Ko tikitės iš Naujųjų 2017 – ųjų metų?

„Kel­mės kraš­tui“ – 1 – 3 psl.

KLAU­SIA­ME

Ko ti­ki­tės iš Nau­jų­jų 2017 – ųjų me­tų?

Lie­tu­va – tik ma­žy­tė ne­rims­tan­čio pa­sau­lio da­le­lė. Ir Tė­vy­nės, ir jos žmo­nių li­ki­mą ga­li nu­lem­ti daug veiks­nių. At­ro­do, jog ne­leng­vo gy­ve­ni­mo iš­var­gin­ti lie­tu­viai vis la­biau pra­de­da ver­tin­ti ne tik ma­te­ria­li­nius da­ly­kus, bet ir sa­vo bei vai­kų gy­ve­ni­mo sau­gu­mą, ra­my­bę. Ta­čiau apė­ję se­nų­jų me­tų ra­tą ir at­si­dū­rę ties Nau­jų­jų Me­tų slenks­čiu, vi­suo­met tu­ri­me vil­ties, kad atei­nan­čiais me­tais mū­sų gy­ve­ni­me vyks dau­giau ir ge­res­nių da­ly­kų, kad bū­si­me lai­min­ges­ni.

„Kel­mės kraš­to“ skai­ty­to­jai, at­sa­ky­da­mi į klau­si­mą „Ko ti­ki­tės iš Nau­jų­jų – 2017 – ųjų me­tų?“ da­li­ja­si sa­vo vil­ti­mis.

Vac­lo­vas AND­RU­LIS – ra­jo­no me­ras:

– Kaip vi­sa­da ti­kiuo­si, kad atei­nan­tys me­tai bus ge­res­ni ne­gu šie. Lau­kia­me sa­vi­val­dai pa­lan­kes­nių spren­di­mų, di­des­nio sa­va­ran­kiš­ku­mo, ma­žiau po­pie­riz­mo, vis­ko, kas su­teik­tų dau­giau op­ti­miz­mo.

Ra­jo­no lau­kia daug svar­bių ir sun­kių dar­bų. Atei­nan­čiais me­tais ti­ki­mės pa­baig­ti Kel­mės kul­tū­ros cent­ro ir pra­dė­ti Ty­tu­vė­nų kul­tū­ros cent­ro re­no­va­ci­ją, pa­spar­tin­ti dau­gia­funk­cio cent­ro sta­ty­bą, su­tvar­ky­ti at­kar­pą Vy­tau­to Di­džio­jo gat­vės.

Be šių ker­ti­nių pro­jek­tų lau­kia daug dar­bų van­dent­var­kos, dau­gia­bu­čių re­no­va­ci­jos, vieš­ke­lių as­fal­ta­vi­mo sri­ty­se.

La­bai ne­ra­mi­na at­ly­gi­ni­mams ir pen­si­joms nea­dek­va­čios kai­nos, vis šo­liuo­jan­čios ir šo­liuo­jan­čios į prie­kį. Nau­ja­sis mi­nist­rų ka­bi­ne­tas sten­gia­si su­švel­nin­ti fi­nan­si­nę įtam­pą pa­gal ga­li­my­bes atei­nan­čiais me­tais pa­kel­da­mas at­ly­gi­ni­mus ir pen­si­jas.

Tai po­zi­ty­vūs spren­di­mai. Ti­ki­mės kad to­kių spren­di­mų bus ir dau­giau. Ta­čiau di­de­lių lū­žių bei kar­di­na­lių po­ky­čių ir 2017 me­tais ne­si­ti­kiu.

Da­nu­tė ŽAL­PIE­NĖ – Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė:

– Mo­kau­siu gy­ven­ti va­do­vau­da­ma­si pa­tar­le džiaug­tis gy­ve­ni­mu čia ir da­bar. Gal atei­nan­čiais me­tais iš­mok­siu?

