Kelmėje karaliavo amatai

Kel­mė­je ka­ra­lia­vo ama­tai

Ke­tu­rias praė­ju­sios sa­vai­tės die­nas Kel­mė bu­vo vir­tu­si ama­tų mies­tu. Že­mai­tiš­ko et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų kur­sų da­ly­viai mo­kė­si ne tik kank­liuo­ti, gro­ti ban­do­ni­ja, dai­nuo­ti, gie­do­ti, šok­ti, bet ir gau­sy­bės ama­tų. Ama­to dirb­tu­vės bu­vo net tri­jo­se vie­to­se: kul­tū­ros cent­re, Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je bei tau­to­dai­li­nin­kės Kor­ne­li­jos Lo­pe­tie­nės stu­di­jo­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kau­kę drož­ti – links­ma

Kul­tū­ros cent­ro pus­rū­sis. Bu­vu­sia­me ga­ra­že su­sta­ty­ti nau­ji vars­to­tai. Sie­nos nu­ka­bi­nė­tos nuo­trau­ko­mis su links­mais Už­ga­vė­nių vaiz­dais ir mo­ky­to­jo Eu­ge­ni­jaus Ar­bu­šaus­ko drož­to­mis kau­kė­mis bei kau­kių nuo­trau­ko­mis. Pul­ke­lis žmo­nių dar­buo­ja­si prie vars­to­tų. Le­kia skied­ros. Me­džio ga­ba­las įgy­ja vei­do pa­vi­da­lą.

Iš Kė­dai­nių mo­ky­tis drož­ti Už­ga­vė­nių kau­kes at­va­žia­vo net ket­ver­tas. Trys mo­te­rys. Vi­sa šei­my­na iš Tra­kų ra­jo­no pa­si­keis­da­mi dai­li­na vel­nio ar ra­ga­nos vei­do bruo­žus.

Su rad­vi­liš­kie­čiu mo­ky­to­ju at­vy­ko ir jo kraš­tie­čių. Sma­gu dirb­ti su žo­džio ki­še­nė­je neieš­kan­čiu mo­ky­to­ju. Kiek­vie­nas per ke­tu­rias kur­sų die­nas pa­si­da­rys po Už­ga­vė­nių kau­kę. Vie­ni ant sie­nos ka­bins, o per Už­ga­vė­nes dė­sis ant vei­do, ki­ti pa­si­sta­tys ant sta­lo kaip su­ve­ny­rą.

Rad­vi­liš­kie­tis tau­to­dai­li­nin­kas E. Ar­bu­šaus­kas tu­ri ir me­no kū­rė­jo sta­tu­są. Į Kel­mė­je ren­gia­mus kur­sus at­va­žiuo­ja jau dau­ge­lį me­tų iš ei­lės. Kai ku­rie mo­ki­niai nau­ji. Kai ku­rie me­tai iš me­tų lan­ko jo sek­ci­ją. Mo­ky­to­jas dėl to tik džiau­gia­si. Va­di­na­si, už­krė­tė sa­vo po­mė­giu. Kas­met jis su­lau­kia aš­tuo­nių ar­ba de­šim­ties mo­ki­nių.

„Už­ga­vė­nės – pa­ti links­miau­sia žie­mos šven­tė, – sa­vo po­mė­gį aiš­ki­na E. Ar­bu­šaus­kas. – Daž­niau­sia vyks­ta­me pa­šė­lio­ti į Rum­šiš­kes. Tuo­met pra­ver­čia be­veik vi­sos ma­no su­kur­tos kau­kės.“

Tau­to­dai­li­nin­kas ir me­no kū­rė­jas vaiz­džiai pa­sa­ko­ja links­mus per­si­ren­gė­lių nu­ti­ki­mus. Pas­kui ima į ran­kas di­džiu­lę kny­gą. Jo­je pa­ra­šai žmo­nių, no­rin­čių, kad Už­ga­vė­nės bū­tų poil­sio die­na. Dar vie­nas links­mo­jo mo­ky­to­jo po­kštas.

