Kunigas R. Doveika: „Nepavėluokim mylėti“

KA­LĖ­DŲ BE­LAU­KIANT

Ku­ni­gas R. Do­vei­ka: „Ne­pa­vė­luo­kim my­lė­ti“

Ma­mos gim­ti­nę Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne ap­lan­kęs ku­ni­gas, teo­lo­gi­jos li­cen­cia­tas, Vil­niaus Šv. Juo­za­po baž­ny­čios kle­bo­nas Ri­čar­das Do­vei­ka Rad­vi­liš­kį va­di­no sa­vo šir­dies kraš­tu.

Nuo žmo­nių plyš­tan­čio­je Rad­vi­liš­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos kon­fe­ren­ci­jų sa­lė­je gar­sus pa­moks­li­nin­kas su­si­rin­ku­sių­jų šir­dis tirp­dė tie­so­mis apie gy­ve­ni­miš­ką­sias ver­ty­bes.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Vie­ny­bę už­mig­dė Tro­jos ark­lys

„Ši­tas kraš­tas yra ma­no šir­dies kraš­tas. Man la­bai ma­lo­nu bū­ti ne­to­li sa­vo šei­mos šak­nų, Bai­so­ga­los ir Grin­kiš­kio, kur gy­ve­no ma­no ma­mos šei­ma ir kur pa­lai­do­ti ma­no se­ne­liai“, – gau­siai su­si­rin­ku­siai au­di­to­ri­jai, ku­ri, ne­be­tilp­da­ma į sa­lę, ku­ni­go žo­džių klau­sė­si ir ko­ri­do­riu­je, kal­bė­jo sve­čias.

Ar­tė­jant di­džio­sioms me­tų šven­tėms, ku­ni­gas pri­mi­nė – pra­si­dė­jo pa­snin­ka­vi­mo lai­kas.

„Bet kas iš to pa­snin­ko, jei­gu tu ne­val­gai mė­sos, bet pyks­tie­si ir ėdi kai­my­ną nuo ry­to iki va­ka­ro? Pyks­tie­si, prie­kaiš­tau­ji, že­mi­ni ir stum­dai ki­tą. Dėl že­mės lo­pi­nė­lio, ne vie­to­je pa­so­din­to me­džio, pi­ni­gų, tur­tų. Taip at­si­ra­do mies­tie­čiai ir kai­mie­čiai, po­nai ir varg­šai, eli­tas ir r"un­ke­liai".

Ar­tė­jant dar vie­noms Ka­lė­doms ir dar vie­nam lai­ko po­ky­čiui, pa­gal­vo­ji: ka­da mes kaip tau­ta bu­vo­me išė­ję pa­si­kal­bė­ti tar­pu­sa­vy­je? Se­niai. Tur­būt, tik Bal­ti­jos ke­ly­je“, – apie ver­ty­bių po­ky­čius, su­sve­ti­mė­ji­mą ir su­ma­te­ria­lė­ji­mą kal­bė­jo ku­ni­gas.

Ku­ni­gas pri­si­mi­nė mū­sų tė­vus ir se­ne­lius, ku­riems rū­pė­jo sa­vas kraš­tas ir ku­rių mei­lės ne­pa­jė­gė įšal­dy­ti ir su­pū­dy­ti nei Si­bi­ro pla­ty­bės, nei ka­rai, nei ma­rai.

„Mes gy­ve­na­me lai­ko­tar­py­je, kai nė­ra ka­rų, ne­jau­čia­me ba­do, kal­ba­me gra­žiau­sia kal­ba, mus ver­ti­na pa­sau­lis.

Ir vis tiek, pri­si­kro­vę pil­nus ka­ru­čius pir­ki­nių, mes kei­kiam sa­vo kraš­tą, kai tuo me­tu mū­sų se­ne­liai Si­bi­re, ga­vę 200 gra­mų šla­pios duo­nos su pju­ve­no­mis, nu­gnyb­da­vo nuo jos po ga­ba­lė­lį, kad pa­si­da­ry­tų ro­žan­čių ir su­kal­bė­tų mal­dą už Lie­tu­vą. Ko­dėl mes taip pra­dė­jom elg­tis, ko­dėl ne­be­li­ko vie­ny­bės? At­sa­ky­mas vie­nas: už­tat kad nu­sto­jom vie­nas už ki­tą ko­vo­ti“.

Anot R. Do­vei­kos, jam kar­tais at­ro­do, kad į mū­sų gy­ve­ni­mą yra įspraus­tas Tro­jos ark­lys, nes tai, ko ne­su­ge­bė­jo per šimt­me­čius įveik­ti pik­čiau­si prie­šai, nai­ki­na­me po tru­pu­tė­lį pa­tys, pa­si­kvies­da­mi pyk­tį, pa­že­mi­ni­mą, pa­gie­žą, int­ri­gas.

