Karves parduoda, tvartus pritaiko sandėliams

Karves parduoda, tvartus pritaiko sandėliams

Kar­ves par­duo­da, tvar­tus pri­tai­ko san­dė­liams

Tre­čia­die­nį į mi­tin­gą prie Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos ra­jo­no Ta­ry­bos na­rys ir ūki­nin­kas Jo­nas Jur­ge­liū­nas va­žia­vo ne dėl sa­vo ūkio pie­ni­nin­kys­tės sek­to­riaus atei­ties. Va­žia­vo, kad pa­lai­ky­tų ki­tus, ko­vo­jan­čius už di­des­nes ža­lia­vi­nio pie­no su­pir­ki­mo kai­nas. Kai­nos ūki­nin­kus ska­ti­na iš­par­duo­ti kar­ves ir pie­no įran­gą. Taip pa­siel­gė ir J. Jur­ge­liū­nas.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Mel­žia­mų „į deš­ras“ ne­va­ro

Jau ku­ris lai­kas J. Jur­ge­liū­nas už­sii­ma mel­žia­mų kar­vių bei pie­no mel­ži­mo ir šal­dy­mo įran­gos par­da­vi­mu. Vie­nas stam­biau­sių ra­jo­no ūki­nin­kų ap­si­spren­dė lik­vi­duo­ti sa­vo ūkio pie­no sek­to­rių ir vers­tis tik au­ga­li­nin­kys­te.

Nuo 1992-ųjų į gim­tą­jį Mel­di­nių kai­mą grį­žęs ir čia ūki­nin­kau­ti su šei­ma ėmę­sis J. Jur­ge­liū­nas sa­ko, jog to­kį jo ap­si­spren­di­mą lė­mė pa­sta­rų­jų po­ros me­tų ža­lia­vi­nio pie­no su­pir­ki­mo kai­nos.

„In­ves­tuo­ti į pie­ni­nin­kys­tę ta­po nuo­sto­lin­ga. Tuos po­rą me­tų gau­to­mis pa­ja­mo­mis iš au­ga­li­nin­kys­tės te­ko deng­ti pie­no ga­my­bos kaš­tus. To­dėl rei­kė­jo ap­si­spręs­ti. Bu­vo du va­rian­tai: in­ves­tuo­ti į dar mo­der­nes­nes tech­no­lo­gi­jas ir ti­kė­tis, kad pie­no ga­min­to­jų su­žlug­dy­ti ne­leis ša­lies po­li­ti­kai, ki­tas – pie­no sek­to­rių par­duo­ti ir plės­tis au­ga­li­nin­kys­tės sri­ty­je. Pa­si­rin­kau pa­sta­rą­jį, nes pie­no ga­my­ba – bran­gus vers­las.“

Dar vi­sai ne­se­niai J. Jur­ge­liū­no kar­vių tvar­tuo­se bu­vo per 300 mel­žia­mų, mo­der­ni pie­no įran­ga ir dar 500 gal­vi­jų – įvai­raus am­žiaus prieaug­lis.

„Gai­la žiū­rė­ti į kar­ves, krau­na­mas į ma­ši­nas. Juk tiek me­tų dirb­ta. Są­ži­nė ne­lei­džia ge­ro ge­ne­ti­nio po­ten­cia­lo ban­dą va­ry­ti į deš­ras. Sek­to­riaus lik­vi­da­vi­mo pro­ce­sas už­truks, nes gal­vi­jus sten­gia­mės par­duo­ti pie­ni­nin­kys­tės ūkiams“, – apie ap­si­spren­di­mą at­si­sa­ky­ti pie­no ga­my­bos vers­lo sa­ko vie­nas pir­mų­jų ra­jo­no ūki­nin­kų.

Šią va­sa­rą J. Jur­ge­liū­no ūky­je žie­mos pa­ša­rai mel­žia­moms kar­vėms ir jų prieaug­liui ne­be­bus ga­mi­na­mi. Pie­nin­kys­tės sek­to­riaus lik­vi­da­vi­mą baig­ti pla­nuo­ja­ma iki ru­dens.

Dar­bo ne­teks 11 žmo­nių

J. Jur­ge­liū­nui lik­vi­da­vus mel­žia­mų ban­dą, pie­no per­dir­bė­jai tik­riau­siai ža­lia­vos sty­giaus ne­pa­jus. Tai la­biau­siai at­si­lieps ap­lin­ki­niams kai­mo gy­ven­to­jams, nes ūki­nin­kas tu­rės at­leis­ti vie­nuo­li­ka gy­vu­li­nin­kys­tės dar­bi­nin­kų ir spe­cia­lis­tų. Dar­bo vie­tų sty­gius že­mės ūkio kraš­te vis la­biau tam­pa pri­klau­so­mas nuo se­zo­niš­ku­mo, kai vis dau­giau ūki­nin­kų ver­čia­si tik au­ga­li­nin­kys­te.

