Klovainių ąžuolas saugo atmintį

Klovainių ąžuolas saugo atmintį

Klo­vai­nių ąžuo­las sau­go at­min­tį

Iš Pak­ruo­jo ra­jo­no ki­lęs Al­gi­man­tas Na­va­duns­kis su­ren­gė ar­ti­miau­sių gi­mi­nių su­si­ti­ki­mą prie Klo­vai­nių ąžuo­lo. Šis gam­tos pa­mink­las ir bu­vu­sios tė­viš­kės so­dy­bos vie­to­je te­beau­gan­tys me­džiai kraš­tie­čiui me­na vai­kys­tę, jau­nys­tės die­nas, jo šei­mą ir vi­są Lie­tu­vą blaš­kiu­sias is­to­ri­jos aud­ras.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Vai­kys­tė – po is­to­ri­nio ąžuo­lo ša­ko­mis

Jau dau­ge­lį me­tų Jo­niš­ky­je gy­ve­nan­tis A. Na­va­duns­kis pa­kvie­tė pa­čius ar­ti­miau­sius gi­mi­nai­čius ap­lan­ky­ti vai­kys­tės me­dį – Klo­vai­nių ąžuo­lą.

Sam­bū­rio da­ly­viai pa­vaikš­čio­jo po mies­te­lį, pri­si­min­da­mi moks­lei­viš­ką vai­kys­tę, jau­nys­tę, anuo­me­ti­nį gy­ve­ni­mą, bu­vu­sius drau­gus, bend­ra­moks­lius ir mo­ky­to­jus, kai­my­nus bei pa­žįs­ta­mus.

Ap­lan­kė ir bu­vu­sios tė­viš­kės so­dy­bos vie­tą Vaiš­vy­džių kaime (Klo­vai­nių se­niū­ni­ja), jau se­niai apau­gu­sią miš­ku. Vaiš­vy­džių apy­lin­kė­se da­bar burz­gia ga­lin­ga tech­ni­ka – vei­kia do­lo­mi­to kar­je­ras, vi­siš­kai pa­kei­tęs kraš­to­vaiz­dį.

Ne vie­nas Na­va­duns­kių šei­mos na­rys, pa­ži­no­tas žmo­gus jau iš­ke­lia­vęs į Ana­pi­lį, ki­ti iš­si­sklai­dę po vi­są Lie­tu­vą.

Al­gi­man­tas su bro­liais Juo­zu, Jo­nu ir Pet­ru pa­ma­ta­vo Klo­vai­nių ąžuo­lo ka­mie­ną 1,15 met­ro aukš­ty­je – 6 met­rai ir 50 cen­ti­met­rų.

„Mū­sų vai­kys­tės ąžuo­las te­beau­ga. 1980-ųjų me­tų šal­ti­niuo­se ra­dau pa­ra­šy­ta, kad Klo­vai­nių ąžuo­lo aukš­tis sie­kia 28 met­rus, o ka­mie­no apim­tis – be­veik 6 me­tai. Gam­ti­nin­kai skai­čiuo­ja, kad me­džiui ga­li bū­ti apie pen­kis šim­tus me­tų. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kiek jis ma­tęs – juk yra ge­ro­kai se­nes­nis ir už XV-ojo am­žiaus pra­džio­je mi­ni­mą Klo­vai­nių dva­rą, ir už XVII-ojo am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je įsi­kū­ru­sį mies­te­lį. Ąžuo­las juk ne­daug jau­nes­nis už Žal­gi­rio mū­šį!

Pro šį ne­pap­ras­tą me­dį su bro­liais ei­da­vo­me į se­ną­ją me­di­nę Klo­vai­nių aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą. Ša­lia ąžuo­lo anuo­met au­go se­nos obe­lys ir kriau­šės, laz­dy­nai, žie­mo­mis rau­do­nuo­da­vo gu­do­be­lių uo­gos. Pro ąžuo­lą trauk­da­vo­me ir į ki­ną – ki­no fil­mus at­vež­da­vo kas sa­vai­tę į kul­tū­ros na­mus. Pro jį – ir į moks­lei­vių mė­gia­mus Nau­jų­jų Me­tų su­tik­tu­vių ren­gi­nius ar spor­tuo­ti“, – me­na A. Na­va­duns­kis, kai ku­riuos sa­vo pri­si­mi­ni­mus, ap­mąs­ty­mus ir už­ra­šęs.

