Naujausios
KOMENTARAS
Laiko vertė
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Dvi datos įrėmina mums duotąjį laiką. Gimimo. Ir mirties. Šiame rėmelyje verda mūsų gyvenimas. Banguoja lyg jūra. Su pakilimais ir atoslūgiais. Ant bangų lyg laivelis be inkaro supasi mūsų siela. Kiek tvirtai ji išsilaikys ant bangų, priklausys nuo to, su kuo susikirs jos laikas.
Taigi, mūsų gyvenimo rėmelis. Jame turėtume surašyti ir daugiau svarbių datų. Pavyzdžiui, vestuvių, krikštynų, įsidarbinimo, draugystės. Tos datos žymės mūsų likimo susikirtimus su kitais žmonėmis. Tai labai svarbu. Nes nuo tos datos mes dovanojame savo laiką kitiems. Savo sutuoktiniui. Savo vaikui. Savo darbdaviui. Nelaimingam prašalaičiui, kuriuo pasirūpiname. Atsitiktiniam žmogui, su kuriuo suvedė likimas. Draugui ar draugei...
Mūsų laikas, skirtas kitiems, yra didžiausia dovana. Brangesnė už pinigus. Už brangius daiktus. Už auksą ir deimantus. Nes valandos, praleistos su kitais žmonėmis, yra dalelė jiems padovanoto mūsų gyvenimo. Gyvenimo ir laiko neįmanoma nupirkti už jokius pinigus.
Kiek sumokėtų už kiekvieną šiame pasaulyje papildomai praleistą dieną mirtinai sergantis žmogus? Turbūt atiduotų viską, kas jam dar liko.
Todėl paklauskime savęs, ar tie žmonės, kuriems dovanojame savo laiką, tikrai to verti? Ar brangins jiems padovanotą dalelę tavojo gyvenimo? O gal jiems visai nereikia mūsų dovanos?
Ar mes mokame branginti kitų mums padovanotą laiką? Ar dažnai pamąstome, kiek ir kaip mūsų laiką vertina šeima, draugai, giminaičiai ar tas pats prašalaitis, kuriam padėdamas paaukoji kelias savo gyvenimo valandas ar dienas.
Ar tikrai nėra kitos išeities, kai už kelis litus savo gyvenimo valandą parduodame prekybcentrių milijonieriams, kai pusvelčiui dirbame lentpjūvių savininkams ir kitiems ponams, vaidinantiems verslininkus?
Ar tikrai privalome lenkti nugaras Ispanijos apelsinų ir bananų plantacijose ar Anglijos salotų fabrikuose? Juk tai mūsų laikas ir mūsų gyvenimas, parduodamas už duonos kąsnį. Ar tikrai tik duonos kąsnio jis tevertas?
Neseniai bendravau su moterimi, jau daug metų dirbančia Vokietijoje, bet neužgyvenusia nei namų, nei turtų. Tik kiek sotesnę ir saugesnę egzistenciją. Tačiau lyg smulkiosios kraujagyslės nuo pagrindinių arterijų nutrūkinėjo jos ryšiai su tėvyne ir artimaisiais. Prarasta daugybė žavių akimirkų. Išbarstyta... „Gyvenimas kažkoks bevertis,“ – atsiduso emigrantė.
Ar dažnai pamąstome, ką prarandame su nueinančiu laiku? Ir ką užgyvename? Jaunystę, jėgas, energiją keičiame į patirtį. Tai natūralu. Labai gyvenimiška. Neišvengiama.
Bet ar visada lyg smėlis laikrodyje išbėgantis laikas leidžiamas tikslingai? Ar visų žmonių dieną, mėnesius, metus galima matuoti vienodu masteliu? Nors visiems mums duotas laikas vadinamas vienodai – gyvenimu.
Kokia mokslininko, išrandančio vaistus nuo vėžio, gyvenimo kaina? Ir kokia vyruko, besišlaistančio aludėje ir varančio vėžį artimiesiems, gyvenimo vertė?
Man regis laiko, per kurį daromi geri darbai, vertė patrigubėja. Deja, taip mano ne visi.
Skaičiau internautų komentarus apie daugelio žmonių pastangų dėka pagaliau iš Ispanijos į Lietuvą sugrįžusį vaikiną, ir plaukai šiaušėsi. Iš kur lietuvaičiai semiasi tiek pykčio? Atrodo, taip pritvinkę, kad tuoj sprogs!
Keliuose laikraščio numeriuose pasakodama istoriją apie motiną, jau visas dešimtmetis nesulaukiančią iš Ispanijos grįžtančių sūnų, galiausiai sužinojusią, kad vyresnysis jau palaidotas, o jaunėlis gyvas, bet jau porą metų neskambina, pati dalyvaudama grąžinant vaikiną namo, prisiskaičiau tiek bjaurasties, kad turėčiau jaustis lyg ne padėjusi žmonėms, o ką nors primušusi ar apsivogusi.
O ką jau besakyti apie patį Ispanijoje įstrigusį rašinių herojų ir jo šeimą? Ko tik neprirašyta? Kiek pavydo komentatorių frazėse. Atrodo, jog šiais laikais žmogus žmogui pavydi net vargo ir kančios, ypač tuomet, kai tas vargas paviešinamas.
Tada varguoliui iš karto priklijuojama girtuoklio, palaidūno, tinginio ar dar kokia nors bjauri etiketė.
Bet juk vaikinas pats nieko neprašė. Galiausiai skaitytojai, o ypač interneto komentatoriai ir neskubėjo aukoti. Padėjo tik giminaičiai ir draugai, pora šiauliečių moterų ir šaukėniškis verslininkas, kurio gerais ketinimais tie patys internautai kaip mat suabejojo. Gal nemoka darbininkams atlyginimų, kad turi iš ko aukoti?
Kas čia atsitiko, kad mūsų visuomenėje ir aukoti, ir daryti kitus gerus darbus tapo nuodėme?
Ko vertas tų žmonių, kurie ištisomis valandomis „sėdi internete“ ir lieja susikaupusį pyktį, gyvenimas? Jų laikas – nuodai, kenkiantys ne tik jiems patiems, bet ir aplinkiniams.
Labai dažnai savo gyvenimą taikome prie aplinkybių. Jaučiamės priklausomi nuo valdžios, nuo santvarkos, nuo artimųjų, įsprausti į profesijos rėmus.
Bet iš tiesų gyvenimas duotas tam, kad žmogus pats jį tvarkytų. Mūsų laikas – vienintelis ir pats svarbiausias dalykas, kurį galime naudoti kaip tinkami. Taupyti arba švaistyti, pervertinti arba nevertinti. Savo dienas galime leisti veikdami arba mąstydami, statydami arba griaudami, kurdami harmoniją arba veisdami konfliktus. Svarbu, kad tiksliai suvoktume to, ką darome, prasmę.
Prasmės ieškojimas. Štai kas nuspalvina ir užpildo mūsų sielą, kad ji atstotų inkarą bangų mėtomam gyvenimo laivui.
Kiekviena sekundė, kiekviena minutė, kiekviena valanda, kiekviena diena turi savo prasmę ir atlieka savąją misiją. Jeigu jos neatpažįstame, vadinasi, veltui atėjome į šį pasaulį. Ir mūsų laikas netaps visaverčiu gyvenimu. Tik beprasme egzistencija...