„Pa­ly­gi­nti su pir­mai­siais kur­sais, są­ly­gos dro­žy­bai ge­rė­ja, – sa­ko E. Ar­bu­šaus­kas. Pui­kūs nau­ji vars­to­tai, vis dau­giau įran­kių. Pa­me­nu pir­mai­siais me­tais kau­kes dro­žė­me su­sė­dę prieš mu­zie­jų ant pie­vu­tės.“

Po­nas Eu­ge­ni­jus dir­ba Rad­vi­liš­kio mu­zie­ju­je, o kul­tū­ros cent­re va­do­vau­ja dro­žė­jų bū­re­liui. Jo kau­kių nuo­trau­kos spe­cia­lia­me lei­di­ny­je. Aš­tuo­nios eks­po­nuo­ja­mos Pla­te­lių dva­re.

Ka­bi­ne­te – siu­vi­mo ce­che­lis

Vie­na­me iš Kel­mės kul­tū­ros cent­ro ka­bi­ne­tų – siu­vi­mo ce­che­lis. Ant ka­byk­los jau ka­bo pra­dė­ti ar­ba baig­ti ga­mi­niai. Net ke­lio­li­ka mo­te­rų plu­ša prie sa­vo siu­vi­nių. Jos dir­ba nuo ry­to iki va­ka­ro.

Li­ni­nių dra­bu­žių siu­vi­mo meist­rė Jus­ti­na Že­be­lie­nė no­ri, kad kiek­vie­na kur­sų lan­ky­to­ja iš­si­neš­tų bent po vie­ną ga­mi­nį. Yra ir to­kių mo­te­rų, ku­rios ne­bu­vo pri­si­lie­tu­sios prie siu­vi­mo ma­ši­nos. Čia iš­moks­ta ly­giai nu­siū­ti siū­lę. Pa­čios ir su­si­ker­pa su­kne­les, tu­ni­kas, skrais­tes. Vie­na kur­sų lan­ky­to­ja pa­si­ry­žo iš dro­bės vy­rui pa­siū­ti kel­nes ar­cheo­lo­gi­niam kos­tiu­mui.

Ra­sei­niš­kė per pir­mą­ją kur­sų die­ną jau spė­jo pa­siū­ti su­kne­lę sau. Da­bar to­kią pat siu­va duk­rai. Kar­tu su ja dai­nuo­ja sce­no­je. Tad vie­no­da ap­ran­ga ma­mos ir duk­ros due­tui bus kaip tik.

Li­ni­nių dra­bu­žių siu­vi­mo mo­ky­to­ja nuo 2004 me­tų siu­va dra­bu­žius teat­rams, folk­lo­ro ko­lek­ty­vams, mu­zie­jams. Ne pir­mą kar­tą at­vyks­ta į kur­sus Kel­mė­je.

Ir mo­ky­to­ja, ir mo­ki­nės ne­pai­so pro­gra­mo­je nu­ro­dy­tų už­siė­mi­mų va­lan­dų. Siu­va nuo pu­sės de­vy­nių ry­to iki aš­tuo­nių va­ka­ro. „Ma­no tiks­las, kad kiek­vie­na mo­te­ris ką nors pa­si­siū­tų“, – sa­ko J. Že­be­lie­nė.

Dirb­tu­vė­se – šiau­dai ir vy­te­lės

Tau­to­dai­li­nin­kės Kor­ne­li­jos Lo­pe­tie­nės dirb­tu­vė­se taip pat šur­mu­lys. Čia kur­sų da­ly­viai mo­ko­si pin­ti iš šiau­de­lių ir vy­te­lių. Šio ama­to pa­no­ro iš­mok­ti ne­ma­žas pul­kas vai­kų.

Po­pie­tę pa­si­kar­to­ti py­ni­mą iš šiau­de­lių ir iš­mok­ti ko nors nau­jo atė­jo ir šau­kė­niš­kės Gi­ta­na Ur­mo­nie­nė bei Jo­lan­ta Bu­žins­kai­tė. Po­nia Gi­ta­na vars­to šiau­di­nį so­dą, Jo­lan­ta pi­na krep­še­lį iš vy­te­lių.