Kraš­tie­čiui džiu­gu, kad Klo­vai­nių ąžuo­las pri­pa­žin­tas gam­tos pa­mink­lu, pri­žiū­ri­mas, lan­ko­mas, yra ta­pęs vie­ta, kur Vals­ty­bės die­ną mies­te­lė­nai ir sve­čiai ren­ka­si gie­do­ti Tau­tiš­ką gies­mę.

Iš so­dy­bos be­li­ko mau­me­dis

Gim­to­ji Na­va­duns­kių so­dy­ba anuo­met bu­vo Vaiš­vy­džių kai­mo pa­kraš­ty­je. Jau se­niai ne­bė­ra nei pa­sta­tų, nei kie­mo – Al­gi­man­to tė­viš­kę prieš de­šimt­me­čius nu­šla­vė me­lio­ra­ci­ja. So­dy­bos vie­to­je siū­buo­ja miš­kas.

„Bet ap­lan­kę tė­viš­kės vie­tą, ap­ti­ko­me te­be­ža­liuo­jan­tį prie na­mų ka­dai­se au­gu­sį mau­me­dį. Aš, dar vai­kas, jį kar­tu su am­ži­na­til­sį tė­vu pa­so­di­nau. Miš­ke su­ra­do­me ir ne­to­li so­dy­bos anuo­met sto­vė­ju­sį di­džiu­lį sau­suo­lį ąžuo­lą. Ka­da jis nu­džiū­vo, neat­si­mi­nė nė se­niau­si kai­mo gy­ven­to­jai. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ąžuo­lo ka­mie­nas jau bu­vo be žie­vės. Val­džios pa­lie­pi­mu miš­ki­nin­kai šiaip taip nu­pjo­vė me­džio vir­šū­nę. Pas­kui, api­pjo­vus ka­mie­ną prie že­mės, už­ka­bi­nus ly­ną, ąžuo­lą bu­vo ban­do­ma iš­rau­ti „Sta­li­nec“ trak­to­riais.“

A. Na­va­duns­kis pri­si­me­na, kad „sta­li­ne­cai“ tie­siog sken­do že­mė­je be­si­tą­sy­da­mi... Taip ir ne­pa­vy­kę sau­suo­lio iš­rau­ti. Ne­to­lie­se gy­ve­nę Na­va­duns­kiai va­ka­rais klau­sy­da­vę­si, kaip ūbau­ja ąžuo­lo dre­vė­je gy­ve­nan­ti pe­lė­dų šei­my­na.

Ei­gu­liu dir­bęs tė­vas kar­tą Al­gi­man­tui pa­sa­ko­jo, kad at­va­žia­vę gam­ti­nin­kai, pra­grę­žę ka­mie­ną, pa­gal rie­ves skai­čia­vo, kiek sau­suo­liui ga­lė­tų bū­ti me­tų. Sus­kai­čia­vę, kad apie pu­sant­ro tūks­tan­čio...

Šei­mą iš­blaš­kė ka­ras

Al­gi­man­to se­ne­lis Vaiš­vy­džiuo­se tu­rė­jo dvy­li­ka hek­ta­rų dir­ba­mos že­mės, ku­rią dir­bo vien šei­mos na­riai.

Po pir­mo­sios Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos, 1941-ai­siais pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, so­vie­ti­nė val­džia ėmė kvies­ti į ka­riuo­me­nę jau­nes­nio am­žiaus lie­tu­vius. Al­gi­man­to tė­vas, su šau­ki­mu pri­si­sta­tęs į ka­ri­nį ko­mi­sa­ria­tą, pa­pra­šė leis­ti at­si­svei­kin­ti su na­miš­kiais. Kaip išė­jo at­si­svei­kin­ti – tiek jį ir te­ma­tė.

