vy­tu­vis pen­ke­rius me­tus tar­na­vo Ca­ro ka­riuo­me­nė­je. Ma­ma tą lai­ką vie­na pri­žiū­rė­jo ūkį ir ke­tu­ris vai­kus. Skalb­da­vo kūd­ro­je, pa­dau­žy­da­ma kul­tu­ve, nė­rė, mez­gė, siu­vo. Rei­kė­jo ap­reng­ti tris sū­nus ir duk­rą.

Jų šei­ma ei­da­vo į Prū­si­ją par­duo­ti svies­to ir nu­si­pirk­ti pra­mo­ni­nių pre­kių. Tu­rė­jo di­de­lį dvie­jų ga­lų na­mą. Da­lį na­mo nuo­ma­vo mo­ky­to­jų šei­mai. Nuo ta­da po­nios An­ta­ni­nos gal­vo­je ir gi­mė sva­jo­nė tap­ti mo­ky­to­ja. Ją ža­vė­jo mo­ky­to­jų šei­mos elg­se­na, šil­ti ir kul­tū­rin­gi jų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, sko­nin­ga ap­ran­ga.

Ga­ny­da­ma kar­ves už­si­lip­da­vo ant kel­mo ir sa­ky­da­vo pra­kal­bas, kai žais­da­vo su sa­vo bro­liais ir kai­my­nų vai­kais, ji­nai vi­suo­met bū­da­vo mo­ky­to­ja. Sme­to­nos lai­kais po­nia An­ta­ni­na bai­gė pra­di­nę mo­kyk­lą. Ga­vo kny­gu­tę su vi­sos Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės po­rtre­tais.

Tė­vas ne­la­bai no­rė­jo, kad duk­ra siek­tų moks­lų. Rei­kė­jo, kad lik­tų dar­buo­tis ūky­je. Kad at­si­sa­ky­tų min­ties mo­ky­tis, pa­ža­dė­jo nu­pirk­ti dvi­ra­tį. Mat, la­bai mė­go dvi­ra­čiu va­ži­nė­tis.

Ta­čiau nie­kas neį­vei­kė mer­gai­tės troš­ki­mo tap­ti mo­ky­to­ja. Bai­gė Že­mai­čių Nau­mies­čio pro­gim­na­zi­ją, įsto­jo į Kel­mės gim­na­zi­ją. Čia ją rė­mė tė­vo bro­lis ku­ni­gas An­ta­nas Vy­tu­vis, tuo me­tu dir­bęs Kel­mės pa­ra­pi­jo­je. Jis rė­mė ir vy­res­nį­jį An­ta­ni­nos bro­lį An­ta­ną, stu­di­ja­vu­sį ar­chi­tek­tū­rą Kau­ne.

„Kad baig­čiau moks­lus, pa­siau­ko­jo ma­ma. Ji vie­na dir­bo vi­sus mo­te­riš­kus dar­bus, – me­na po­nia An­ta­ni­na.

To­dėl, bai­gu­si gim­na­zi­ją, grį­žo į tė­vų na­mus ir ku­rį lai­ką dir­bo mo­ky­to­ja Laz­dū­nė­nų mo­kyk­lo­je. Kai bai­gė mo­ky­to­jų kur­sus, bu­vo per­kel­ta į Kel­mės ra­jo­ną, Kra­žių apy­lin­kės Lenk­vie­čių mo­kyk­lą. Čia mo­kė pra­di­nu­kus. Bet stu­di­ja­vo geog­ra­fi­ją.

Šeš­ta­die­niais jau­na mo­ky­to­ja sės­da­vo ant dvi­ra­čio ir va­žiuo­da­vo į tė­vų na­mus, esan­čius už 80 ki­lo­met­rų. Nuo anks­ty­vo ry­to pra­dė­ju­si min­ti pe­da­lus pa­va­ka­re pa­siek­da­vo Vai­nu­tą. Va­žiuo­da­vo, kad pa­dė­tų dar­buo­tis kai­me li­ku­siems tė­vams.

30 me­tų A. Vy­tu­vy­tė mo­ky­to­ja­vo Lenk­vie­čiuo­se. Kai ten už­da­rė mo­kyk­lą, bu­vo per­kel­ta į Kra­žius. Čia dės­tė geog­ra­fi­ją.

Tė­viš­kės že­mė kil­no­jo ko­jas

Prieš sep­ty­ne­tą me­tų A. Vy­tu­vy­tė per­si­kė­lė į Kel­mę. Per 40 dar­bo mo­kyk­lo­je me­tų su­tau­pė nuo­sa­vam bu­tui. „Kel­mė ma­ne trau­kė. Čia bai­giau gim­na­zi­ją. Čia dir­bo ma­no dė­dė ku­ni­gas An­ta­nas. Čia, at­va­žia­vęs pas jį į sve­čius mi­rė ma­no tė­tė. Ne­bu­vo kaip jo kū­no par­vež­ti į kai­mą, čia ir pa­lai­do­jo­me. Ša­lia jo at­gu­lė ir Ši­lu­tės ra­jo­ne gy­ve­nu­si ma­no ma­ma.“

Gim­ti­nė­je bu­vo li­kęs gy­ven­ti po­nios An­ta­ni­nos bro­lis Kos­tas. Ūki­nin­ka­vo ir bro­lis Juo­zas.

