Kelmėje atrado savo vietą

Asmeninė nuotr.
Elektrotechnikos bakalauro ir informacinių technologijų magistro diplomus turintis Židrūnas Šapalas sako, jog mokytis tenka visą laiką, kai pradėjo dirbti Užimtumo tarnyboje. Vadovas mano, jog šalia seminarų ir konferencijų praverstų ir viešojo administravimo studijos.
Sostinėje dirbęs ir emigranto duoną išbandęs kelmiškis Židrūnas Šapalas prieš du dešimtmečius pravėrė tuometinės darbo biržos duris kaip informacinių technologijų specialistas norėdamas dalyvauti programoje dėl įsidarbinimo Vokietijoje.
Tačiau jaunam vaikinui buvo pasiūlyta laikinai užimti ką tik atsilaisvinusią informacinių technologijų specialisto vietą toje pačioje darbo biržoje. „Pasitvirtino posakis, jog nieko nėra amžinesnio už laikiną“, – šiandien juokauja Židrūnas, tapęs Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Kelmės skyriaus vedėju.
Asmeninė nuotr.
Ingrida ir Židrūnas Šapalai, sukūrę šeimą, ypač pajautė nedidelio miesto privalumus.

Magistras patraukė skinti apelsinų

Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijęs elektrotechnikos bakalauro ir informacinių technologijų magistro kvalifikaciją Židrūnas Šapalas kurį laiką dirbo vadybininku Vilniuje, privačiose bendrovėse. Dirbti pradėjo dar studijuodamas.

Tačiau, kai baigė studijas ir reikėjo išsikraustyti iš studentų bendrabučio, finansiškai tapo gerokai sunkiau. Didžiąją atlyginimo dalį teko skirti buto nuomai. Programavimu užsiimančių įmonių tuo metu buvo dar nedaug. Tad ir alternatyvų keisti darbą nebuvo pasirinkimo.

Vieną dieną Židrūnas nusprendė susikrauti lagaminus ir patraukti į užsienį. Pamanė gal uždirbs bent kukliam pirmajam būstui.

Tuo metu populiariausia kryptis buvo Ispanija. Ten į apelsinų plantacijas išvyko ir kelmiškis.

„Emigracijoje nepatyriau jokių blogų istorijų. Niekas manęs neapgavo, nepasityčiojo, nepasinaudojo, – pasakoja Židrūnas. – Darbas savotiškai net patiko. Tačiau kilo klausimų. Kam man reikėjo diplomo, vardan ko studijavau šešerius metus? Ar verta Ispanijoje viską pradėti nuo nulio? Nemokėdamas kalbos nebūčiau gavęs universitete įgytą specialybę atitinkančio darbo.“

Kad labai neįsijaustų į apelsinų skynėjo rolę, plantacijose išbuvęs beveik metus, vaikinas grįžo į Lietuvą. Tų metų nebuvo gaila. Įgijo kitokios patirties, patyrė emigranto dalią ir uždirbo ne taip blogai – būtų išėjęs koks kuklus bendrabučio tipo butukas Kelmėje.

Duris atvėrė Darbo birža

Į Kelmę Židrūnas parvyko neturėdamas jokio darbo pasiūlymo. Jau svarstė kelti sparnus į kokią kitą užsienio šalį. Sužinojo, jog darbo birža pagal specialią programą informacinių technologijų specialistams padeda įsidarbinti Vokietijoje. Tuo reikalu ir užsuko į darbo biržą.

Taip sutapo, jog tuo metu buvo laisva informacinių technologijų specialisto vieta. Vakarykščiam studentui pasiūlyta ją laikinai užimti.

„Apsidžiaugiau galimybe užtvirtinti universitete įgytas žinias, prisiliesti prie informacinės bazės, suteiktomis tobulėjimo galimybėmis“, – prisimena Židrūnas.

Jaunas specialistas pasinėrė į darbą, naudojosi visomis galimybėmis dalyvauti kursuose, seminaruose ir kitokiuose mokymuose.

Vėliau buvo ir sunkių dienų, ir nerimo. Teko persikvalifikuoti, kartais tiesiog perlipti per save. Nes darbo biržoje nuolat atsirasdavo daug naujovių. Įstaiga buvo centralizuota.

Kai Kelmės darbo biržą prijungė prie Šiaulių, teko padirbėti klientų aptarnavimo specialistu, paskui paslaugų darbdaviams specialistu. O prieš pusmetį Ž. Šapalas pradėjo vadovauti Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Kelmės skyriui.

„Nepasakyčiau, kad tuos dvidešimt metų ramiai prasėdėjau vienoje darbovietėje, – šiandien savo patirtį komentuoja Židrūnas. – Keitėsi ne tik Užimtumo tarnybos pavadinimai, bet ir jos tikslai, paslaugų pobūdis, įrankiai. Galiausiai vadovai. Reikėjo nuolat keistis ir pačiam, prisitaikyti prie naujų aplinkybių, nuolat mokytis. Bet žmogaus stiprybė, matyt, ir yra gebėjimas prisitaikyti.“

Provincijos privalumai

Po poros metų darbo Kelmėje buvę darbdaviai kvietė sugrįžti į Vilnių, žadėjo gerą atlyginimą. Bet viską apsvarstęs ir įvertinęs mažo miesto pliusus, Židrūnas liko gimtinėje.

