Kelmiškė sulaukė 102 metų

Kel­miš­kė su­lau­kė 102 me­tų

Kel­mė­je gy­ve­nan­čiai Ju­zei Bart­kie­nei praė­ju­sių me­tų gruo­džio 31-ąją su­ka­ko 102 me­tai. „Esu gi­mu­si Uš­nė­nų kai­me, kur gy­ve­no Že­mai­tė ir Vi­šins­kis. Že­mai­tė bu­vo už­su­ku­si grįž­da­ma iš Ame­ri­kos, Vi­šins­kis re­tai at­va­žiuo­da­vo, jo bro­lis gy­ve­no Uš­nė­nuo­se“, – pa­sa­ko­ja nei ra­šy­ti, nei skai­ty­ti ne­mo­kan­ti il­gaam­žė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Mo­čiu­tė gu­li prie sie­nos pa­sta­ty­to­je lo­vo­je. Ša­lia lo­vos ant sta­le­lio pa­merk­ta bal­tų ro­žių puokš­tė – sū­nė­no do­va­na 102-ojo gim­ta­die­nio pro­ga. Pa­ma­čiu­si ne­pa­žįs­ta­mą žmo­gų iš lė­to at­si­sė­da. Raukš­le­lių iš­va­go­ta­me vei­de spin­di įspū­din­gos di­de­lės tam­sios akys.

Da­bar ji gy­ve­na mi­ru­sios se­sers na­muo­se. Ją pri­žiū­ri sū­nė­nas Vac­lo­vas Ri­mei­kis. Kaip pa­ts sa­ko, iki va­lios pri­si­tran­kęs po už­sie­nius, grį­žo į tė­vų na­mus ir iš Du­bu­riš­kių dva­ro par­si­ve­žė vie­ni­šą sa­vo te­tą su šu­ne­liu. Slau­go, kaip mo­ka. Li­go­ni­nės po­nia Ju­zė ne­mėgs­ta. Ten pa­gul­dy­ta pės­čia at­gal pa­rei­tų.

J. Bart­kie­nės tė­vai au­gi­no pen­kis vai­kus. Tu­rė­jo 15 hek­ta­rų že­mės. Jiems pri­klau­sė ir ne­di­de­lis Du­bu­riš­kių dva­re­lis Šau­kė­nų se­niū­ni­jo­je. Ta­čiau vai­kų šei­ma ne­tu­rė­jo iš ko le­pin­ti. Ju­zė bu­vo vy­riau­sia. Ei­da­vo tar­nau­ti, o už­dar­bį par­neš­da­vo tė­vams. Sa­ko, jog tė­vai gal ir bū­tų iš­lei­dę į moks­lą, bet pa­ti ne­no­rė­ju­si mo­ky­tis. Jau­nes­nė jos se­suo Jad­vy­ga Už­ku­rie­nė iš­si­moks­li­no, Kel­mė­je bu­vo ži­no­ma kaip ge­ra mo­ky­to­ja, ga­vu­si nu­si­pel­niu­sos mo­ky­to­jos var­dą.

Po­nia Ju­ze­fa da­bar ge­rai ir ne­pri­si­me­na, kiek me­tų bū­da­ma iš­te­kė­jo. Svars­to, gal jau bu­vo dvi­de­šim­ties, gal šiek tiek dau­giau. Jau 35 me­tai naš­lė. Vai­kų su sa­vo vy­ru ne­su­si­lau­kė.

„Bied­ni bu­vo lai­kai. Ka­ro lai­ke su­si­rgau šil­ti­ne. Po ka­ro ir­gi rei­kė­jo įlin­dus į krū­mus sė­dė­ti, – il­go sa­vo gy­ve­ni­mo frag­men­tus dė­lio­ja se­no­lė. – Iš pra­džių ir su val­giu bė­da bu­vo. Nie­kas ne­pa­dė­jo. Deš­ra ant mū­sų sta­lo at­si­ra­do tik ta­da, kai su vy­ru pra­dė­jo­me biz­niau­ti te­pa­li­ne aly­va, ku­rios gau­da­vo­me iš ru­sų ka­rei­vių.“

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, jog vy­ras Liud­vi­kas bu­vo mo­ky­tas, dir­bo ko­lū­kio pir­mi­nin­ku Ža­ga­rės ra­jo­ne, Kruo­piuo­se.

