
Naujausios
Kelmiškė sulaukė 102 metų
Kelmėje gyvenančiai Juzei Bartkienei praėjusių metų gruodžio 31-ąją sukako 102 metai. „Esu gimusi Ušnėnų kaime, kur gyveno Žemaitė ir Višinskis. Žemaitė buvo užsukusi grįždama iš Amerikos, Višinskis retai atvažiuodavo, jo brolis gyveno Ušnėnuose“, – pasakoja nei rašyti, nei skaityti nemokanti ilgaamžė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Močiutė guli prie sienos pastatytoje lovoje. Šalia lovos ant stalelio pamerkta baltų rožių puokštė – sūnėno dovana 102-ojo gimtadienio proga. Pamačiusi nepažįstamą žmogų iš lėto atsisėda. Raukšlelių išvagotame veide spindi įspūdingos didelės tamsios akys.
Dabar ji gyvena mirusios sesers namuose. Ją prižiūri sūnėnas Vaclovas Rimeikis. Kaip pats sako, iki valios prisitrankęs po užsienius, grįžo į tėvų namus ir iš Duburiškių dvaro parsivežė vienišą savo tetą su šuneliu. Slaugo, kaip moka. Ligoninės ponia Juzė nemėgsta. Ten paguldyta pėsčia atgal pareitų.
J. Bartkienės tėvai augino penkis vaikus. Turėjo 15 hektarų žemės. Jiems priklausė ir nedidelis Duburiškių dvarelis Šaukėnų seniūnijoje. Tačiau vaikų šeima neturėjo iš ko lepinti. Juzė buvo vyriausia. Eidavo tarnauti, o uždarbį parnešdavo tėvams. Sako, jog tėvai gal ir būtų išleidę į mokslą, bet pati nenorėjusi mokytis. Jaunesnė jos sesuo Jadvyga Užkurienė išsimokslino, Kelmėje buvo žinoma kaip gera mokytoja, gavusi nusipelniusos mokytojos vardą.
Ponia Juzefa dabar gerai ir neprisimena, kiek metų būdama ištekėjo. Svarsto, gal jau buvo dvidešimties, gal šiek tiek daugiau. Jau 35 metai našlė. Vaikų su savo vyru nesusilaukė.
„Biedni buvo laikai. Karo laike susirgau šiltine. Po karo irgi reikėjo įlindus į krūmus sėdėti, – ilgo savo gyvenimo fragmentus dėlioja senolė. – Iš pradžių ir su valgiu bėda buvo. Niekas nepadėjo. Dešra ant mūsų stalo atsirado tik tada, kai su vyru pradėjome bizniauti tepaline alyva, kurios gaudavome iš rusų kareivių.“
Moteris pasakoja, jog vyras Liudvikas buvo mokytas, dirbo kolūkio pirmininku Žagarės rajone, Kruopiuose.
Juzefos šeimą tarybų valdžia nuskriaudė. Nacionalizavo Duburiškių dvarelį. Čia įkūrė ligoninę. Vėliau namus pavertė durpyno bendrabučiu. Kol Duburiškiuose kasė durpes, tol jų namuose gyvendavo apie šimtas žmonių. Išplėšė viską – koklių krosnis, grindis. Tuo metu Juzefos tėvų šeima slapstėsi Šiauliuose, kad išvengtų tremties.
Nors matė nemažai vargo, visi jos broliai ir seserys sulaukė garbaus amžiaus. Nė vienas neiškeliavo Amžinybėn nesulaukęs devyniasdešimties. O Juzefa visus pranoko.
Dirbo kolūkyje, plušėjo savo ūkelyje. Paskui susigrąžino nuniokotą Duburiškių dvarelį. Sukdavosi kaip bitelė. Laikė gyvulių ir pulkus paukščių.
„Tuo metu gyvenau Kaune. Žiūrėk ir paskambina į duris teta, nešina didžiuliais krepšiais gėrybių iš kaimo. Iki autobusų stotelės atitempdavo tris kilometrus. Atvažiuodavo į Kelmę. Čia pas seserį pernakvodavo. O kitą rytą važiuodavo į Kauną, kad mums atvežtų maisto. Tokios geros širdies žmonių kaip teta – reta“, – negaili gražių žodžių sūnėnas Vaclovas.
Net ir likusi našlė, ponia Juzefa savo ūkelyje plušėjo, kol galėjo.
Gal darbas, nuolatinis judėjimas ir yra ilgaamžiškumo paslaptis? Ponia Juzefa sako niekuomet savęs netausojusi ir nelepinusi. Valgiui nebuvo išranki. Labiausiai mėgdavusi batvinius ir kopūstus. Valgydavusi daug sriubos.
Tik dabar sūnėnas sunerimęs. Jo globotinė labai mažai valgo. Nemėgsta košių, nors turi padidėjusį kraujospūdį. Ne kažkiek ir jėgų, bet pasiremdama į sienas močiutė dar vaikšto.
Autorės nuotr.
Gruodžio 31-ąją 102 metų sulaukusi kelmiškė Juzė Bartkienė sako, jog tėvai norėję jos gimimą užregistruoti 1915 metais. Mat iki jų buvo likusios dvi valandos. Tačiau kunigas pasakęs, jog mergaitei ne taip svarbu gimimo data. Juk jos niekas neims į kariuomenę.