Ti­kiuo­si, jog ir pro­fe­si­nė­je veik­lo­je pa­vyks nu­veik­ti dau­giau konk­re­čių dar­bų, ku­rie teik­tų džiaugs­mą ne tik mums dar­buo­to­jams, bet ir mu­zie­jaus lan­ky­to­jams. Kad bū­tų trau­ka.

Ne­ga­liu peik­ti praei­nan­čių me­tų. Daug nu­veik­ta tvar­kant mu­zie­jų ir jo te­ri­to­ri­ją. Vi­liuo­si, jog atei­nan­čiais me­tais pa­vyks pa­baig­ti pra­dė­tus dar­bus.

Vi­sa­da džiau­giuo­si, kai ga­liu at­lik­ti pra­smin­gą dar­bą ir ma­ty­ti aki­vaiz­džius jo re­zul­ta­tus, o ne sė­dė­ti prie po­pie­rių, kad ga­lė­tum jais „pa­šer­ti“ biu­rok­ra­tus ar­ba „ap­si­draus­ti“ il­go­mis ata­skai­to­mis.

Nors kul­tū­ros dar­buo­to­jai pri­pra­tę prie ne­di­de­lių at­ly­gi­ni­mų ir ne­pri­tek­lius kom­pen­suo­ja pa­si­ten­ki­ni­mu dar­be, vil­ties tei­kia ir nau­jo­sios val­džios pa­ža­dai su­ly­gin­ti kul­tū­ros dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mus su ki­tų pro­fe­si­jų at­sto­vų at­ly­gi­ni­mais. Taip bū­tų įvyk­dy­tas tei­sin­gu­mas, įver­tin­ta kul­tū­ros dar­buo­to­jo pro­fe­si­ja, o spe­cia­lis­tai neiš­si­laks­ty­tų į ki­tus, pel­nin­ges­nius dar­bus.

An­ta­nas BUT­KUS – už­ven­tiš­kis vers­li­nin­kas:

– Vi­liuo­si, kad nau­jai­siais me­tais nau­jo­ji val­džia pri­vers žmo­nes dirb­ti ir iša­na­li­zuos pa­dė­tį dar­bo rin­ko­je bei spe­cia­lis­tų ruo­ši­mo si­tua­ci­ją pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ruo­se, ko­le­gi­jo­se ir uni­ver­si­te­tuo­se.

Šiuo me­tu ne­dar­bas – di­džiu­lis. Ta­čiau vers­li­nin­kui ras­ti pa­ti­ki­mą dar­buo­to­ją la­bai sun­ku. Ypač kai ku­rių pra­ktiš­kų spe­cia­ly­bių. Ma­no vers­lui nuo­lat rei­ka­lin­gi su­vi­rin­to­jai. Bet pro­fe­si­nės mo­kyk­los, ma­tyt, ku­rį lai­ką to­kių spe­cia­lis­tų ne­ren­gė. Su­si­da­rė va­kuu­mas.

Da­bar ras­ti ge­rą su­vi­rin­to­ją, ku­ris su­tik­tų dirb­ti kai­me, be­veik neį­ma­no­ma. Vie­nas blo­gai dir­ba, ki­tas tu­ri ran­kas, bet la­biau už dar­bą rū­pi iš­ger­ti. Nes­var­bu, kad iš at­ly­gi­ni­mo nie­ko ne­liks šei­mai.

Vi­liuo­si, jog su nau­jos kar­tos atė­ji­mu pa­ge­rės ir dar­buo­to­jų mo­ra­lė bei dar­bo įgū­džiai. Gal ir nau­jo­ji val­džia ma­žiau žiū­rės pro ka­bin­teo lan­gą, o dau­giau pa­nirs į gy­ve­ni­mą.

Ju­ze­fa RA­MA­NAUS­KAI­TĖ – šim­ta­me­tė Kra­žių švie­suo­lė, kny­gų au­to­rė:

– Sus­kai­čiuo­kit iki šim­to ir su­pra­sit, ko­kias vil­tis ga­li tu­rė­ti ma­no am­žiaus žmo­gus. Juk ap­link ma­no am­žiaus žmo­nes vaikš­to ta, ku­ri tu­ri dal­gį. No­rė­čiau dar su­lauk­ti pa­va­sa­rį par­skren­dan­čių gand­rų. Tai ir vi­sos ma­no vil­tys.

