Krašto istorijos pėdsakai vingiuoja pro Valakų riešutmedžius

IŠEI­NAN­ČIŲ KAI­MŲ IS­TO­RI­JOS

Kraš­to is­to­ri­jos pėd­sa­kai vin­giuo­ja pro Va­la­kų rie­šut­me­džius

Va­la­kų kai­mas Jo­niš­kio ra­jo­ne per ke­lis am­žius ma­tė siau­ru­ko ge­le­žin­ke­lio sta­ty­bas ir be­bai­gia­mus vog­ti bė­gius, so­dy­bų sta­ty­bas ir me­lio­ra­to­rių bul­do­ze­rius, ku­riant vie­nin­gą ko­lū­kių sis­te­mą. Ta­čiau vie­tos gy­ven­to­jai bu­vo už­si­spy­rę, kaip tik­ri žiem­ga­liai. Net 11 jų, so­vie­tams nu­ta­rus kai­mą griau­ti ir to­dėl ne­bee­lekt­ri­fi­kuo­ti, pa­tys su­si­dė­ję pi­ni­gų nu­si­pir­ko elekt­ros stul­pus ir na­muo­se įžie­bė „Il­ji­čiaus lem­pu­tes“. O dar po ke­lių de­šimt­me­čių iš­si­rei­ka­la­vo žvyr­ke­lio, nes li­gi tol „bris­da­vo gi­lų pur­vy­nė­lį“. Da­bar Va­la­kuo­se stūks­to ak­muo vie­tos knyg­ne­šiui Vik­to­rui Pe­čiu­liui, o ru­de­nį kai­my­nys­tė­je noks­ta Vi­dos ir Al­vy­do Už­ku­rai­čių rie­šut­me­džių gi­rai­tės der­lius.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

„Skulp­tū­ra į lai­mę“

Va­la­kai – ti­pi­nis vien­kie­mių kai­mas, ka­dai­se ply­tė­jęs abi­pus da­bar­ti­nio Joniškio–Kriukų plen­to, įsi­kū­ręs vyk­dant to pa­ties pa­va­di­ni­mo re­for­mą XVI am­žiaus ant­ro­jo­je pu­sė­je. Se­no­jo ke­lio li­kę tik pro­vė­žos per lau­kus.

Žvyr­ke­liu pa­su­ka­me nuo pa­grin­di­nio ke­lio ir kai­rė­je pu­sė­je tarp per­nykš­čių juos­me­nį sie­kian­čių žo­lių iš­ny­ra me­di­nis ap­griu­vęs ūki­nis pa­sta­tas, ša­lia – mo­li­nė tro­be­lė. Čia ka­dai­se vei­kė kal­vė. Dar vie­na sto­vė­jo ir ki­ta­pus ke­lio, kur tik šna­ra is­to­ri­ją me­nan­tis vie­ni­šas me­dis. Ari­muo­se kas­met dar iš­ny­ra iša­ria­mos pa­sa­gos, iš ku­rių vie­tos gy­ven­to­jas Al­vy­das Už­ku­rai­tis ža­da ka­da nors pa­sta­ty­ti „skulp­tū­rą į lai­mę“.

Mo­li­nė tro­be­lė ma­čiu­si ne vie­ną gy­ven­to­ją. Prieš ge­rą de­šimt­me­tį ją ir ūki­nius pa­sta­tus, be­griū­van­čią pir­te­lę įsi­gi­jo Bal­ta­ru­si­jos ir Ru­si­jos gy­ven­to­jai. Įs­to­jus į Eu­ro­pos Są­jun­gą Lie­tu­vo­je įsi­gy­tas ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas su­tei­kė ga­li­my­bę as­me­nims iš tre­čių­jų ša­lių lais­vai ke­liau­ti po vi­są Eu­ro­pą ir jo­je įsi­tvir­tin­ti.

Pa­sak A. Už­ku­rai­čio, kaž­ka­da at­vy­kę ap­si­dai­ry­ti nau­jie­ji mo­li­nio na­me­lio šei­mi­nin­kai at­vi­rai dės­tė iš­va­žiuo­jan­tys gy­ven­ti į Ang­li­ją.

