Naujausios
VERSMĖS
Kelias link amžinųjų vertybių
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pernai, praėjus porai metų po didelio pasisekimo sulaukusio novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“, pripažinto geriausiuoju metų romanu, pelniusio Žemaitės ir L.Dovydėno premijas, pasirodė nauja tytuvėniškio rašytojo Vlado Kalvaičio apsakymų – novelių knyga „Stiklinė aguonų“.
Palyginus su garsiuoju romanu, savo apimtimi ir tematika tai kukli 103 puslapių knygelė. Tačiau nenuginčijama į ją sudėtų septynių apsakymų meninė vertė ir svarus indėlis į šiuolaikinės smulkiosios prozos kraitę.
Lakoniškoje knygos anotacijoje rašoma, jog „tradicine maniera parašyti apsakymai – lyg pasipriešinimas sumaiščiai, lyg kelias amžinųjų vertybių link“.
Vladas Kalvaitis iš tiesų lieka ištikimas sau, savo rašymo manierai ir savo tematikai. Jo deklaruojama amžinoji vertybė – išlikti žmogumi net ir sunkiausiose gyvenimo situacijose.
Naujoji knyga – tai žmogaus santykių apsvarstymas. Herojaus susitikimas su praeitimi ir naujas žvilgsnis į praeitį. Sandūra su praeitimi atskleidžia kai kurias likimo paslaptis, apie kurias anksčiau negalvota, nesvarstyta.
Antai apsakymo „Vėlinės“ herojus Feliksas po žmonos Julijos mirties tarp jos piešinių randa pluoštą vatmano lapų su jos pieštomis sukandžiotomis ir apgraužtomis vyriškomis varpomis, krauju ir chaotiškais vaizdais. Ir nežino, kodėl jo žmona visa tai piešė. Apie tai prasitaria draugui, su kuriuo kartu lanko mirusių žmonų kapus. Draugas žino Julijos paslaptį. Tremtyje ji drauge su kitomis merginomis buvo išprievartauta prižiūrėtojų. Tačiau ši istorija, kuri struktūros požiūriu prie apsakymo tarsi pridurta, papasakojama tik skaitytojui.
Apsakyme deklaruojama pagarba mirusiam ir jo paslapčiai. Jeigu jos neatskleidė būdama gyva, vadinasi, nenorėjo. Kantri ir besąlygiška Felikso meilė Juliją išgydė.
Dar paslaptingesnis ir mistiškesnis apsakymo „Stiklinė aguonų“ herojaus susitikimas su praeitimi. Neišsipildžiusios meilės tema čia taip pat supinama su paslaptimi, kuri atsiskleidžia tik po mylimosios mirties. Atsaką į herojaus meilę simbolizuoja ant jos kapo sužydusios jo pabertos aguonos.
Mįslingas ir apsakymo „Pianistas, arba Vakarai, kurių nebuvo“ herojės Beatričės susitikimas su žuvusiu sūnumi. Apsakymo vyksmas balansuoja tarp tikrovės ir sapno, tarp praeities ir dabarties.
Mistikos elementai kaip intriga pasitarnauja ir apsakyme „Klyvis“, pasakojančiame apie šuns likimą, šuns ir žmogaus santykį, teisingumo jėgą, atjautą ir supratimą.
Dažnas knygelės herojus – žmogus jau baigiantis nugyventi savo gyvenimą. Senatvė, negalia jo kasdienės palydovės. Tačiau herojus jas priima be pykčio, be pagiežos kaip neatsiejamą savo gyvenimo dalį.
Saulėlydžio tema pateikiama tarsi slenkstis tarp šio ir ano pasaulio. Gyvenimo baigtis neaplenkia nė vieno, nepriklausomai nei nuo rango, nei nuo socialinės padėties. Rašytojas tą savijautą apibūdina labai subtiliomis detalėmis, kai žmogus tiksliai suskaičiuoja žingsnius iki kapinių, nes kiekvienas žingsnis darosi sunkus: „Feliksui iki arkinių raudonplyčių vartų 1517 žingsnių, man 1371“, kai kūnas jau nebegali pasipriešinti vis didesnius jo plotus užvaldančiai senatvei:"Praretėjo plaukai, ėmė slinkti kuokštais. Delnų – gyvenimo, laimės ir negandų – linijos sulipo krūvon.“, kai būtinai reikia į kažką įsikibti: „Ir tada įsigyji lazdą“.
Apsakymai persmelkti skaidriu liūdesiu, švelniom nuojautom, šiek tiek Biliūniška dvasia. Dažnas parašytas pirmuoju asmeniu. Tai suteikia trumpiems, lakoniškiems kūriniams dar daugiau įtikinamumo ir autentiškumo.
Negali nesigrožėti sodria, gražia, sinonimų ir palyginimų paįvairinta V.Kalvaičio apsakymų kalba: „siūriname (einame – R.M.) prie manosios kapelio“, „dudename“ (kalbame), „meilė kaip akmens nešiojimas“ e.c.
Tytuvėniškis rašytojas rodo gerą atsakingo, kultūringo, žodingo rašymo pavyzdį jaunajai kūrėjų kartai, siekia ne eilučių ir puslapių kiekio, o absoliučios kūrinio kokybės. Tai savotiškas pasipriešinimas grafomanijai, drastiškais siužetais skaitytojus viliojančiai prozai ir buitiniams televizijos scenarijams.
Vlado KALVAIČIO kūryba:
Kolega įsiūlė...: satyrinės miniatiūros, epigramos. – Vilnius: Asveja, 1997.
(Ne)nusipelnęs: eilėraščiai, humoristiniai eilėraščiai, satyrinės miniatiūros, epigramos. – Vilnius: Atkula, 1999.
Prieblandos varnas: eilėraščiai. – Vilnius: Atkula, 2002.
Skuduriniai žmogeliukai: eilėraščiai, epigramos, miniatiūros. – Radviliškis: Litera, 2004.
Volungė: apsakymai. – Kaunas: VšĮ „Savaitraštis Nemunas“, 2007.
Svečias iš Magadano: apsakymai. – Kaunas: VšĮ. „Savaitraštis Nemunas“, 2008.
Sustiprinto režimo barakas: novelių romanas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011.
Stiklinė aguonų: novelės. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013.
PREMIJOS:
1998, 2008 m. Reginos Biržinytės literatūrinė premija
2009 m. Petro Cvirkos literatūrinė premija
2010 m. „Vieno lito“ literatūrinė premija
2012 m. Žemaitės literatūrinė premija
2012 m. Liudo Dovydėno literatūrinė premija