Vilniuje vaikinas matė tik vieną pliusą – geresnes perspektyvas keisti darbą, jeigu tas, kurį atlieki, netinka arba jo netenki.

Visa kita: darbas valstybės įmonėje, nedideli atstumai, pigesnis pragyvenimas, laiko ir kuro sutaupymas, šiltesnis, artimesnis žmonių bendravimas, bent iš matymo pažįstami beveik visi miesto žmonės svarstykles nusvėrė Kelmės naudai. Ir niekuomet nesigailėjo savo pasirinkimo.

Ypač daug provincijos pranašumų Ž. Šapalas pajautė dabar, kai turi šeimą ir porą mažamečių vaikų, kuriuos į darželį nuvežti arba nuvesti gali per keliolika minučių.

„Palaikau ryšį su kai kuriais grupiokais, kurie gyvena dideliuose miestuose ar užsienio megapoliuose. Miestuose sunku gauti vietą vaikų darželyje. Dideli atstumai. Londone gyvenantys pažįstami keliasi penktą ryto, kad šeštą jau būtų metro stotyje ir laiku nuvažiuotų į darbą. Tik parskridę į Lietuvą atsigauna nuo beprotiško lėkimo, didžiulio tempo, per kurį visai nelieka laiko asmeniniam gyvenimui. Grįžę ir pamatę ramesnį mūsų gyvenimą, kai viskas šalia, viskas arčiau ir greičiau, tai įvertina kaip didelį pliusą.“

Didėja žmogaus savivertė ir norai

– Minėjote puikią Kelmės geografinę padėtį. Ar ji negalėtų pasitarnauti mažinant nedarbą? Žinau daug žmonių važinėjančių dirbti į Šiaulius, Raseinius, kitas vietoves. Bet nedarbo lygis rajone – vis tiek aukštas.

– Praėjusių metų pabaigoje nedarbas buvo gerokai sumažėjęs. Vėliau dėl karantino bedarbių vėl padaugėjo. Bet jau atsigauna bendrovės, darbuotojų paklausa didėja. Nedarbas sumažės. Nors gal ir nevisiškai grįš į prieškarantininį lygį.

O dėl Kelmės geografinės padėties dažnai pagalvoju, jog nedarbas turėtų būti mažesnis. Deja, vienų profesijų darbuotojų trūksta, pavyzdžiui statybininkų, aukštesnio lygio specialistų, kiti neranda darbo.

– Koks yra šiandieninis bedarbis. Kokie jo mentaliniai ir fiziniai gebėjimai?

– Man atrodo, jog mūsų kartos žmonių reikalavimai buvo mažesni. Mes turėjome daugiau kantrybės.

Šiandieninio žmogaus savivertė – labai aukšta, reikalavimai – dideli, o patirtis – minimali arba jos visai nėra. Kai paklausi darbo ieškančio žmogaus, ką jis geba dirbti, daugelis atsako, jog viską moka. Tuomet iš karto aišku, jog nieko nemoka gerai.

Dauguma orientuojasi tik į materialiąją darbo pusę – atlyginimo dydį. Nuo to dažniausia ir prasideda darbo pokalbiai. Tik retas pretendentas į darbo vietą domisi tobulėjimo galimybėmis, darbo sąlygomis. Nors šie dalykai nemažiau svarbūs už atlyginimą.

– Per karantiną išbandytas nuotolinis darbas galbūt gali padėti provincijos žmonėms įsidabinti didmiesčiuose ar toliau esančiuose rajonuose. Apskritai, gal daugelyje įstaigų keisis darbo pobūdis?

– Gali būti, jog atsiras naujų nišinių užimtumo galimybių. Pastaruoju metu labai plečiasi prekyba internetu. Dėl nuotolinio darbo taip pat bus pokyčių. Daugėja atvejų, kai tam tikrą inelektualinį produktą gali parengti vienumoje, o paskui suderinti ir pateikti vartotojui. Nuotolinio darbo patirtimis tikrai bus pasinaudota. Tačiau daugelio darbų nebus įmanoma atlikti per nuotolį. Pavyzdžiui, statybų. Nors statybos mūsų laikais taip pat keičiasi. Šia veikla užsiimančios bendrovės tampa mobilesnės, dirba įvairiuose miestuose ir net užsienyje.

Komentarai

Ramus    Tre, 2020-06-03 / 08:15
Labai padorus interviu. Ne apie nusikalstamo pasaulio autoritetus, ne apie verslininkų poilsį Tailande, bet apie rimtą ir protingą žmogų.
Kiba    Ket, 2020-06-04 / 05:49
i rinkimus susiruose vaikinukas ? Tokie straipsniukai tik su tikslu :)))

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.