To­lė­liau ke­lias at­si­re­mia į bu­vu­sį kooperatyvą–audimo ce­chą, kur tar­pu­ka­riu vie­tos mo­te­rys ei­da­vo už­si­dirb­ti pa­pil­do­mą li­tą. Šis pa­sta­tas – ir švie­saus at­mi­ni­mo bu­vu­sio Jo­niš­kio ra­jo­no me­ro Ed­mun­do Gri­ga­liū­no tė­viš­kė.

Pa­tys įsi­ve­dė elekt­rą

Žvy­rek­lis, ku­riuo pa­leng­va ju­da­me, at­si­ra­do tik apie 1989-uo­sius. Iki tol gy­ven­to­jai „bri­do gi­lų pur­vy­nė­lį“. Net tė­vų at­va­žiuo­da­vęs ap­lan­ky­ti vai­ruo­to­jas ant ke­lio pa­lik­da­vo sunk­ve­ži­mį, kad neužk­limp­tų, ir pė­din­da­vo iki so­dy­bos pės­čio­mis.

Va­la­kų kai­mą bu­vo pla­nuo­ta nu­šluo­ti nuo že­mės pa­vir­šiaus apie 1970-uo­sius. Gy­ven­to­jams siū­ly­ta kel­tis į Kriu­kų mies­te­ly­je Nau­jo­jo­je gat­vė­je iš­ki­lu­sius na­mus. Bet kur ke­lių de­šim­čių arų erd­vė­je pri­pra­tę su­kio­tis, gy­vu­lius ga­ny­ti so­die­čiai sa­vo no­ru keis te­ri­to­ri­ją į pa­siū­ly­tus de­šimt arų mies­te­ly­je?.. Taip ir li­ko 11 at­kak­lių mo­hi­ka­nų. Be aiš­kios atei­ties ir – be elekt­ros, ku­rios tink­lų dar ne­bu­vo spė­ta nu­ties­ti ir jau ne­be­ža­dė­ta. Ką da­rys žmo­nės: ne­de­ja­vę pa­tys su­si­me­tė pi­ni­gų, įsi­gi­jo elekt­ros stul­pus ir iš­si­pir­ko elekt­ros tie­ki­mą.

Knyg­ne­šio gim­ti­nę žy­mi ak­muo

Rie­da­me to­liau. Už vin­gio at­si­ve­ria ūki­nin­ko Vin­co La­tai­čio dai­liai įdirb­tas lau­kas ir jo pa­kraš­ty­je iš­ki­lęs ak­muo su at­mi­ni­mo len­te­le, liu­di­jan­čia už ke­lių met­rų ka­dai­se sto­vė­jus knyg­ne­šio Vik­to­ro Pe­čiu­lio so­dy­bą.

Ūki­nin­ko iš­vers­tas pa­ma­ti­nis ak­muo ku­rį lai­ką pra­gu­lė­jo pri­glaus­tas gre­ti­ma­me kie­me, kol jo sa­vi­nin­kas, tuo me­tu bu­vęs Kriu­kų se­niū­nai­tis Al­vy­das Už­ku­rai­tis 2013 me­tais su­gal­vo­jo ak­me­nį pa­vers­ti is­to­ri­nės at­min­ties liu­dy­to­ju. Ge­rais dar­bais ir lė­šo­mis pri­si­dė­jo kai­mo gy­ven­to­jai, ki­ti rė­mė­jai, bu­vo iš­kal­tas teks­tas, iš­lie­tas pa­ma­tas, pa­klo­tas ply­te­lių ta­kas.

Va­la­kuo­se au­gęs Vik­to­ras Pe­čiu­lis, paim­tas į pus­ka­ri­nin­kių mo­kyk­lą ir iš­siųs­tas į ru­sų – tur­kų ka­rą, 1878 me­tais pa­ty­rė stip­rius su­ža­lo­ji­mus dur­tu­vu į smak­rą. Už da­ly­va­vi­mą ru­sų – tur­kų ka­re ca­ri­nės Ru­si­jos val­džia jam sky­rė že­mės. Bu­vęs ca­ro ar­mi­jos ka­rei­vis „at­si­ly­gi­no“ ne­pak­lus­nu­mu – 1886 me­tais ėmė ga­ben­ti ir Kriu­kų pa­ra­pi­jo­je pla­tin­ti drau­džia­mą lie­tu­viš­ką li­te­ra­tū­rą.

