Naujausios
Keramikų sodyboje – kūryba ir šimtmečių jungtis
Menininkų keramikų Vitalijos Kurtinaitienės ir Leono Šulco sodyba Bitaičiuose pravažiuojančiųjų akis traukia neįprasta sendaikčiais dekoruota tvora, kiemą puošiančiomis skulptūromis. Šalia ankstesniųjų metų kūrinių neseniai atsistojo Leono nulipdytas didžiausias Lietuvoje daugiau nei dviejų metrų aukščio arbatinukas.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Menininkui svarbiau sukurti, o ne užregistruoti
Neseniai L. Šulcas keliolika valandų kūreno savadarbę keramikos degimo krosnį, ant kurios degė izoliacine medžiaga apvyniotas didžiausias Lietuvoje molinis arbatinukas.
Aukštesnis už vidutinio ūgio žmogų (arbatinuko aukštis – apie du metrus) indas jau stovi sodybos kieme, skulptūroms skirtoje aikštelėje šalia pernykščių kūrinių. Žalsva glazūra padengta skulptūra – iš daugybės smulkių detalių, arbatinuko dangtelį puošia stilizuotas varnas.
Menininkas svarsto, jog rekordą galbūt reikėtų užregistruoti. Tačiau registracijos formalumų tvarkymo darbus patikėtų norintiems tuo užsiimti – galbūt giminaičiams. Pats Leonas neturi laiko: kol geros sąlygos, užsiėmęs svarbiausia veikla – naujos skulptūros kūrimu.
Jo dirbtuvėje jau džiūsta iš molio nulipdytas varnų karalius: kaip karaliui dera, su karūna ant galvos, iš stilizuotų lapų bei gėlių sukurta figūra. Skulptūrą sudaro keturios kol kas nesujungtos dalys: ant degimo krosnies sunkus lipdinys ir bus nešamas dalimis, o degant susilydys į vieną.
Varnų motyvas – dažnas Leono kūryboje. Ir praėjusių metų kiemo skulptūroje šie paukščiai žioja snapus, stilizuotomis varnomis papuošti jo sukurti gėlių vazonėliai.
„Labai gerbiu varnas ir jomis žaviuosi. Pora varnų teko auginti – tai sumanūs, išmintingi paukščiai“, – mena keramikas.
Kaimo sodyba įkvepia kurti
L. Šulcas Bitaičiuose, sodyboje ant Kruojos tvenkinio kranto, įsikūrė prieš dešimtmetį. Juokiasi, kad sulaukęs brandaus amžiaus, padarė, ko anksčiau gyvenime nebuvo daręs – „atėjo užkuriom“ pas kolegę, šiaulietę keramikę ir dailės pedagogę Vitaliją Kurtinaitienę. Ir pats Leonas ne tik kuria, bet ir moko keramikos vienoje iš Vilniaus gimnazijų.
Sodyboje jis ėmėsi vyriškų darbų: šalia Vitalijos dirbtuvių įsirengė ir savąsias, dalį ūkinių pastatų perstatė, kad juose galėtų įsikurti pas keramikų porą į svečius atvykstantys giminaičiai, draugai menininkai.
Iš tvenkinio ištraukė Kruojos atplukdytą išvirtusį medį: medienos užteko masyviam lauko stalui bei „kėdės“ iš akmens atlošui. Prie šio stalo akmenimis išgrindė nedidelę aikštelę, kurios viduryje sulipdė laužavietę. O pritaikyta metalinė kažkokio seno agregato detalė leidžia ant laužo ir šašlykus kepti, ir arbatinuką ar puodą užkaisti, ir keptuvę padėti. Sodybos šeimininkė Vitalija stalui sukūrė spalvingas molines dėžutes produktams susidėti – ant nugaros gulintį dantytą gyvūną.
Per dešimtmetį į sodybą Leonas susivežė apylinkėse pastebėtus įspūdingus akmenis, puošė jais kiemą. Menininko pavyzdžiu pasekė ir kaimynai.