Kas­dien dė­ko­ju Die­vui, kad iš ma­nęs dar nea­tė­mė pro­to. Kad dar pa­vaikš­tau, ne­jau­čiu jo­kių skaus­mų ir to­mis va­lan­do­mis, kai nea­tei­na so­cia­li­nė dar­buo­to­ja, už­si­ku­riu ug­ne­lę, pa­si­tai­sau val­gy­ti. Kad dar tu­riu ape­ti­tą, kad val­gau – ir nei dik­tė­ju, nei plo­nė­ju. Dar pre­nu­me­ruo­ju ir skai­tau ke­lis laik­raš­čius, kar­tais pa­skai­tau ir kny­gą.

Gal to­kią Die­vo ma­lo­nę pel­niau to­dėl, kad vi­są gy­ve­ni­mą sten­giau­si leng­vin­ti ki­tiems sun­ku­mą. Išau­gi­nau neį­ga­lų se­sers sū­nų, jį slau­giau, pri­žiū­rė­jau, ne­stum­džiau, o my­lė­jau iš vi­sos šir­dies. Juk jis ne­kal­tas, kad gi­mė ne­svei­kas. Pri­žiū­rė­jau, ke­lias de­šim­tis me­tų, kol pir­ma ma­nęs iš­ke­lia­vo Am­ži­ny­bėn.

Ma­tyt, už tai Die­vu­lis man pa­do­va­no­jo to­kią il­gą ir ne­skaus­min­gą se­nat­vę. Bet tas šim­tas me­tų vis­tiek sa­vaip sle­gia. Jau ne­su to­kia, ko­kia bu­vau. No­ri­si pa­sė­dė­ti, il­giau pa­mie­go­ti ry­tais. Tik die­ną pri­gul­ti dar nie­kaip neįp­ran­tu.

Aš jau su­si­tai­kiau su tuo, kad ne­tru­kus rei­kės išei­ti. Ne taip la­bai ir bi­jau. Bai­su dėl ki­tų, ku­rie liks. Juk pa­sau­lis toks ne­ra­mus. Gy­ve­na­me lyg ant pa­ra­ko sta­ti­nės.

Vi­liuo­si, jog atei­nan­čius me­tus su­tik­si­me ne su prie­kaiš­tais, ne su pa­gie­ža, o su mei­le ir ge­ru­mu. Ta­da lai­min­giau gy­ven­sim.

Ri­čar­das LA­PINS­KAS – ūki­nin­kas:

– Sa­ko­ma, jog vil­tis žūs­ta pa­sku­ti­nė. Tai­gi, ir žmo­gus iš Nau­jų­jų me­tų ti­ki­si ste­buk­lų. Aš esu rea­lis­tas. Ne­si­ti­kiu la­bai di­de­lių po­ky­čių. Nors šį tą ūki­nin­kų la­bui nau­jo­ji val­džia ga­lė­tų nu­veik­ti. Pa­vyz­džiui, su­ma­žin­ti PVM švie­žiai mė­sai iki 5 pro­cen­tų.

Au­gi­nu viš­čiu­kus broi­le­rius. Tu­riu fer­mą. Paukš­čių mė­sa – pu­siau eko­lo­giš­ka, nes tik pra­džio­je viš­čiu­kus še­riu kom­bi­nuo­tai­siais pa­ša­rais. Bet kon­ku­ruo­ti su len­kais kad ir ko­ky­biš­ka lie­tu­viš­ka paukš­tie­na aš ne­pa­jė­giu. Ten viš­čiu­ką užau­gi­na per 32 die­nas, pri­pum­puo­da­mi che­mi­jos. Be to mais­to pro­duk­tams ten leng­va­ti­nis PVM ta­ri­fas. Aš vi­šiu­kus užau­gi­nu per 80 die­nų. Juos tie­kiu tur­ge­lio pre­kiau­to­jams, ne­di­de­lėms par­duo­tu­vėms ir iš­ve­žio­ja­ma­jai pre­ky­bai. Di­die­ji pre­ky­bos tink­lai par­si­ve­ža pi­ges­nės paukš­tie­nos iš Len­ki­jos.