Kny­gas jis slėp­da­vo dar­ži­nė­je, krū­muo­se po ak­me­ni­mis, miš­ke­ly­je ras­ta­me ąžuo­le tuš­čiu ka­mie­nu. Kar­tą ke­liu ėju­siam ne­pa­žįs­ta­ma­jam knyg­ne­šys pa­ti­kė­jo kny­gų ry­šu­lė­lį, nes pa­si­ju­to nuo ca­ro žan­da­rų Šiau­lių se­ka­mas. Vė­liau grį­žo pa­siim­ti.

Po­rą kar­tų V. Pe­čiu­lis ne­spė­jo kny­gų pa­slėp­ti. Te­ko jas su­de­gin­ti ar­ba ak­me­nį pri­ri­šus pa­leis­ti į li­nų mar­ką. Bet vi­si per­se­kio­ji­mai jam bai­gė­si lai­min­gai.

Knyg­ne­šys mi­rė per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą 1941 me­tais.

„Me­lio­ra­to­riai so­dy­bą nu­pir­ko griau­ti, bet ne­spė­jo, po Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo nu­grio­vė lai­kas ir il­ga­pirš­čiai. Vė­liau anū­kai že­mę ir so­dy­bą par­da­vė ūki­nin­kui, ku­ris, ga­vęs lei­di­mą, vie­tą pa­ver­tė ari­mais“, – pa­sa­ko­ja sa­vo kraš­to is­to­ri­ja be­si­do­min­tis Al­vy­das Už­ku­rai­tis.

Eg­lės žy­mi siau­ru­ko ke­lią

Ki­ta­pus ke­lio ply­tin­ti 75-erių arų jo so­dy­ba, ku­rią puo­se­lė­ja su žmo­na Vi­da, pa­vel­dė­ta iš se­ne­lių.Tie­si tar­si sty­ga 90-me­čių eg­lių li­ni­ja, už­brė­žian­ti so­do pa­kraš­tį žy­mi ir dar vie­ną svar­bią Va­la­kų kai­mui ge­le­žin­ke­lio siau­ru­ko vie­tą. Kai eg­les so­di­no, ša­kos be­veik lie­tė bė­gius, ku­riais iš Žei­me­lio į Jo­niš­kį per Va­la­kus ir Kriu­kus rie­dė­jo trau­ki­niai.

Ge­le­žin­ke­lį tie­sė per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą vo­kie­čiams pa­kliu­vę be­lais­viai. Sme­to­ni­nė­je Lie­tu­vo­je siau­ru­ku pukš­tė­da­vo ne tik kro­vi­ni­nis, bet ir ke­lei­vi­nis trau­ki­nu­kas, stab­te­lė­da­vęs už 300 met­rų nuo Va­la­kų ir maž­daug to­kiu pat at­stu­mu nuo Kriu­kų mies­te­lio. Sto­tis va­di­no­si „Kru­ki“. Siau­ru­ku į Že­mės ūkio mo­kyk­lą Žei­me­ly­je va­ži­nė­da­vo ir A. Už­ku­rai­čio tė­vas.

Ge­le­žin­ke­lis nu­ny­ko apie 1960-uo­sius, nu­tie­sus pa­grin­di­nį Joniškio–Kriukų ke­lią. Da­lį bė­gių iš­rin­ko pa­tys ge­le­žin­ke­lie­čiai, kas li­ko – me­ta­lo va­gys. Kriu­kų bib­lio­te­ko­je sau­go­mas kraš­to­ty­ri­nis dar­bas, ku­ria­me pa­sa­ko­ja­ma, kad siau­ru­ko trau­ki­nio gar­ve­žys ga­li­mai puo­šia Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­tį.

Al­vy­das Už­ku­rai­tis pa­me­na vai­kys­tė­je Va­la­kų ne­mė­gęs. Kai ma­ma at­vež­da­vo pas mo­čiu­tę, kol per Kriu­kus, dar už­suk­da­ma į par­duo­tu­vę, au­to­bu­su par­va­žiuo­da­vo, sū­nus siau­ru­ko bė­giais ar tie­siog py­li­mu ir ta­kais grei­čiau už ją grįž­da­vęs, nes ke­lią per lau­kus, miš­ke­lį su­trum­pin­da­vo pen­kiais ki­lo­met­rais.