Šiau­dų ama­to pa­no­ro iš­mok­ti ir ži­no­ma šiau­lie­tė Ma­ri­ja Ži­bū­die­nė. Mo­te­ris šiau­dų so­dais ir ki­to­mis gro­žy­bė­mis pa­puoš sa­vo so­dy­bą prie Pa­lend­rių.

Pa­vyz­dį ro­do ir pa­čios mo­ky­to­jos tau­to­dai­li­nin­kės Kor­ne­li­ja Lo­pe­tie­nė ir Li­na Gri­ga­laus­kie­nė, ne­me­tan­čios rank­dar­bio iš ran­kų.

K. Lo­pe­tie­nė prieš ke­lis de­šimt­me­čius sa­vo gy­ve­ni­mą su­sie­jo su šiau­dais. Bu­vo vi­so­kių gy­ve­ni­mo tarps­nių: ama­tas ir kles­tė­jo, ir tik pul­sa­vo. Ta­čiau tau­to­dai­li­nin­kė tvir­ti­na, jog iš šiau­dų įma­no­ma vi­sai ne­blo­gai pra­gy­ven­ti.

Tik jau­ni­mas ne­la­bai no­ri jo im­tis. Rei­kia la­bai daug kant­ry­bės, kol už­siau­gi­ni ru­gius, kol pa­ruo­ši jų stie­be­lius py­ni­mui, kol nu­pi­ni šim­tus juos­tų vie­nai skry­bė­lei, kol tas juos­tas į skry­bė­lę su­siu­vi.

Pui­kio­mis šiau­di­nė­mis skry­bė­lė­mis po­nia Kor­ne­li­ja yra ap­rū­pi­nu­si ne vie­ną me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vą, pri­ga­mi­nu­si de­ko­ra­ty­vi­nių įvai­raus dy­džio skry­bė­lių su­ve­ny­rams.

„Šiau­de­liai, tai ne tik skry­bė­lės ir su­vars­ty­ti so­dai, – sa­ko tau­to­dai­li­nin­kė. – Iš jų ga­li­ma su­kur­ti ne vie­ną ori­gi­na­lią bui­ties de­ta­lę.“

Šiau­de­liais api­pin­ti bu­te­liai ir ki­ti in­dai virs­ta va­zo­mis, įpras­ta kė­dė api­pin­ta šiau­de­lių rė­mais, virs­ta sos­tu. Iš šiau­dų po­nia Kor­ne­li­ja yra nu­py­nu­si net vy­gę kū­di­kiui.

Pul­kas Li­nos Gri­ga­laus­kie­nės mo­ki­nių pi­na krep­še­lius iš vy­te­lių. Prieš ke­lio­li­ka me­tų gar­sė­ję py­ni­mais iš vy­te­lių Gri­ga­laus­kai da­bar už­sii­ma ki­ta veik­la. Vy­te­les gra­žiais daik­tais ver­čia tik sa­vo po­rei­kiams ir eduk­aci­nei veik­lai.

Svir­ne dro­žė klum­pes

Prie res­tau­ruo­to vie­no iš se­niau­sių­jų Lie­tu­vo­je Kel­mės dva­ro svir­no plu­ša bū­re­lis klum­pių dro­žė­jų. Tre­čia ama­tų kur­sų die­na. Pir­mą­ją die­ną aš­tuo­ni ute­niš­kio klum­pių meist­ro Vy­tau­to Še­me­lio mo­ki­niai iš ke­tur­kam­pės me­džio plokš­tės iš­dro­žė klum­pės for­mą, ant­rą­ją die­ną ją šli­fa­vo, šian­dien gra­vi­ruo­ja raš­tus.

Per kur­sus gims dar aš­tuo­nios po­ros klum­pių, ku­rios pa­sklis po Lie­tu­vą.

