Naujausios
Mano krašto istorija
Krašto istorija – Noreikų giminės rankose
Brolių Algirdo ir Stasio Noreikų šeimos nuo Žeimelio apylinkių ne vienerius metus renka savo giminių istoriją, saugo per kelių kartų rankas keliaujančius daiktus, senas nuotraukas. Pagarbą autentiškai savojo krašto istorijai jiems, dar mokiniams, prieš dešimtmečius įkvėpė legendinis kraštotyrininkas, Žeimelio mokyklos mokytojas Juozas Šliavas.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Regina perduoda patriotizmo estafetę
Regina Noreikienė jau septynerius metus vadovauja Žeimelio vidurinės mokyklos kraštotyrininkų būreliui. Bibliotekininke dirbanti žeimelietė didžiuodamasi rodo per tuos metus būrelio narių parašytus darbus – apie garsius kraštiečius ir apylinkių amatininkus, apie čia pat miestelyje kažkuomet gyvenusius žydus ir latvius, miestelėnų ir apylinkių sodiečių papročius, buitį...
Regina vardija ir savo auklėtinių pasiekimus – prizinės vietos rajono moksleivių kraštotyros darbų konkursuose, šalies bei tarptautiniuose renginiuose. Paklausta, ar pati parašė kokį kraštotyros darbą, moteris tik šypteli. Būrelio vadovei tenka nemažai talkininkauti, kol surinktoji medžiaga virsta darbu, tinkamu pristatyti viešai.
„Jaunuosius kraštotyrininkus „auginu“ nuo penktos klasės. Vaikai gauna užduotis užrašyti savo senelių pasakojimus. Dalis iš pradžių susidomėjusių kraštotyra nubyra, o likusiems augant, ir užduotys atitinkamai tampa sudėtingesnės. Išleidžiu dvyliktokus – ir vėl viskas prasideda iš naujo“, – sako būrelio vadovė.
R. Noreikienei, buvusiai J. Šliavo mokinei ir jo anuomet vadovauto kraštotyros būrelio narei gaivinti šią veiklą pasiūlė kita buvusi mokinė – mokyklos direktorė Silva Zakarienė. Iki tol ne vienerius metus moksleivių kraštotyra Žeimelyje buvo užgesusi, tokio būrelio nė nebuvo.
„Mūsų šalies istorija, patriotizmas prasideda nuo to, kas šalia. Ne kartą teko iš vaikų girdėti: „Kodėl siunčiat į šitą kaimą – juk čia nieko nėra, negyvena jokių žymių žmonių?“
Bet kai išsikalba su kaimo senoliais, kai išgirsta pasakojimų apie praeitį iš pirmų lūpų, savo rankomis paliečia šimtmečių senumo daiktus – nuomonė pasikeičia. Ir buvę skeptikai ima didžiuotis savo giminių, gimtinės istorija. Tai, o ne laimėjimai konkursuose ir yra svarbiausia“, – neabejoja R. Noreikienė.
Vadovė būrelio nariams stengiasi pasiūlyti rinkti medžiagą apie savo aplinkos žmones, artimesnius ar tolimesnius giminaičius. Mat pažįstamiems jauniesiems kraštotyrininkams jie žymiai plačiau praskleidžia praeities skraistę.
R. Noreikienė prisiminė, kaip viename kaime jai ir moksleiviams sodybos šeimininkas rodė senovines fotografijas, dokumentus, juos detaliai komentavo. Nors prieš tai lankęsi rajono kraštotyros ekspedicijos dalyviai šeimininko palankumo nesulaukė. Paklaustas, kodėl nebendravo su atvykėliais, sodietis Reginai atrėžė: „Aš jų nepažįstu ir nenoriu jiems nieko pasakoti!“
Giminės medžiai
Prieš ketverius metus R. Noreikienė susidomėjo genealoginiais medžiais. Savo šeimai ir giminaičiams juos nubraižė keturis. Tačiau laiko, kad šis darbas toli gražu nebaigtas. Reginai nepakanka užfiksuoti, kada kuris protėvis gimė ar mirė: norisi atskleisti, ir kuo jis gyveno, koks buvo. Taip šie medžiai vis labiau šakojasi, ir atšakoms dar galo nematyti.
Giminaičiai jau įprato, kad po kokio senolio laidotuvių jo dešimtmečius kauptas fotografijas, senas knygas, dokumentus, nereikalingus palikuonims, reikia atiduoti Reginai. Tokių archyvų žeimelietės namuose susikaupė krūva.
„Aš nuo mokyklos laikų domėjausi būtent dokumentais. Kuomet kiti moksleiviai J. Šliavo buvo raginami rinkti senovinius daiktus, man pavesdavo perrašinėti jau užrašytą medžiagą“, – prisiminė Regina.
Archyvuose, bažnytinėse knygose ji atsekė, jog 1805-aisiais minimas Noreikių kaimas, kuriame gyvena šešios brolių bei pusbrolių Noreikų šeimos. Viena iš šių šeimų – ir Reginos Noreikaitės Noreikienės protėviai.