„Ši sodyba įkvepia kurti be išankstinių planų. Į namą labai lįsdavo skruzdės. Su Vitalija ir jos mama sugalvojome, kad jomis atsikratyti būtų galima, prieš laukujes duris išbetonavus kokį plotą. Bet paprastas betonas juk negražus. Betonuotą plotą išklijavome plytelėmis – atsirado aikštelė, kurioje galima pasistatyti lengvus lauko baldus ir gurkšnoti kavą, grožintis apylinkėmis. Kadangi nuo tvenkinio pusės dažnai pučia vėjai, sumanėme aikštelę nuo jų apsaugoti dideliais vitrininiais langais, likusiais nuo Vitalijai priklausiusios įmonės patalpų, – prisiminė Leonas. – Bet aptvaras iš langų pasufleravo, jog reikia stogo. Taip atsirado stiklinė veranda. Joje pastatėme porą lentynų, ant kurių sudėjome dalį Vitalijos kūrinių.“
Abiejų menininkų kūrybos pilna sodyba. L. Šulcas neslepia, jog keramikams dabar neįmanoma gyventi iš meno – didelių užsakymų reta, o ir smulkesnių kūrinių žmonės neišgali dažniau nusipirkti. Paprastai tokie dirbiniai perkami dovanoti svarbiomis progomis.
„Neįstengiame konkuruoti su prekybos centrais, privežančiais pigių kiniškų serijinių dirbinių iš molio. Tačiau mačiau, kaip žmonės po švenčių tokius dovanų gautus pigučius apsidairydami išneša maišeliuose ir meta į šiukšlių konteinerius. Mūsų kūrinių išnešamų į šiukšlyną dar neteko matyti“, – šypsosi Leonas.
Susijungia etnografija ir dabartis
Tiek Vitalija, tiek Leonas ne vienerius metus kolekcionavo senovinius daiktus. Kolekcijos dalimis įsikūrė keramikų dirbtuvėse bei kitapus vienintelės Bitaičių gatvės jų įsigytame sklype su senu pastatu. Jis buvo perdarytas: pasieniais lentynose išsirikiavo sendaikčių kolekcijos, o viduryje palikta vieta automobiliui pastatyti. Tam statinio galinėje sienoje įtaisytos šiuolaikiškos pakeliamos garažo durys.
Girgždantys laiptai nuveda į pastato palėpę, kur tarp gausybės sendaikčių – miegamasis. Šalia ant grindų patiesto čiužinio – senovinis patefonas. Leonas šypsosi, kad šį miegamąjį ypač mėgsta sodyboje besisvečiuojantis jaunimas.
L. Šulco kolekcijos kai kurie daiktai skaičiuoja jau per šimtą metų. Kaip žalvarinė žmonių figūromis puošta dėžutė, į kurią kadaise susipildavo arbatžoles ilgam išplaukiantys jūrininkai. Ar medinė cigaretinė. Menininkas juokiasi, kad kelintus metus prašo nieko jam nedovanoti: pats visko turi ir kai ką iš savo kolekcijos jau dovanų artimiesiems siūlo.
Sendaikčius Leonas pritaiko ir kitur. Sodybos medinė tvora ir vartai – su metalinėmis aprūdijusiomis žemės ūkio padargų detalėmis: ratukais, dantračiais, pjaunamųjų pjūklais, sutvirtinti durų vyriais...
Autorės nuotr.
SVARBA: Leonui Šulcui buvo svarbiausia sukurti didžiausią šalyje arbatinuką, o įregistruoti pasiekimą – nėra kada.
REZULTATAS: Kovos su skruzdėlėmis rezultatas – stiklinė veranda su šeimininkės kūrinių ekspozicija.
SUSIŽAVĖJIMAS: Susižavėjimo varnomis Leonas neslepia ir kūryboje – dažną jo dirbinį puošia šių paukščių figūros.
KAMPELIS: Vandens atplukdytas medis ir aplinkinių laukų akmenys tapo poilsio kampeliu su laužaviete.
ĮTAKA: Kūrybai turi įtakos tvenkinio kaimynystė – krūme įsitaisė molinė žuvis.
JUNGTIS: Šiuolaikinę medinę tvorą Leonas Šulcas sujungė su sendaikčiais: dekoravo senais durų vyriais ir metalinėmis padargų detalėmis.
PAUKŠČIAI: Mediniai Leono paukščiai įsitaisė sausame medyje kitapus gatvės.
MIEGAMASIS: Etnografinės kolekcijos apsuptyje įrengtas miegamasis.