Jei­gu ir Lie­tu­vo­je įves­tų leng­va­ti­nį PVM mais­to pro­duk­tams, leng­viau at­si­kvė­tų vi­si ūki­nin­kai – ir paukš­čių, ir gy­vu­lių, ir dar­žo­vių au­gin­to­jai. To ir ti­kiuo­si atei­nan­čiais me­tais.

Ele­na DI­DZINS­KIE­NĖ – ty­tu­vė­niš­kė sen­jo­rė:

– Jau­ni gal ir tu­ri ko­kių vil­čių. O aš nie­ko ne­si­ti­kiu. Ne­ko­kia svei­ka­ta, lau­kia ope­ra­ci­ja. Kol lau­kiu, ken­čiu skaus­mą. Kad pa­keis­tų są­na­rį ei­lė­je te­ko lauk­ti dve­jus me­tus.

No­rė­tų­si, kad kas nors į ge­ra pa­si­keis­tų svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mo­je. Ta­čiau ma­ža vil­ties. Kiek jau pa­ty­riau, vi­sos val­džios me­luo­ja. Da­bar­ti­nė ža­da pa­kel­ti pen­si­jas. Aiš­ku, bū­tų la­bai ma­lo­nu gau­ti dau­giau. Ta­čiau, kol ne­ga­vau di­des­nės, tol ir ne­ti­kiu.

Vy­res­nio am­žiaus žmo­gui vie­nin­te­lė sva­jo­nė gy­ven­ti be vais­tų. Bet kiek­vie­ni Nau­jie­ji me­tai juk atei­na mū­sų ne­nau­dai.

Ro­ber­tas DIMS­KIS – Prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos pa­mai­nos va­das:

– Ti­kiuo­si, kad atei­nan­tys me­tai rea­liai bus ge­res­ni. Iki šiol bu­vo­me mai­ti­na­mi tik pa­ža­dais. Per kri­zę ug­nia­ge­siams nu­rė­žė at­ly­gi­ni­mus. Ir nie­kaip jie ne­grįž­ta net į tuo­me­ti­nę si­tua­ci­ją. O per tą lai­ką vis­kas bran­go po ke­lis kar­tus.

Ir nau­jo­ji val­džia apie mus bent kol kas ne­kal­ba. Ne­la­bai ko ir ti­ki­mės. Įp­ra­to­me gy­ven­ti su tais re­sur­sais, ko­kius tu­ri­me. Svar­biau­sia, kad gy­ve­ni­mas dar la­biau ne­pab­lo­gė­tų.

Va­le­ri­ja PUI­ŠIE­NĖ – Kel­mės J. Grai­čiū­no gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja – me­to­di­nin­kė:

– Sva­jo­ju, kad vi­si ma­no mo­ki­niai taip ge­rai iš­mok­tų lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, kad iš­lai­ky­tų eg­za­mi­nus. Ko dau­giau ga­li no­rė­ti mo­ky­to­ja?

O praei­nan­tys me­tai bu­vo vi­sai ne­blo­gi. No­rė­čiau, kad ne­pras­tes­ni bū­tų ir atei­nan­tys.

No­rė­čiau, kad vai­kai gy­ven­tų ar­čiau, daž­niau ma­ty­čiau anū­kus. Da­bar duk­ra gy­ve­na Kau­ne, o sū­nus Ai­ri­jo­je. Su­si­ti­ki­mai – la­bai re­ti. Lau­kiu – gal sū­nus pa­do­va­nos anū­kę. Tu­riu du anū­kus. Jais džiau­giuo­si. La­bai že­miš­kos ir pa­pras­tos atei­nan­čių me­tų vil­tys.

Kal­bi­no ir fo­tog­ra­fa­vo Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