Ju­ze­fos šei­mą ta­ry­bų val­džia nu­skriau­dė. Na­cio­na­li­za­vo Du­bu­riš­kių dva­re­lį. Čia įkū­rė li­go­ni­nę. Vė­liau na­mus pa­ver­tė dur­py­no bend­ra­bu­čiu. Kol Du­bu­riš­kiuo­se ka­sė dur­pes, tol jų na­muo­se gy­ven­da­vo apie šim­tas žmo­nių. Išp­lė­šė vis­ką – kok­lių kros­nis, grin­dis. Tuo metu Ju­ze­fos tė­vų šei­ma slaps­tė­si Šiau­liuo­se, kad iš­veng­tų trem­ties.

Nors ma­tė ne­ma­žai var­go, vi­si jos bro­liai ir se­se­rys su­lau­kė gar­baus am­žiaus. Nė vie­nas neiš­ke­lia­vo Am­ži­ny­bėn ne­su­lau­kęs de­vy­nias­de­šim­ties. O Ju­ze­fa vi­sus pra­no­ko.

Dir­bo ko­lū­ky­je, plu­šė­jo sa­vo ūke­ly­je. Pas­kui su­si­grą­ži­no nu­nio­ko­tą Du­bu­riš­kių dva­re­lį. Suk­da­vo­si kaip bi­te­lė. Lai­kė gy­vu­lių ir pul­kus paukš­čių.

„Tuo me­tu gy­ve­nau Kau­ne. Žiū­rėk ir pa­skam­bi­na į du­ris te­ta, ne­ši­na di­džiu­liais krep­šiais gė­ry­bių iš kai­mo. Iki au­to­bu­sų sto­te­lės ati­temp­da­vo tris ki­lo­met­rus. At­va­žiuo­da­vo į Kel­mę. Čia pas se­se­rį per­nak­vo­da­vo. O ki­tą ry­tą va­žiuo­da­vo į Kau­ną, kad mums at­vež­tų mais­to. To­kios ge­ros šir­dies žmo­nių kaip te­ta – re­ta“, – ne­gai­li gra­žių žo­džių sū­nė­nas Vac­lo­vas.

Net ir li­ku­si naš­lė, po­nia Ju­ze­fa sa­vo ūke­ly­je plu­šė­jo, kol ga­lė­jo.

Gal dar­bas, nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas ir yra il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tis? Po­nia Ju­ze­fa sa­ko nie­kuo­met sa­vęs ne­tau­so­ju­si ir ne­le­pi­nu­si. Val­giui ne­bu­vo iš­ran­ki. La­biau­siai mėg­da­vu­si bat­vi­nius ir ko­pūs­tus. Val­gy­da­vu­si daug sriu­bos.

Tik da­bar sū­nė­nas su­ne­ri­męs. Jo glo­bo­ti­nė la­bai ma­žai val­go. Ne­mėgs­ta ko­šių, nors tu­ri pa­di­dė­ju­sį krau­jos­pū­dį. Ne kaž­kiek ir jė­gų, bet pa­si­rem­da­ma į sie­nas mo­čiu­tė dar vaikš­to.

Au­to­rės nuo­tr.

Gruo­džio 31-ąją 102 me­tų su­lau­ku­si kel­miš­kė Ju­zė Bart­kie­nė sa­ko, jog tė­vai no­rė­ję jos gi­mi­mą už­re­gist­ruo­ti 1915 me­tais. Mat iki jų bu­vo li­ku­sios dvi va­lan­dos. Ta­čiau ku­ni­gas pa­sa­kęs, jog mer­gai­tei ne taip svar­bu gi­mi­mo da­ta. Juk jos nie­kas neims į ka­riuo­me­nę.