Ar­chi­tek­tū­rą stu­di­ja­vęs bro­lis An­ta­nas per ka­rą bu­vo iš­vež­tas pri­vers­ti­niams dar­bams į Vo­kie­ti­ją. Tik lai­min­go at­si­tik­ti­nu­mo dė­ka pa­te­ko į ang­lų ir ame­ri­kie­čių kont­ro­liuo­ja­mą Vo­kie­ti­jos zo­ną. La­bai ge­rai iš­mo­kęs vo­kie­čių kal­bą ten bai­gė aukš­tuo­sius ar­chi­tek­tū­ros moks­lus ir iš­vy­ko į Ame­ri­ką, kur dir­bo ka­ro pra­mo­nės ar­chi­tek­tu, su­pro­jek­ta­vo vy­riau­sy­bės slėp­tu­vę.

Il­gą lai­ką Vy­tu­vių šei­ma nie­ko ne­ži­no­jo apie sū­naus li­ki­mą. Lai­kė jį din­gu­siu be ži­nios. Kai paaiš­kė­jo, jog yra gy­vas ir gy­ve­na Ame­ri­ko­je, bend­rau­ti te­ko at­sar­giai, slaps­tan­tis.

1991 me­tais, Lie­tu­vai pa­skel­bus Nep­rik­lau­so­my­bę, jis at­skri­do į Lie­tu­vą su sū­nu­mi. Po­nia An­ta­ni­na nu­va­žia­vo jo pa­si­tik­ti į oro uos­tą.

„Iš­sis­ky­rė­me dar vi­sai jau­ni. Ne­ži­no­jo­me, kaip at­pa­žin­si­me vie­nas ki­tą. Bu­vo­me ne­si­ma­tę 50 me­tų. Su­ta­rė­me, kad pa­mo­juo­si­me vie­nas ki­tam tris­pal­vė­mis vė­lia­vė­lė­mis. Bro­lis at­skri­do su sū­nu­mi. Nus­te­bau pa­ma­čiu­si to­kį aukš­tą vai­ki­ną.“

Bro­lis An­ta­nas į Lie­tu­vą bu­vo at­skri­dęs po­rą kar­tų. Kai at­vy­ko ant­rą­jį kar­tą, ap­lan­kė gim­ti­nę. „Pe­rė­jo­me sa­vo že­me. Jaus­mas ypa­tin­gas. At­ro­dė, jog že­mė pa­ti kil­no­ja mū­sų ko­jas. Taip leng­va bu­vo ir ge­ra.“

Su­si­ti­ki­mas su dar gy­vu bro­liu po­niai An­ta­ni­nai bu­vo vie­na iš di­džiau­sių Nep­rik­lau­so­my­bės do­va­nų. Ta­čiau ko­vo­to­ja už Lie­tu­vos lais­vę vy­lė­si, jog šian­die­ni­nė Lie­tu­va bus pa­na­šes­nė į aną jos vai­kys­tės Lie­tu­vą, kai žmo­nės griež­tai lai­kė­si De­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų, kai nie­kas ne­ra­kin­da­vo du­rų, nes ži­no­da­vo, jog Lie­tu­vo­je yra tik vie­nas va­gis Ric­kus.

„Ne­si­ti­kė­jau, kad žmo­nės pa­liks be mo­ra­lės. Nė­ra są­ži­nin­gu­mo. Vi­sų na­gai į sa­ve lenk­ti. Ma­nau, kad mus su­ga­di­no so­vie­ti­nė san­tvar­ka. Kai­mo žmo­nės ne­pra­ti­no vai­kų dirb­ti ir lik­ti prie že­mės. Va­rė į mies­tą, kad ne­brai­dy­tų pur­vy­no, o pa­tys rė­mė la­ši­niais.

Pra­ra­do­me gi­mi­niš­ku­mą. Pa­me­nu vai­kys­tė­je, gi­mi­nės kvies­da­vo vie­ni ki­tus pie­tų. Pas­kui šei­mos ir gi­mi­nės su­si­skal­dė – kas stri­bas, kas par­ti­za­nas, ką iš­ve­žė į Si­bi­rą. Ne su vi­sais gi­mi­nai­čiais ga­lė­jai lais­vai bend­rau­ti.“

Au­to­rės nuo­tr.

An­ta­ni­na Vy­tu­vy­tė: „Lie­tu­va bū­tų švie­ses­nė, jei­gu vie­tos val­džia ne tik lai­ky­tų­si įsta­ty­mo rai­dės, bet at­si­žvelg­tų ir į žmo­gaus vi­dų, jo sa­vi­jau­tą, žmo­gų švies­tų, jam aiš­kin­tų. Tuo­met Lie­tu­va bū­tų švie­ses­nė ir lai­min­ges­nė."

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ame­ri­ko­je gy­ve­nęs bro­lis An­ta­nas (de­ši­nė­je) ap­lan­kė ir Lenk­vie­čių mo­kyk­lą, ku­rio­je tris de­šimt­me­čius dir­bo jo se­suo An­ta­ni­na.

Šia­me na­me, pas mo­ky­to­ją Sa­lo­mė­ją Ur­bi­kie­nę daž­niau­siai rink­da­vo­si Są­jū­džio da­ly­viai. Ant na­mo iš­ka­bin­ta at­mi­ni­mo len­ta. Per iš­kil­mes da­ly­va­vo Kel­mės są­jū­die­čiai.