„Mano gimtinė – Geručių kaimas, kuriame senelis nusipirko žemės ir malūną. Kitas senelis, mamos tėtis, taip pat buvo malūnininkas Noriūnėlių kaime. O mano proseneliai – knygnešiai, šviesuoliai Užkuraičiai iš Gedminių“, – pasakoja R. Noreikienė.
Šeimos muziejus
Reginos vyras Stasys ir jo brolis Algirdas su žmona, taipogi Regina, domisi senoviniais daiktais.
Algirdas ir Regina savo sodyboje Noreikių kaime pastatė šimtametę klėtelę ir joje saugo daiktus, keliavusius per giminaičių ar pažįstamų žmonių kartų kartas.
Prieš šešetą – septynetą metų Algirdas klėtelę nupirko iš pažįstamo. Sutvarkė ją, neiškentė nepridėjęs savo rankos – duris papuošė stilizuotomis drožinėtomis gėlėmis.
Klėtelėje Noreikių Noreikos įkurdino 20-ojo amžiaus pradžioje ar tarpukariu valstiečių buityje naudotus įvairiausius daiktus. Pasieniais – virtinę įvairiausių žibalinių lempų – ir metalinių, ir spalvoto stiklo, pakabinamų ir pastatomų.
Čia rado vietą anglimi kaitinami lygintuvai, žirklės, raktai. Tebeguli rietimai audinio maišams, kadaise išausti Algirdo mamos, tarpukariu jos išsiuvinėta namie siūta antklodė. Ši pridengia 1859-aisiais darytą kraičio skrynią – kaustytą metalu, ištapytą spalvotais dažais. Skrynia prieš daugelį metų priklausė Algirdo tetos anytai.
„Ji žinoma jau prieš dešimtmečius – dar J. Šliavas šią skrynią pavadino viena iš gražiausių ir ragino išsaugoti“, – prisiminė skrynią paveldėjęs A. Noreika.
Bitininkaujantis vyras ypač didžiuojasi maždaug dviejų šimtų metų senumo spietine ir bitininko tinkleliu, užsidedamu kopinėjant medų. Šie daiktai priklausė jo „babai“ bitininkei. O ši juos paveldėjo iš savo tetos. A. Noreika sakė, jog „babos“ spietinių buvo dvi – vieną šeima padovanojo „Žiemgalės“ muziejui.
Regina prisiminė, jog polinkį į savo krašto istoriją jai įskiepijo klasės auklėtojas J. Šliavas. O Algirdui ir Stasiui namuose apie senus laikus pasakodavo tėvelis.
Noreikos minėjo, jog istoriją gerbia ir kiti giminės. Antai vienoje šeimoje gal jau trečios ar ketvirtos kartos moterys perduoda iš rankų į rankas autentišką austą ir siuvinėtą tautinį kostiumą. Šį kostiumą iš giminaičių prieš keletą metų skolinosi Auksė Noreikaitė, Reginos ir Stasio dukra – juo apsirengusi dalyvavo Žeimelio šventėje.
Paveldėtoja
Noreikų giminės viena jaunųjų atstovių Auksė Noreikaitė (Reginos ir Stasio dukra) paveldėjo tėvų polinkį krašto istorijai ir liaudies kultūrai. Dar mokydamasi vienuoliktoje klasėje, mergina parašė gerai šalyje įvertintą kraštotyros darbą apie žeimelietį pedagogą, skulptorių Antaną Nesavą.
Studijuodama etnologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Auksė vieną iš darbų skyrė kraičio skrynioms. O dalį medžiagos susirinko krikštatėvio Algirdo klėtelėje Noreikiuose, tyrinėdama iš giminės moterų ten atkeliavusią spalvotąją kraičio skrynią.
KLĖTELĖ: Šimtametėje klėtelėje Regina ir Algirdas Noreikos saugo kelių kartų naudotus daiktus.
Autorės nuotr.
REZULTATAS: Žeimelietė Regina Noreikienė didžiuojasi būrelio narių parašytais darbais, tačiau svarbiausiu rezultatu laiko, kad vaikai ir jaunimas ima vertinti savo krašto praeitį.
SKRYNIA: Šią skrynią nežinomas meistras pagamino 19–ojo amžiaus viduryje.
PAVELDAS: Bitininkas Algirdas du šimtus metų skaičiuojančius spietinę ir sietelį paveldėjo iš bitininkavusios ilgaamžės senelės.
Nuotraukos iš Reginos NOREIKIENĖS albumo
IŠTIKIMYBĖ: Liaudiškoms tradicijoms Auksė Noreikaitė ištikima ir per šventes – etnologijos bakalauro diplomą ji pasiėmė, pasipuošusi tautiniu kostiumu, o dovanų iš giminaičių gavo darželio gėlių puokštę.
GIMTINĖ: Žeimelietei Reginai Noreikienei prisiminimus apie gimtinę Geručiuose padeda išsaugoti sena nuotrauka – sodyba buvo nugriauta beveik prieš trisdešimt metų.