Kolainių stačiatikė: „Dievas yra vienas“

Ko­lai­nių sta­čia­ti­kė: „Die­vas yra vie­nas“

Aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų Leo­ni­la Stel­ma­ko­va – vie­na iš ne­dau­ge­lio kai­me dar li­ku­sių sta­čia­ti­kių (pra­vos­la­vių). Jos jau­nys­tė­je Ko­lai­niuo­se gy­ve­no apie 90 ru­sų šei­mų. Pas­kui se­nie­ji iš­mi­rė, jau­ni kū­rė miš­rias šei­mas. Tik­rų stačiatikių be­li­ko vos ke­le­tas. Ka­dan­gi į ru­sų cerk­vę šven­ti­kas at­va­žiuo­ja tik tre­je­tą kar­tų per me­tus, po­nia Leo­ni­la mel­džia­si „bal­to­jo­je“ (Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Kar­me­lio kal­no ka­ra­lie­nės) baž­ny­čio­je. „Ar ne tas pa­ts? Die­vas yra vie­nas“, – įsi­ti­ki­nu­si.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pirš­tais nie­kas ne­ba­dė

Leo­ni­la Stel­ma­ko­va at­sto­vau­ja jau ket­vir­ta­jai ar penk­ta­jai sta­čia­ti­kių kar­tai. Ko­lai­niuo­se gi­mė jos se­ne­liai. Gi­les­nių­ sa­vo šak­nų mo­te­ris ne­beat­si­me­na.

Is­to­ri­ja by­lo­ja, jog 1867 me­tais į Ko­lai­nius at­kel­ti ru­sai iš Bla­go­veš­čens­ko, Ko­lai­nių gy­ven­vie­tė per­va­din­ta Bla­go­veš­čens­ko­je. O dar po še­še­rių me­tų į Vieš­pa­ties at­si­ver­ti­mo cerk­vę per­for­muo­ta ir kar­me­li­tų vie­nuo­ly­no baž­ny­čia. Įkur­ta Die­vo Mo­ti­nos iko­nos „Smo­lens­ka­ja“ pa­ra­pi­ja.

Ta­čiau Lie­tu­vai at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, 1922 me­tais cerk­vė vėl ati­duo­ta lie­tu­viams ti­kin­tie­siems, o sta­čia­ti­kiai įsi­ren­gė cerk­vę me­di­nia­me gy­ve­na­ma­ja­me na­me. Mat tuo me­tu pa­ra­pi­jo­je gy­ve­no 1753 sta­čia­ti­kiai.

Po­nia Leo­ni­la sa­ko, jog jos gi­mi­nė į Lie­tu­vą at­si­kė­lė iš Bal­ta­ru­si­jos. Ji gi­mė ir au­go Ko­lai­niuo­se. Tik ru­sų šei­mos anuo­met gy­ve­no iš­si­mė­čiu­sios vien­kie­miuo­se, lau­kuo­se. Kai su­si­kū­rė ko­lū­kiai, vi­sus su­va­rė į gy­ven­vie­tę.

„Esu so­vie­tų vai­kas. So­vie­tų lai­kais bai­giau aš­tuo­nias kla­ses. Ko­lū­ky­je mel­žiau kar­ves. Sun­ku bu­vo. Ko­lū­kių pra­džio­je vis­ką da­rė­me ran­ko­mis. Ma­žai mo­kė­jo. Bet ba­du ne­mi­rė­me. Tė­vai au­gi­no ke­tu­ris vai­kus. Su mu­mis dar gy­ve­no se­ne­lis. Lai­kėm kar­vi­kę, par­šiu­kų. Taip ir iš­si­mai­ti­no­me“, – jau­nys­tę me­na L. Stel­ma­ko­va, dėl sun­kių dar­bų nuo 42 me­tų ta­pu­si neį­ga­li.

Lie­tu­vo­je gi­mu­si ir au­gu­si mo­te­ris sa­ko, jog vi­sa­da čia jau­tė­si ge­rai. Vi­suo­met tu­rė­jo dar­bo. Kai ne­ga­lė­jo dirb­ti ko­lū­ky­je, kū­re­no pir­tį, dir­bo va­ly­to­ja mo­kyk­lo­je. Nie­kas jos pirš­tais ne­ba­dė, ne­disk­ri­mi­na­vo. Vi­si žmo­nės – vie­no­di – ar lie­tu­vis, ar ru­sas – su sa­vo cha­rak­te­rio pri­va­lu­mais ir trū­ku­mais. To­dėl ir mels­tis ji kar­tais ei­na į „bal­tą­ją“ baž­ny­čią, kur pa­mal­dos vyks­ta re­gu­lia­riai, nes Die­vas, anot Leo­ni­los, yra vie­nas ir vi­sur.

Ir sa­vus trė­mė

Leo­ni­los vy­ras Mi­chai­las taip pat bu­vo iš sta­čia­ti­kių gi­mi­nės. Jie­du bu­vo pa­žįs­ta­mi nuo vai­kys­tės. Ta­čiau Mi­chai­lo šei­mą po­ka­ry­je iš­trė­mė. Tuo me­tu jam bu­vo še­šio­li­ka me­tų. De­vy­ne­rius me­tus pra­lei­do Si­bi­re. Grįž­da­mas į Lie­tu­vą jis par­si­ve­žė vi­są kon­tei­ne­rį grū­dų, du mo­to­cik­lus ir san­tau­pų. Už jas nu­si­pir­ko 20 tūks­tan­čių rub­lių kai­na­vu­sį na­me­lį.