Pjo­vė ta­ką tarp krū­mų kars­tui iš­neš­ti

At­sik­raus­tė jis į ka­dai­se puo­se­lė­tą, veš­liu so­du vi­lio­ju­sią so­dy­bą su ma­ma, mo­čiu­tei Bro­nis­la­vai Už­ku­rai­tie­nei ir jos sū­nui Rai­mon­dui mi­rus. Ka­dan­gi pa­sku­ti­nius 15 me­tų se­no­lė var­giai be­ga­lė­jo 75 arų plo­tą apei­ti, o ir dė­dei Rai­mon­dui tai ne­rū­pė­jo, me­džiai, krū­mai taip suau­go, su­ke­ro­jo, kad net pjūk­lu te­ko ke­lią pra­pjau­ti iki du­rų, kad mi­ru­sio­sios se­no­lės kars­tą iš­neš­tų.

Ir vė­liau A. Už­ku­rai­tis pjo­vė, ro­vė se­ną so­dą, pa­lik­da­mas tik pen­kias obe­lis. Jau su žmo­na Vi­da pra­dė­jo re­mon­tuo­ti rąs­tų na­mą – su­dė­jo nau­jas du­ris, lan­gus, ap­šil­ti­no, pa­kei­tė vi­daus pla­ną. Dar­bai dar ne­baig­ti. Na­mas, sta­ty­tas 1966-ai­siais, jau be­ne tre­čias to­je pa­čio­je vie­to­je. Anks­tes­nis, ku­rį nu­grio­vė, bu­vo il­gas, dvie­jų ga­lų. Sė­da­mi ve­ją šei­mi­nin­kai ra­do se­nuo­sius pa­ma­tus.

Kie­me ri­kiuo­ja­si ak­me­nys, ku­riuos šei­mi­nin­kas sa­ko at­si­ve­žęs vos ne iš vi­sų kai­mo su­ny­ku­sių so­dy­bų, kaip at­mi­ni­mo ženk­lą.

Te­ri­to­ri­jo­je au­ga ir 60-ies arų kas­met so­di­nu­kais pa­pil­do­ma Al­vy­do rie­šut­me­džių gi­rai­tė, ku­rios da­lis jau duo­da ne­pras­tą der­lių. Pa­sak Va­la­kų gy­ven­to­jo, po 100 me­tų nuo rie­šut­me­džio iki 300 ki­log­ra­mų ga­li­ma nu­skin­ti.

„Gal anū­kams, proa­nū­kiams bus“, – vil­tin­gai šne­ka vy­ras.

Sa­lia­mo­rius ta­po Už­ku­rai­čiu

Va­la­kų gy­ven­to­jas už­si­me­na apie int­ri­guo­jan­čią sa­vo gi­mi­nės pa­var­dės is­to­ri­ją. Mo­čiu­tės vy­ras bu­vo Al­fon­sas Sa­lia­mo­rius, ta­čiau dėl įvai­rių po­li­ti­nių laik­me­čio pe­ri­pe­ti­jų ta­po Už­ku­rai­čiu, – atė­ju­siu gy­ven­ti už­ku­rio­mis pas žmo­ną.

„Jis bū­tų va­žia­vęs į Si­bi­rą. To­dėl pa­var­dę pa­si­kei­tė. Vė­liau bu­vo paim­tas į „iš­va­duo­to­jų“ ar­mi­ją ir žu­vo prie Kur­šo Lat­vi­jo­je. Bent taip liu­di­ja at­mi­ni­mo len­ta ma­si­nė­je ka­rių žu­ties vie­to­je. Ta­čiau ofi­cia­lių duo­me­nų Lie­tu­vos ar­chy­ve nė­ra. O iš Ru­si­jos šei­ma, no­rė­ju­si pa­vel­dė­ti že­mę, ga­vo at­sa­ky­mą, kad gal­būt lie­tu­vis ka­rys de­zer­ty­ra­vęs.

Vė­liau per teis­mų ma­ra­to­ną pa­vy­ko įro­dy­ti, kad gi­mi­nai­tis jau mi­ręs, nes praė­jo šim­tas me­tų nuo gi­mi­mo ir jo­kių ži­nių apie jo gy­ve­na­mą vie­tą ne­ras­ta.

