Naujausios
MŪSŲ ŠAKNYS – RADVILIŠKIO ŽEMĖJE
Krašto etnokultūrą išsaugos (?) jaunimas
Savo krašto etnokultūrą galima išsaugoti tik bendromis etnokultūros specialistų bei šios srities entuziastų pastangomis, į šį procesą įtraukiant ir jaunimą. Tuo įsitikinusios rajono folkloro puoselėtojos – baisogalietė Stasė Anglickienė ir šeduvė Emilija Brajinskienė.
Saulius JUŠKEVIČIUS
saulius@skrastas.lt
Etnokultūrai padeda išlikti tarmė
Folklorinio ansamblio „Dainoriai“ vadovė Stasė Anglickienė sako, kad Baisogalos krašto etnokultūra nuo kitų rajono vietovių etnokultūros skiriasi savo išlikusia tarme ir dainų bei pasakojimų tekstų turiniu: „Tarmė tarmei nelygi. Baisogalių, gyvenančių į Skėmių pusę, tarmė kitokia, negu tikrų baisogalių. Januškonių pusėje gyvenančių baisogalių tarmė turi panašumų į šeduvių tarmę. Kai kada net mūsų kolektyve dainuojantys, tačiau skirtingose seniūnijos vietose gyvenantys, žmonės susiginčija dėl tikros baisogalių tarmės“.
Anot vadovės, ta pati daina vienaip dainuojama Baisogaloje, o visai kitaip Šeduvoj. Skiriasi ir šokio ritmas.
Pasak S. Anglickienės, pradėjus dirbti su „Dainorių“ kolektyvu buvo ieškoma autentiškų, tik Baisogalos kraštui būdingų dainų, šokių, pasakojimų ir papročių, kurie būtų išsakyti baisogalių tarme.
„Pirmiausia apie tai buvo klausiama vyriausių amžiumi kolektyvo narių. Dėkinga esu Jadvygai Kablienei, Jonui Jankūnui, Vladui Žeromskiui, kitiems kolektyvo nariams, kurie nemažai padėjo savo pasakojimais, prisiminimais, padainuotomis senomis krašto dainomis“, – sako ji.
Pagal jų pasakojimus, padainuotas dainas ar parodytus šokius buvo parengtos pirmosios kolektyvo programos, kuriose skambėjo baisogalių tarme atlikti kūriniai.
Norint surinkti bent dalelę krašto etnografinio palikimo buvo surengta ne viena ekspedicija: lankytasi kaimuose, kur dar galima išgirsti tikrą baisogalių tarmę.
„Žmonės dainuodavo savo tėvų ir senelių dainas, pasakodavo dar vaikystėje girdėtus pasakojimus. Tik tokiose ekspedicijose surinktas ir užrašytas etnokultūrinis palikimas gali išlikti, nes kasmet senųjų Baisogalos krašto gyventojų, kurie čia gimė, augo ir pragyveno visą savo amžių, mažėja, todėl su jais iškeliauja ir etnografinis palikimas“, – sako kolektyvo vadovė.
Jos nuomone, pačioje Baisogaloje tarmė baigia suliteratūrėti, nes nemažai žmonių miestelyje yra atvykę iš kitur. S. Anglickienė įsitikinusi, kad krašto etnokultūrai išlikti padeda būtent dar gyvuojanti baisogalių tarmė.
„Reikia domėtis etnokultūra“
Šeduvos etnografinio ansamblio „Šeduva“ vadovės Emilijos Brajinskienės nuomone, norint išsaugoti savo krašto etnokultūrą, reikia ja domėtis, organizuoti ekspedicijas.
„Rajone yra nemažai folklorinių kolektyvų, tačiau nėra specialistų, kurie galėtų tinkamai paaiškinti, kas galima ir kas negalima etnokultūroje“, – sako Šeduvos krašto etnokultūros žinovė.
E. Brajinskienė prisimena, kad, be jau Anapilin iškeliavusios profesorės Angelės Vyšniauskaitės, didelės etnokultūros žinovės, palaiminimo nebuvo sukurta nė viena programa.