Il­gą lai­ką Leo­ni­la gy­ve­no vien­kie­my­je. Bet kai pra­dė­jo kel­ti iš vien­kie­mių į gy­ven­vie­tes, trak­to­ri­nin­ku dir­bęs vy­ras su­tau­pė pi­ni­gų mū­ri­niam na­mui Ko­lai­niuo­se.

Prieš try­li­ka me­tų Mi­chai­las mi­rė. Da­bar Leo­ni­la gy­ve­na su duk­ra Liud­mi­la. Sū­nus Va­di­mas taip pat gy­ve­na Ko­lai­niuo­se, ne­to­lie­se.

Ko­lai­niai ta­po jų gim­ti­ne, Lie­tu­va – Tė­vy­ne. Čia yra sta­čia­ti­kių ka­pi­nės. Jo­se pa­lai­do­ta ir lie­tu­vių, nes dau­ge­lis šei­mų bu­vo miš­rios.

Apie pra­ban­gą ne­gal­vo­jan­ti mo­te­ris sa­ko, jog iš pen­si­jos kai­me įma­no­ma pra­gy­ven­ti. „Ba­lių ne­kel­si. Bet iš­si­mai­tin­ti ga­li­ma.“

Ge­rie­ji ir blo­gie­ji po­ky­čiai

At­kū­rus Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę, pa­sak Ko­lai­nių sen­bu­vės, daug kas pa­si­kei­tė į ge­ra. Žmo­nės tvar­ko­si ir gra­ži­na so­dy­bas. Ka­pi­nės pri­me­na gė­lių dar­že­lius.

Bet nuo­tai­kos kai­me da­bar ny­kes­nės ir liūd­nes­nės. Gy­vy­bės vis ma­žė­ja. Nie­kas ne­sta­to nau­jų na­mų. Iš­tuš­tė­ju­sių tro­bų neį­ma­no­ma par­duo­ti. Nie­kas net ne­pak­lau­sia kai­nos.

Nors emig­ra­vu­sių ko­lai­niš­kių la­bai ne­daug, dau­ge­lis iš­vyks­ta tik lai­ki­nai už­dar­biau­ti, bet jau­ni­mo kaip ir nė­ra. Į už­sie­nius skris­ti gal pri­trūks­ta drą­sos, bet iš­va­žiuo­ja į di­džiuo­sius mies­tus. Ant­ra ver­tus, ką Ko­lai­niuo­se jau­nam žmo­gui veik­ti?

„Anks­čiau čia bū­da­vo daug jau­ni­mo. Vei­kė klu­bas, bib­lio­te­ka. Sa­vait­ga­liais vyk­da­vo šo­kiai. Priei­da­vo jau­ni­mo iš Ko­lai­nių ir ap­lin­ki­nių kai­mų. Gra­žus jau­ni­mas bū­da­vo – nei deg­ti­nės kva­pe­lio, nei dū­me­lio. Gal kad ne­bu­vo iš ko? – svars­to po­nia Leo­ni­la. – Žie­mą rink­da­vo­mės į bib­lio­te­ką, žais­da­vo­me šaš­kė­mis, do­mi­no. Bu­vo me­di­ci­nos punk­tas. Da­bar nie­ko ne­be­li­ko. Net vais­tų su­si­leis­ti tu­ri va­žiuo­ti į Už­ven­tį. O va­žiuo­ti nė­ra  kuo. Anks­čiau kur­suo­da­vo au­to­bu­sai. Ga­lė­jai nu­va­žiuo­ti kur tik no­ri. O da­bar ką da­ry­ti se­nam žmo­gui? Ma­ne nu­ve­ža sū­nus ar­ba mar­ti. O kaip nu­va­žiuo­ti tiems, ku­rių vai­kai to­li gy­ve­na?“

Jei­gu kai­mas gra­žiau tvar­ko­si, gal žmo­nės da­bar tur­tin­ges­ni? Anks­čiau ne­tu­rė­jo iš ko tvar­ky­tis?

„Tur­tin­gu­mas – toks pat, – įsi­ti­ki­nu­si Leo­ni­la. – Kas no­ri tu­rė­ti, tas ir tu­ri. O kas lau­kia pa­šal­pos, tas ir anks­čiau nie­ko ne­tu­rė­jo. Nuo žmo­gaus pri­klau­so.“

Au­to­rės nuo­tr.

Ko­lai­nių sen­bu­vei sta­čia­ti­kei Leo­ni­lai Stel­ma­ko­vai Lie­tu­va ta­po Tė­vy­ne, o Ko­lai­niai – gim­ti­ne. Čia pra­lei­do vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą.

Ko­lai­nių baž­ny­čio­je, ku­ri bu­vo pa­vers­ta cerk­ve, pa­skui vėl grą­žin­ta lie­tu­viams ti­kin­tie­siems, da­bar mel­džia­si ir kai ku­rie sta­čia­ti­kiai, nes į jų cerk­vę šven­ti­kas at­va­žiuo­ja tik ke­le­tą kar­tų per me­tus.