„Kas at­si­ti­ko mū­sų pa­sau­ly­je, kad šian­dien jau de­vin­to­kas pa­reiš­kia, jog jis sa­vo atei­ties sa­vo ša­ly­je ne­ma­to. Dar nė eu­ro neuž­dir­bęs, bo­bu­tės per gat­vę ne­per­ve­dęs, jis jau atei­ties čia ne­ma­to. Bet­gi kaž­kas jam apie tai sa­kė, kaž­kas for­muo­ja to­kį jo su­pra­ti­mą. Ko­dėl lai­min­gam ga­li­ma bū­ti tik sve­čio­je ša­ly­je? Ne­jau­gi mes, čia li­ku­sie­ji, vi­si esa­me ne­lai­min­gi? Ne­pas­tumk ki­to žmo­gaus ir jau bū­si lai­min­gas“, – mo­kė pa­moks­li­nin­kas.

Neiš­si­ža­dėk sa­vo šak­nų

„Jei no­ri tu­rė­ti atei­tį, neiš­si­ža­dėk sa­vo šak­nų, ne­si­gė­dyk sa­vęs. Ga­li­ma pa­juo­kau­ti: kas yra vil­nie­tis – tai tas, ku­ris penk­ta­die­nį va­žiuo­ja iš Vil­niaus į kai­mą pas ma­mą bul­vių par­si­vežt. Ko­dėl rei­kia gė­dy­tis to?

Ne­si­gė­dyk to, kad gy­ve­ni pa­pras­ta­me kam­ba­ry­je, ku­ria­me gal­būt dar li­kę so­viet­me­čio bal­dai. Ne­si­gė­dyk, kad pu­sę va­lan­dos šlep­si per gat­vę, o kaž­kas tau py­pi­na įkan­din.

Užau­gau 16 kvad­ra­ti­nių met­rų kam­ba­rė­ly­je Vil­niu­je, ke­lio­li­ka me­tų va­žia­vau į sve­ti­mus na­mus praus­tis ir to ne­si­gė­di­ju. Ma­nęs tai ne­var­žo.

Kaip ir ti­kė­ji­mas žmo­gaus ne­var­žo. Jis mo­ko my­lė­ti sa­vo kraš­tą, gerb­ti se­ne­lį, bū­ti są­ži­nin­gu, pa­do­riu žmo­gu­mi. Bet yra ir ne­ti­kin­čių ku­ni­gų – int­ri­gan­tų ir sa­vo gy­ve­ni­mą pui­kiai su­si­tvar­kiu­sių šar­la­ta­nų“, – gy­ve­ni­miš­ką rea­ly­bę dės­tė sve­čias.

R. Do­vei­ka rad­vi­liš­kie­čių tei­ra­vo­si: ke­liems žmo­nėms jie šie­met ran­ka pa­ra­šys ka­lė­di­nį at­vi­ru­ką? Kiek tė­vų vie­toj no­ri­mo žais­lo pa­ra­šys laiš­kus sa­vo vai­kams apie sa­vo ir šei­mos gy­ve­ni­mą, šei­mos ver­ty­bes?

Jis pa­ts, stu­di­juo­da­mas Ro­mo­je, ve­žė­si ten sa­vo šei­mos al­bu­mą ir var­ty­da­vo jį, kad nie­ka­da ne­pa­mirš­tų sa­vo šak­nų, nes į pa­sau­lį atė­jo per ši­tų žmo­nių is­to­ri­jas.

Anot R. Do­vei­kos, mums vi­siems rei­kia dau­giau dva­sin­gu­mo ir ne­sa­va­nau­diš­kos, tik­ros mei­lės, kai my­li­ma be są­ly­gų ir rei­ka­la­vi­mų, tie­siog už nie­ką.

At­sis­vei­kin­da­mas ku­ni­gas pa­lin­kė­jo ne­vė­luo­ti my­lė­ti: „Ras­kim bū­dą vie­nas ki­tam pa­sa­ky­ti, kad aš apie ta­ve gal­vo­ju, kad tu man rū­pi. Kad ne­rei­kė­tų lai­do­tu­vė­se verk­ti pa­vė­luo­tos mei­lės: ne­spė­jau, pa­vė­la­vau, o, jei­gu bū­čiau ži­no­jęs... Nu­gy­ven­kim die­ną taip, kad ei­da­mi mie­go­ti ga­lė­tu­me pa­sa­ky­ti: aš nu­gy­ve­nau die­ną, ne­pas­tū­męs nė vie­no žmo­gaus“.

Au­to­rės nuo­tr.

Ku­ni­gas Ri­čar­das Do­vei­ka Rad­vi­liš­kį va­di­no sa­vo šir­dies kraš­tu ir vi­siems lin­kė­jo ne­pa­vė­luo­ti my­lė­ti.

Rad­vi­liš­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos sa­lė ne­su­tal­pi­no vi­sų no­rin­čių­jų – da­lis su­si­ti­ki­mo da­ly­vių ku­ni­go dės­to­mų tie­sų klau­sė­si ir ko­ri­do­riu­je.