„Kuriant filmus apie šeduvių vestuves ar krikštynas, profesorės žodis buvo lemiamas. Prisimenu, kad profesorei prasitariau, jog pradėjau rengti naują programą apie šeduvių krikštynas, vyksta jau pirmos repeticijos. Profesorė iškart pareikalavo scenarijaus. Kiekvieną dainą, kiekvieną sakinį ji taip pedantiškai nagrinėjo, jog programą pradėjome repetuoti ir filmą sukūrėme tik po kelerių metų“, – sako šeduvė.
Pasak kolektyvo vadovės, ir dabar ji nevengianti pasikonsultuoti su etnokultūros specialistais – etnomuzikologe, docente Laima Burkšaitiene, muzikologe Zita Kelmickaite.
„Žmonių, geriau išmanančių etnokultūrą, nuomonė man visada buvo svarbi“, – sako Šeduvos baba.
Etnokultūra turi išlikti
Ir S. Anglickienė, ir E. Brajinskienė įsitikinusios, kad ir vaikams, ir jaunimui rūpi etnokultūra.
Pasak E. Brajinskienės, etnografinio ar folklorinio kolektyvo narių pareiga padainuoti taip, kaip dainuodavo mūsų seneliai ar proseneliai.
„To turim išmokyti ir jaunimą. Mes, senieji dainininkai, išeisim ir jei jaunimo nemokysim, jie jau nepadainuos taip, kaip dainuodavo mūsų senoliai“, – įsitikinusi šeduvė.
„Ne kartą teko matyti vaikus, kai jie pirmą kartą prisiliečia prie kokio nors muzikinio instrumento ar mokosi savo krašto šokio bei dainos. Jiems net akys sužiba“, – darbo su vaikais subtilybėmis dalijasi S. Anglickienė.
Prieš kelerius metus „Dainorių“ kolektyvas ėmė rengti edukacines programas Baisogalos darželio-mokyklos bei gimnazijos moksleiviams.
„Visada maniau, jog liaudiška muzika galima sudominti tik mažiausius baisogalius, tačiau paaiškėjo, jog ir gimnazistai jai neabejingi. Kai pirmą kartą gimnazijoje surengėme edukacinę programą vyresniesiems mokiniams, jų susirinko per pusšimtį. Nustebino vyresnėlių žingeidumas ir užsidegimas“, – prisiminusi pirmąsias edukacines programas sako S. Anglickienė.
Pasak jos, mokyklose pradedamos dėstyti etnokultūros pamokos – geras darbas propaguojant etnokultūrinį palikimą. Jai pritaria ir E. Brajinskienė, kuri į gyvenimą išleido jau dvi jaunųjų atlikėjų kartas.
„Su vaikais dirbti ir lengva, ir sunku. Svarbu juos sudominti. Ir jei mokyklose pedagogams pavyks sudominti vaikus etnokultūros pamokomis, jei jos bus dėstomos iš širdies, o ne valdiškai, tuomet galiu drąsiai sakyti, kad savo kultūros šaknų mes neužmiršim, o lietuviška daina skambės dar ne vieną šimtmetį“, – sako Šeduvos krašto etnokultūros žinovė.
S. Anglickienė prisimena, kad po to, kai jų kolektyvo narys baisogališka tarme ėmė pasakoti įvairius V. Žeromskio užrašytus nutikimus, ji sulaukusi kai kurių pedagogų kritikos, kad gadina vaiko literatūrinę kalbą.
„Jeigu pradėję dėstyti etnokultūros pamokas pedagogai tai darys tik literatūrine kalba, tuomet apie krašto etnokultūros išsaugojimą nėra ką ir kalbėti“, – teigė folklorinio ansamblio „Dainoriai“ vadovė.
Autoriaus nuotr.
NUOMONĖ: „Baisogalos krašto etnokultūrai padeda išlikti tarmė“, – mano „Dainorių“ kolektyvo vadovė Stasė Anglickienė.
PAMĄSTYMAS: „Mes, senieji dainininkai, išeisim, o jaunimas taip jau nepadainuos“, – sako Šeduvos krašto etnokultūros žinovė Emilija Brajinskienė.
BAISOGALIAI: Norėdami išsaugoti savo krašto etnokultūrinį palikimą, pasisemti patirties iš kitų kolektyvų, Baisogalos „Dainoriai“ organizuoja folklorinių ansamblių sambūrius.
ŠEDUVIAI: Etnografinis ansamblis „Šeduva“ gerai žinomas ir šalyje, ir užsienyje kaip savo krašto palikimo puoselėtojas.