Iš Va­la­kų ki­lu­si ak­to­rė

Re­tas ku­ris vie­ti­nis ži­no, kad iš Va­la­kų kai­mo ki­lu­si Lie­tu­vos teat­ro ir ki­no ak­to­rė Ona Juo­dy­tė, vai­di­nu­si Mag­da­le­ną Paukš­ty­tę gar­sio­jo­je Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio „Žal­do­ky­nė­je“, Vin­gie­nę – Že­mai­tės „Mar­čio­je“, Ge­ne­ro­lie­nę – Fio­do­ro Dos­to­jevs­kio „Ste­pan­či­ko­vo dva­re ir jo gy­ven­to­juo­se“, su­kū­ru­si ki­tus ryš­kius vaid­me­nis.

Nors biog­ra­fi­jo­je jos gi­mi­mo vie­ta mi­ni­ma Kau­nas, prie Va­la­kų pri­si­šlie­ju­sio Ka­zy­lų kai­mo gy­ven­to­ja 82-ejų Ona Ma­čiu­lie­nė dar me­na ak­to­rę ka­dai­se at­va­žiuo­da­vu­sią į sve­čius pas se­se­rį Ta­vo­sę Juo­dy­tę. Vil­niaus Vals­ty­bi­nio dra­mos teat­ro ak­to­rė Ana­pi­lin iš­ke­lia­vo 1994 me­tais ir bu­vo pa­lai­do­ta ra­sų ka­pi­nė­se Vil­niu­je. O jos se­sers so­dy­ba jau daug me­tų sto­vi tuš­čia, tik kai­my­nų nu­šie­nau­ja­ma, kad vi­sai neuž­žel­tų. Lan­ge ka­bo pa­gel­tęs la­pe­lis, skel­bian­tis, kad na­me­lis par­duo­da­mas.

Pu­sė so­dy­bos Va­la­kuo­se, pu­sė – Ka­zy­luo­se

Onos Ma­čiu­lie­nės so­de ūžia bi­tės, o me­džiuo­se švil­pau­ja var­nė­nų cho­ras, įsi­kū­ręs sū­nė­no Ri­mo įkel­tuo­se in­ki­luo­se.

Kai­mų ri­bos ne sy­kį kei­tė­si. Mo­čiu­tė juo­kia­si, kad iš Smo­lens­ko, kur su šei­ma pra­lei­do 18 me­tų, apie 1992-uo­sius par­temp­tas gy­ve­na­mas va­go­nė­lis ant ra­tų bu­vo pa­sta­ty­tas Va­la­kuo­se. Ta­čiau ki­ta so­dy­bos da­lis, kur iš­ki­lo nau­jas mū­ri­nis na­mas – Ka­zy­luo­se.

Se­no­lės gy­ve­ni­mas – mar­gas kaip ge­nys. Ka­dai­se su tė­vais gy­ve­no ne­to­lie­se nuo da­bar­ti­nės vie­tos. Tė­vas, iš ku­rio so­vie­tų val­džia bu­vo atė­mu­si 8 hek­ta­rus že­mės, ne­no­rė­jo duok­lės mo­kė­ti ir atė­ju­siam ūk­ve­džiui pa­no­sė­je tren­kė kumš­čiu į sta­lą: „Ot, čė­sai!“ ("Ot, lai­kai!“ – liet.). Už tą fra­zę jam sky­rė 1,5 me­tų ka­lė­ji­mo, o šei­ma, iš na­mų iš­va­ry­ta pra­dė­jo kla­jo­nes iš vie­no prie­globs­čio į ki­tą, nuo­mo­da­mie­si kam­ba­rė­lį, vė­liau – na­mą.

Šei­mą Ona su­kū­rė su to­kiu pat at­kak­liu, kaip tė­vas, vy­ru, ku­ris sek­ma­die­nį at­si­sa­kė ei­ti dirb­ti į ko­lū­kį. Už tai po­ra vos ne­pra­ra­do sa­vo na­mo, už ku­rį ne pir­mus me­tus drau­di­mą mo­kė­jo. Te­ko 2000 rub­lių pa­klo­ti, kad iš­si­pirk­tų.