Na­va­duns­kiai so­dy­bo­je bu­vo iš­si­ka­sę ir už­mas­ka­vę bun­ke­rį slėp­tis nuo ka­ro. Čia Al­gi­man­to tė­vas ir slaps­tė­si, kol atė­jo vo­kie­čių ka­riuo­me­nė.

„Tė­čio vy­res­ny­sis bro­lis Leo­nas, tuo pa­čiu lai­ku ga­vęs šau­ki­mą, išė­jo į ru­sų ka­riuo­me­nę, sa­ky­da­mas „kad duo­sim vo­kie­čiams į kau­lus!“. Bet iš ka­ro jis ne­beg­rį­žo – tė­tis pa­sa­ko­jo, kad nė pus­me­čiui ne­praė­jus, žu­vo Bal­ta­ru­si­jo­je, prie Grod­no“, – me­na Al­gi­man­tas.

Pra­si­dė­jus Ho­lo­kaus­tui, Al­gi­man­to tė­vas so­dy­bos bun­ke­ry­je įkur­di­no tar­ny­bos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je lai­kų drau­gą žy­dą ir jo tė­vus. Jais ke­le­rius me­tus rū­pi­no­si vi­si Na­va­duns­kiai, ne­pai­sy­da­mi pa­vo­jaus, kad už­klup­tus vo­kie­čiai nu­žu­dy­tų čia pat kie­me.

Prie Lie­tu­vos vėl ar­tė­jant Ta­ry­bi­nei Ar­mi­jai, Al­gi­man­to se­ne­lis, veng­da­mas per­se­kio­ji­mų už nuo­sa­vą že­mę, pa­si­trau­kė į Va­ka­rus. Li­ki­mas pa­pras­tą Vaiš­vy­džių kai­mo ūki­nin­ką nu­ve­dė iki Ar­gen­ti­nos sos­ti­nės Bue­nos Ai­rių.

Iš Lie­tu­vo­je li­ku­sios šei­mos že­mė bu­vo atim­ta. So­vie­ti­nė val­džia Na­va­duns­kius pa­gąs­din­da­vo, bet rep­re­si­jų ne­si­grie­bė. Al­gi­man­tas pri­si­me­na, kad tė­tis iki sa­vo am­žiaus ga­lo lai­kė­si la­bai at­sar­giai: nie­kam ne­pa­sa­ko­da­vo nė apie ka­ro me­tais slėp­tus žy­dus. Nors už tai jau ne­bū­tų per­se­kio­ja­mas, o su­lauk­tų pa­gar­bos.

Su iš­gel­bė­tai­siais žy­dais vaiš­vy­die­čiai il­gai ir nuo­šir­džiai bend­ra­vo. Kar­tą, Al­gi­man­tui su­si­rgus, tik vie­no iš iš­gel­bė­tų­jų dė­ka bu­vo gau­ta rei­ka­lin­gų ge­rų vais­tų...

Nuot­rau­kos iš Al­gi­man­to NA­VA­DUNS­KIO al­bu­mo

Al­gi­man­tas Na­va­duns­kis (kai­rė­je) į gi­mi­nių su­si­ti­ki­mą at­si­ve­žė bend­ra­dar­bių do­va­no­tą Tris­pal­vę. Prie Klo­vai­nių ąžuo­lo jis nu­si­fo­tog­ra­fa­vo su bro­liu Jo­nu.

Klo­vai­nių ąžuo­lo dy­dį kraš­tie­tis iliust­ra­vo ir ap­ka­bin­da­mas.

Ne­to­li bu­vu­sios Na­va­duns­kių so­dy­bos te­bes­to­vi ąžuo­lo sau­suo­lis, ku­rio nė „sta­li­ne­cai“ neįs­ten­gė iš­rau­ti.

Da­ly­je bu­vu­sio Vaiš­vy­džių kai­mo da­bar vei­kia do­lo­mi­to kar­je­ras.