Kelmėje vaidins pasaulio žemaičiai

Kel­mė­je vai­dins pa­sau­lio že­mai­čiai

Atei­nan­tį sek­ma­die­nį prie Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus, di­de­lė­je ža­lio­je erd­vė­je su šim­ta­me­čiu ąžuo­lu, vyks Pa­sau­lio že­mai­čių teat­ro šven­tė. O iš Kel­mės ra­jo­no Lie­py­nės kai­mo ki­lu­siam ak­to­riui Juo­zui Bud­rai­čiui bus įteik­ta Že­mai­čių šlo­vės žvaigž­dė. Apie tai kal­ba­mės su Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos Kel­mės sky­riaus pir­mi­nin­ku, Kel­mės ma­žo­jo teat­ro va­do­vu Al­gi­man­tu AR­MO­NU.

– Pa­sau­lio že­mai­čių teat­ro šven­tę or­ga­ni­zuo­ja Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja. Koks jos tiks­las?

– Kad že­mai­čiai bent per šven­tę su­grįž­tų į sa­vo gim­tą­jį kraš­tą. Kad kal­bė­tų sa­vo tar­me. Kad pa­sau­lis ži­no­tų apie Že­mai­ti­ją. To­kie su­ju­di­mai nuo lie­pos pra­džios vyks­ta ke­tu­rio­li­ko­je sa­vi­val­dy­bių. Ži­nia apie teat­ro šven­tę ir ki­tus Že­mai­ti­jos ren­gi­nius pla­ti­na­ma per pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nes, so­cia­li­nius tink­lus, ži­niask­lai­dą.

– Šven­tė­je da­ly­vaus ne tik Že­mai­ti­jos teat­rai, bet ir To­ron­to teat­ro stu­di­ja. Ko­kius spek­tak­lius ro­dy­si­te?

– Tik links­mas ko­me­di­jas. Juk že­mai­čiai mėgs­ta juo­kau­ti. Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ras pa­ro­dys „Tris my­li­mas“, To­ron­to teat­ro stu­di­ja M. Ca­mo­let­ti „Vieš­nia be su­kne­lės“, Var­nių kul­tū­ros cent­ro te­at­ras „Bep­ro­tys­tę“ pa­gal B. Leng­ve­nie­nės kū­ry­bą, Kel­mės ma­ža­sis teat­ras R. Ke­tu­ra­kio ko­me­di­ją „Ame­ri­ka pir­ty­je“.

Ka­dan­gi pa­ts re­ži­sa­vau pa­sta­rą­jį spek­tak­lį, Kel­mės ma­žo­jo teat­ro ak­to­riai tu­rė­jo iš­mok­ti že­mai­tiš­kai. Nors dau­gu­ma ki­lę iš Šiau­lių, vie­na iš Jo­niš­kio, vai­din­ti že­mai­tiš­kai ne­sun­kiai iš­mo­ko. Vi­si spek­tak­liai bus vai­di­na­mi že­mai­tiš­kai.

No­ri­me at­kreip­ti dė­me­sį, jog žmo­gus pri­va­lo gerb­ti ir my­lė­ti sa­vo tar­mę, ja kal­bė­ti. Tar­miš­kai kal­ban­tis žmo­gus įdo­mes­nis kaip as­me­ny­bė, spal­vin­ges­nis.

Kiek­vie­nas sa­vo dū­šio­je ir sme­ge­ny­se tu­ri­me at­kaps­ty­ti su­pra­ti­mą, kad esi že­mai­tis ir pa­mil­ti sa­vo kraš­tą. O mei­lė sa­vo kraš­tui ir pra­si­de­da nuo gim­to­sios tar­mės, nuo re­gio­no kul­tū­ros. Ypač tai svar­bu pri­si­min­ti kel­miš­kiams, nes jų tar­mė la­bai įdo­mi: jie sa­ko: „Jis „skai­tai“, „ra­šai“, o ne skai­to ir ra­šo. Gai­la, bet tar­miš­kai Kel­mės mies­te šne­ka tik vie­nas ki­tas žmo­gus.

Aš džiau­giuo­si, kad ga­liu kal­bė­ti bend­ri­ne lie­tu­vių kal­ba, ru­siš­kai, pran­cū­ziš­kai ir ang­liš­kai. Bet la­biau­siai džiau­giuo­si, kai ga­liu kal­bė­ti že­mai­tiš­kai. Že­mai­čių tar­mė trau­kia­si. Jau tik nuo Tel­šių ir Plun­gės žmo­nės kal­ba že­mai­tiš­kai. O juk ir Kel­mė, ir Ra­sei­niai – Že­mai­ti­ja. Is­to­ri­nis Že­mai­ti­jos cent­ras.