„Kel­mė vie­nin­te­lė vie­ta ša­ly­je, kur ga­li­ma iš­mok­ti drož­ti klum­pes, – sa­ko mo­ky­to­jas V. Še­me­lis. – Skau­du, kad šis ama­tas nyks­ta. Vi­so­je Lie­tu­vo­je esa­me gal tik ke­tu­ri klum­pa­dir­biai. Ama­tas – ne­leng­vas. Su­dė­tin­ga gau­ti ge­ros me­die­nos. Rei­kia ge­rai pa­žin­ti me­dį. Klum­pes drož­ti rei­kia iš ką tik nu­pjau­to me­džio. Prob­le­ma – įsi­gy­ti dro­žy­bai rei­ka­lin­gų įran­kių. Nie­kas jų ne­be­ga­mi­na.“

V. Še­me­lis klum­pa­dir­biu ta­po prieš ket­ve­rius me­tus. Nors tu­ri dvi in­ži­nie­riaus ir žur­na­lis­to pro­fe­si­jas, nu­spren­dė iš­ban­dy­ti tau­to­dai­li­nin­ko duo­ną. Da­ro skulp­tū­ras iš ak­mens ir me­džio. Jo­mis pa­puo­šė dau­ge­lį Lie­tu­vos so­dy­bų, tarp jų ir Šiau­lių ra­jo­no me­ro An­ta­no Be­za­ro.

Per tuos ket­ve­rius me­tus, kai ėmė­si klum­pa­dir­bys­tės, iš­dro­žė apie 600 po­rų klum­pių. Jo­mis apa­vė „Lie­tu­vos“ an­samb­lį ir daug ki­tų pro­fe­sio­na­lių bei me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vų. Ta­čiau dar daug klum­pių li­kę ne­par­duo­tų. Mu­gė­se jas siū­lo po 30 eu­rų. Pa­gal įde­da­mą dar­bą ir me­džia­gas kai­na – la­bai ne­di­de­lė. Ta­čiau ir to­kios lie­tu­vai­čiai ne­la­bai no­ri mo­kė­ti.“

Pa­sak klum­pa­dir­bio, kon­ku­ren­ci­ją Lie­tu­vos dro­žė­jams su­da­ro olan­diš­kos klum­pės. Prieš ke­le­tą me­tų pa­skleis­ta ži­nia, kad Lie­tu­vo­je ne­li­ko klum­pa­dir­bių. Taip bu­vo pa­ruoš­ta dir­va im­por­ti­nėms klum­pėms. O Lie­tu­vos klum­pa­dir­biai sa­vo pro­duk­ci­jos ne­tu­ri kur dė­ti.

Klum­pa­dir­bys­tės ama­tą rei­kė­tų pla­čiau pro­pa­guo­ti, pa­na­šius kur­sus kaip Kel­mė­je reng­ti ir ki­to­se vie­to­vė­se. Kad ama­tas pla­čiau pa­sklis­tų, o ko­lek­ty­vai ne­pirk­tų olan­diš­kų klum­pių.

Au­to­rės nuo­tr.

Tau­to­dai­li­nin­kės Kor­ne­li­jos Lo­pe­tie­nės (pir­mo­ji iš kai­rės) dirb­tu­vė­se ver­da dar­bas. Kur­sų da­ly­vės Gi­ta­na Ur­mo­nie­nė ir Ma­ri­ja Ži­bū­die­nė bei bū­re­lis mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kų mo­ko­si pin­ti iš šiau­de­lių ir vy­te­lių.

Vai­das Že­be­lys (kai­rė­je) – vie­nas iš aš­tuo­nių klum­pa­dir­bio Vy­tau­to Še­me­lio (de­ši­nė­je) mo­ki­nių sėk­min­gai ku­ria liau­diš­ką apa­vą.

Rad­vi­liš­kie­tis kau­kių dro­žė­jas Eu­ge­ni­jus Ar­bu­šaus­kas (kai­rė­je) kur­suo­se da­ly­vau­ja jau ne pir­mą kar­tą ir vi­suo­met su­lau­kia bū­rio mo­ki­nių, no­rin­čių iš­mok­ti drož­ti Už­ga­vė­nių kau­kes.

Darbš­tuo­lės Jus­ti­nos Že­be­lie­nės (pir­ma­me pla­ne) mo­ki­nės per ke­tu­rias kur­sų die­nas iš li­no pa­si­siu­vo bent po vie­ną, kai ku­rios – net po po­rą dra­bu­žių.