Kilimas Lietuvos šimtmečiui

Ki­li­mas Lie­tu­vos šimt­me­čiui

Už­ven­čio se­niū­ni­jos Mi­nu­pių kai­mo mo­te­rys Lie­tu­vos šimt­me­tį įpras­mi­na, pri­si­min­da­mos se­no­vi­nius rank­dar­bius. Per Už­ven­čio Šat­ri­jos Ra­ga­nos gim­na­zi­jos Mi­nu­pių dau­gia­funk­cia­me cent­re vyks­tan­čius edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus jos su­kū­rė ki­li­mą iš at­lie­ka­mų sku­du­rė­lių ir įra­šė skai­čių 100.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kas puo­šė mo­čiu­čių tro­be­les?

Pas­ta­ruo­ju me­tu Už­ven­čio Šat­ri­jos Ra­ga­nos gim­na­zi­jos Mi­nu­pių uni­ver­sa­lia­me dau­gia­funk­cia­me cent­re kai­mo mo­te­rims ren­gia­mi edu­ka­ci­niai už­siė­mi­mai: ,, Sku­du­ri­nių ki­li­mų py­ni­mo me­nas“.

Šio cent­ro veik­los or­ga­ni­za­to­rė Eu­ri­ka Drun­gi­lie­nė me­na, jog dar ne taip se­niai, prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių, mo­čiu­čių tro­be­les puo­šė ran­kų dar­bo sku­du­ri­niai ki­li­mė­liai. Sku­du­ri­nio ki­li­mo is­to­ri­ja la­bai il­ga. Vi­sais lai­kais dau­gu­ma lie­tu­vių gy­ve­no skur­džiai ar­ba la­bai kuk­liai. Ypač sun­ku bu­vo po­ka­rio me­tais. Bū­tent tuo­met ir su­kles­tė­jo sa­vo­tiš­ka sku­du­ri­nių ki­li­mė­lių ma­da.

Trem­tys, pir­mie­ji ko­lek­ty­vi­za­ci­jos me­tai su­kū­rė to­kias ap­lin­ky­bes, jog žmo­nės bu­vo pri­vers­ti su­nau­do­ti kiek­vie­ną me­džia­gos ga­ba­lė­lį, ne­pa­lik­ti jo­kių at­lie­kų.

Tad kiek­vie­nas mais­to tru­pi­nys bu­vo su­nau­do­ja­mas. O at­li­ku­si skiau­tė ar­ba su­si­dė­vė­jęs su­ply­šęs dra­bu­žis, iš­kir­pus dar svei­kas jo vie­tas, virs­da­vo dar ku­rį lai­ką tar­nau­jan­čiu ki­li­mė­liu.

Iš­mo­nin­go­sios šei­mų mo­te­rys su­kar­py­da­vo juos juos­te­lė­mis ir su­py­nu­sios juos­te­les, tu­rė­da­vo spal­vin­gą, įdo­mų ki­li­mą.

La­biau­siai šį me­ną įval­dė ne­tur­tin­giau­sios mo­te­rys, nes jos bu­vo pri­vers­tos bū­ti iš­mo­nin­go­mis.

Iš šim­to met­rų ka­sos

Mi­nu­piš­kės, pra­tęs­da­mos sa­vo mo­čiu­čių tra­di­ci­jas, Lie­tu­vos at­kū­ri­mo šimt­me­čiui nu­spren­dė su­kur­ti ran­kų dar­bo sku­du­ri­nį ki­li­mė­lį. Dau­ge­lis edu­ka­ci­nių už­siė­mi­mų lan­ky­to­jų dar pri­si­me­na aus­tus ar pin­tus sku­du­ri­nius ki­li­mė­lius bu­vus ir jų na­muo­se. To­kius ki­li­mus be­ne gra­žiau­siai au­dė mi­nu­piš­kė Ste­fa Ar­laus­kie­nė.

„Kar­tais ne­ti­kė­tai su­grįž­ta tai, kas se­na ir at­si­du­ria šlo­vės vir­šū­nė­je. Pa­na­šiai at­si­ti­ko ir su sku­du­ri­niais ki­li­mė­liais“, – pa­sa­ko­ja E. Drun­gi­lie­nė. – Bend­ruo­me­nės mo­te­rys nu­spren­dė tęs­ti se­ną tra­di­ci­ją. Jos no­rė­jo, kad ki­li­mas bū­tų vė­lia­vos spal­vų, de­ja, to­kių spal­vų rū­bų ma­žai kas dė­vi, to­dėl ne­pa­vy­ko su­rink­ti tiek me­džia­gos. Tuo­met nu­spręs­ta ieš­ko­ti ki­tos išei­ties. Iš sku­du­rė­lių su­pin­ta 100 met­rų il­gio ka­sa ir su­suk­ta į ki­li­mė­lį.“

Dar­bas, pa­sak E. Drun­gi­lie­nės, vir­te vi­rė ke­lias sa­vai­tes. Pir­miau­sia bu­vo su­ren­ka­mi ne­rei­ka­lin­gi įvai­rių spal­vų rū­bai. Juos rei­kė­jo išar­dy­ti, su­kar­py­ti į vie­no­das juos­tas, su­de­ri­nus spal­vas, su­pin­ti į ka­sas. Mi­nu­piš­kės plu­šė­jo ne tik cent­re, bet ir sa­vo na­muo­se, at­lik­da­mos pa­ruo­šia­muo­sius dar­bus. Su­ne­šu­sios ka­sas į dau­gia­funk­cį cent­rą pra­dė­jo siū­ti, for­muo­da­mos ap­va­laus ki­li­mo for­mą.

Dar­bą bai­gė Va­sa­rio 16 –ąją. Ki­li­mu pa­puo­šė sie­ną ir, su­sė­du­sios prie ar­ba­tos puo­de­lio, įsiam­ži­no.

Šiuo me­tu ant ki­li­mo žai­džia ma­žie­ji Už­ven­čio Šat­ri­jos Ra­ga­nos gim­na­zi­jos Mi­nu­pių uni­ver­sa­laus dau­gia­funk­cio cent­ro lan­ky­to­jai.

O Mi­nu­pių kai­mo bend­ruo­me­nės mo­te­rys per edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus tęs­da­mos se­ną­sias tra­di­ci­jas, pi­na ma­žes­nius ki­li­mė­lius sa­vo na­mams.

Mi­nu­pių uni­ver­sa­laus dau­gia­funk­cio cent­ro nuo­tr.

Bend­ruo­me­nės mo­te­rys įsiam­ži­no prie Lie­tu­vos šimt­me­čiui su­kur­to ki­li­mo.