– Tarp ko­me­di­jų su­pla­nuo­tas ir po­ros va­lan­dų truk­mės su­si­ti­ki­mas su iš Kel­mės ra­jo­no ki­lu­siu ak­to­riu­mi Juo­zu Bud­rai­čiu. Jam bus įteik­tas ap­do­va­no­ji­mas Že­mai­čių šlo­vės žvaigž­dė. Kas tai per ap­do­va­no­ji­mas?

– Ka­dan­gi Kel­mė­je ren­gia­ma Že­mai­čių teat­ro šven­tė, na­tū­ra­lu ap­do­va­no­ti iš šio ra­jo­no ki­lu­sį gar­siau­sią Lie­tu­vos ak­to­rių. Ap­do­va­no­ji­mą su­gal­vo­jo Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja. Žvaigž­dės pa­ga­mi­ni­mą fi­nan­suos Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė.

– Ko­dėl že­mai­čiai taip di­džiuo­ja­si, kad yra že­mai­čiai?

– O ko­dėl ne­si­di­džiuo­ti? Vien Že­mai­ti­jos is­to­ri­ja ko ver­ta. An­tai Tel­šiuo­se iš­ki­lo pa­mink­las že­mai­čių per­ga­lei Dur­bės mū­šy­je. Lė­šas jam suau­ko­jo pa­tys žmo­nė­s. Ir Tel­šiai, kaip Že­mai­ti­jos sos­ti­nė – la­bai gra­žus mies­tas.

Kel­mės ra­jo­ne pra­si­dė­jo 1863 me­tų su­ki­li­mas. Že­mai­ti­ja da­vė daug ta­len­tin­gų, ga­bių žmo­nių.

Ir šian­die­ni­nė­je Že­mai­ti­jo­je gra­žiai tvar­ko­mos so­dy­bos, nuo­sta­bi gam­ta, ne­ma­žai žmo­nių gi­li­na­si į sa­vo gim­ti­nės is­to­ri­ją. Juk pri­va­lo ži­no­ti, kas jis toks yr.

Sta­čiau spek­tak­lį su Var­nių kraš­to žmo­nė­mis. Ste­bė­jau­si, ko­kie jie ta­len­tin­gi. Ir ko­kie iš­si­la­vi­nę. Prie ar­ba­tos puo­de­lio ga­li apie ką tik no­ri šne­kė­tis. O sma­giau­sia, kad ne­ma­žai var­niš­kių dar šne­ka že­mai­tiš­kai.

– Kar­tais pa­si­girs­ta šne­kų, kad že­mai­čiai no­ri at­si­skir­ti nuo Lie­tu­vos... Juk kai ku­rie tu­ri ir že­mai­tiš­kus pa­sus.

– Nie­ko jie neat­sis­kirs. Be­rei­ka­lin­gas iš­gąs­tis. Per daug my­li Lie­tu­vą, kad nuo jos at­si­skir­tų. Ke­lios de­šim­tys žmo­nių tu­ri tuos že­mai­tiš­kus pa­sus. Bet jie nie­ko ne­reiš­kia. Nei į Eu­ro­pą, nei į Ame­ri­ką su to­kiais pa­sais ne­nu­ke­liau­si. Tai tik pa­žy­mė­ji­mai.

Gir­dė­jau, kad vie­nas že­mai­tis su sa­vo pa­su yra praė­jęs Til­žė­je pro mui­ti­nę. Mui­ti­nin­kas pa­si­žiū­rė­jo, nie­ko ne­sa­kė ir pra­lei­do.

Ži­no­ma, kar­tais pa­si­tai­ko sa­vo­tiš­ko šo­vi­niz­mo ap­raiš­kų. Bet tai, vei­kiau­siai, tė­ra tik pa­si­gė­ru­sių že­mai­čių sa­pa­lio­ji­mai.

Kar­tais že­mai­čius pei­kia dėl jų už­si­spy­ri­mo, kie­ta­kak­tiš­ku­mo, bet bū­tent šie bruo­žai jiems pa­de­da pa­siek­ti už­si­brėž­to tiks­lo.

Kalbėjosi Regina MUSNECKIENĖ

Au­to­rės nuo­tr.

ŽE­MAI­TIS: Kel­mės ma­žo­jo teat­ro re­ži­sie­rius ir va­do­vas, Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos Kel­mės sky­riaus pir­mi­nin­kas Al­gi­man­tas Ar­mo­nas sa­ko, jog jis duok­lę sa­vo že­mai­tiš­kai pri­gim­čiai ati­duo­da sta­ty­da­mas spek­tak­lius že­mai­čių tar­me. Pa­sau­lio že­mai­čių teat­rų šven­tė­je bus pa­ro­dy­tos net dvi jo re­ži­suo­tos ko­me­di­jos, ku­rias vai­dins Kel­mės ma­žo­jo teat­ro ak­to­riai ir Var­nių kul­tū­ros cent­ro me­no mė­gė­jai.