Pra­si­dė­jus me­lio­ra­ci­jai šei­ma, pa­kvies­ta vy­ro bro­lio ir ti­kė­da­ma­si ge­ro už­dar­bio, sa­va­no­riš­kai iš­vy­ko į Vor­ku­tą. Ta­čiau ten nie­ko ne­pe­šė. Po kla­jo­nių ap­si­sto­jo Smo­lens­ko kraš­te, su vy­ru Al­gir­du abu dir­bo me­lio­ra­ci­jo­je.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad ka­dai­se Va­la­kų kai­mas bu­vęs di­de­lis. Vi­si vie­ni pas ki­tus į di­de­les tal­kas ei­da­vę.

Pa­gal is­to­ri­nius duo­me­nis, 1946 me­tais Va­la­kuo­se re­gist­ruo­ta ge­ro­kai dau­giau kaip 100 gy­ven­to­jų, net 118 jų tu­rė­jo bal­sa­vi­mo tei­sę, tai­gi, tiek suau­gu­sių­jų, ne­skai­čiuo­jant ne­pil­na­me­čių.

Da­bar Al­vy­das Už­ku­rai­tis kai­me su­skai­čiuo­ja 16 gy­vų dū­šių ar­ba – še­šias nuo­lat gy­ve­na­mas so­dy­bas.

Au­to­rės nuo­tr.

PA­TO­GU­MAI: Va­la­kų gy­ven­to­jai apie 1970-uo­sius pa­tys su­si­dė­ję pi­ni­gų, nu­tie­sė šią elekt­ros li­ni­ją, o žvyr­ke­lis bu­vo įreng­tas dar po po­ros de­šimt­me­čių, iki tol klam­po­ta per „gi­lų pur­vy­nė­lį“.

AK­TO­RĖS: Va­la­kuo­se te­bes­to­vi ak­to­rės Onos Juodytės–Chadaravičienės se­sers tė­viš­kės na­me­lis.

ME­DUS: Onos Ma­čiu­lie­nės ran­ko­se – šio pa­va­sa­rio me­daus ko­rys.

ME­DA­LIAI: Ona Ma­čiu­lie­nė, po dau­ge­lio me­tų į tė­viš­kę išn Smo­lens­ko su­grį­žo su me­da­liais už ge­rą dar­bą me­lio­ra­ci­jo­je.

PA­VA­DI­NI­MAI: Ši vie­ta, kur Ona Ma­čiu­lie­nė su vy­ru pa­sta­tė gy­ve­na­mą va­go­nė­lį se­niau bu­vo Va­la­kų kai­mas, da­bar – jau Ka­zy­lų.

SIAU­RU­KAS: Šio­je vie­to­je, kur iš­li­ku­sios tik be­to­no at­ra­mos, per ka­na­lą kaž­ka­da ėjo til­tas ir siau­ru­ko bė­giai.

KNY­GE­NE­ŠYS: Šis ak­muo iš gim­to­jo na­mo pa­ma­tų žy­mi vie­tą, kur kaž­ka­da užau­go ir gy­ve­no knyg­ne­šys Vik­to­ras Pe­čiu­lis.

IS­TO­RI­JA: Šio­je so­dy­bo­je ka­dai­se vei­kė au­di­mo ce­chas, vė­liau čia gi­mė ir au­go švie­saus at­mi­ni­mo Jo­niš­kio ra­jo­no me­ras Ed­mun­das Gri­ga­liū­nas, da­bar gy­ve­na ki­ti žmo­nės.

KAR­TOS: Vi­da ir Al­vy­das Už­ku­rai­čiai su duk­ro­mis Eve­li­na ir Ga­bi­ja šio­je so­dy­bo­je jau gal ket­vir­ta ar net penk­ta gi­mi­nės kar­ta.

UŽ­SIE­NIE­ČIŲ: Šią mo­li­nę tro­be­lę, prie ku­rios ka­dai­se vei­kė kal­vė, ir gre­ta esan­tį ūkio pa­sta­tą, pa­no­rę le­ga­liai pa­tek­ti į Va­ka­rus, prieš de­šimt­me­tį įsi­gi­jos ru­sai ir bal­ta­ru­siai.