Iš­tuš­tė­ju­sias kar­vių fer­mas ir ki­tus gy­vu­li­nin­kys­tei skir­tus pa­sta­tus J. Jur­ge­liū­nas ke­ti­na pri­tai­ky­ti au­ga­li­nin­kys­tės reik­mėms, san­dė­liams. Pa­di­dės ir dir­ba­mos že­mės plo­tai, nes sė­ja­ma bus ne tik bu­vu­sio­se ga­nyk­lo­se, bet ir dau­gia­me­čių žo­lių, skir­tų pa­ša­rams, plo­tuo­se.

„Pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį kai­me ženk­liai ma­žė­jo ne tik dar­bo vie­tų, bet ir dar­bin­gų bei no­rin­čių dirb­ti žmo­nių, o dar la­biau – gy­vu­li­nin­kys­tės dar­buo­to­jų ir spe­cia­lis­tų. Nes tai la­bai at­sa­kin­gas ir daug jė­gų rei­ka­lau­jan­tis dar­bas“, – sa­vo pa­ty­ri­mu apie dar­bo rin­ką kai­me da­li­ja­si ūki­nin­kas.

At­si­sa­kius pie­no ga­my­bos, ūki­nin­kas įžvel­gia ir ge­rą­ją pu­sę: jis ir jo šei­ma bus ma­žiau pri­riš­ti prie ūkio, kaip ir ki­ti au­ga­li­nin­kys­te už­sii­man­tie­ji, tu­rės dau­giau lai­ko sa­vo po­mė­giams, ke­lio­nėms.

To­dėl ūki­nin­ko žmo­na Vi­da jau ėmė­si sa­vo mėgs­ta­mos pro­fe­si­jos – su dar ke­lio­mis ko­le­gė­mis Pak­ruo­jy­je ati­da­rė kir­pyk­lą. Ji, pro­fe­sio­na­li kir­pė­ja, be­veik po­rą de­šimt­me­čių tal­ki­no su­tuok­ti­niui ūky­je, ati­dė­lio­da­ma sa­vo sva­jo­nę ka­da nors dirb­ti mė­gsta­mą kir­pė­jos dar­bą.

Klup­do kri­zė ir vie­ny­bės sto­ka

J. Jur­ge­liū­no nuo­mo­ne, smul­kiuo­sius pie­no ga­min­to­jus ga­lė­jo gel­bė­ti koo­pe­ra­ci­ja, ta­čiau, jo žo­džiais, žem­dir­biai nuo ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo pra­džios vie­ny­be ir ryž­tin­gu­mu ne­pa­si­žy­mė­jo. O tai vi­sais lai­kais kai­na­vo de­ry­bi­nę sėk­mę su pie­no per­dir­bė­jais – smul­kie­ji pie­no ga­min­to­jai li­ko pri­klau­so­mi nuo stam­bių­jų per­dir­bė­jų dik­tuo­ja­mų kai­nų.

J. Jur­ge­liū­ną ste­bi­no ir tai, kad į pie­no per­dir­bė­jų mi­tin­gą Vil­niu­je iš 40 ra­jo­ne esan­čių pie­no ga­min­to­jų pa­no­ro va­žiuo­ti tik jis ir dar dvi ūki­nin­kės. Iš de­šim­ties pie­ninin­kys­te be­si­ver­čian­čių že­mės ūkio bend­ro­vių da­ly­va­vo tik vie­nos bend­ro­vės at­sto­vai.

„Pie­no ga­my­bos ūkius žlug­do ne tik mū­sų žem­dir­bių vie­ny­bės sto­ka, bet ir pa­sau­li­nė pie­no kai­nų kri­zė. Nors Lie­tu­va vi­sa­da „pir­ma­vo“ ma­žiau­sio­mis pie­no su­pir­ki­mo kai­no­mis, smul­kių­jų pie­no ga­min­to­jų ir šis fak­tas ne­su­vie­ni­jo“, – dėl ša­lies pie­no ūkio atei­ties ir Sei­mo ne­vy­ku­sių ke­ti­ni­mų re­gu­liuo­ti pie­no su­pir­ki­mo kai­nas sa­ko J. Jur­ge­liū­nas.

­ŪKININKAS: Jo­nas Jur­ge­liū­nas, vienas stambiausių Pakruojo rajono ūkininkų, dalyvavo protesto mitinge Vilniuje.

Dai­niaus La­bu­čio (EL­TA) nuo­tr.

PROTESTAS: Per tūks­tan­tį ūki­nin­kų tre­čia­die­nį reiš­kė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą mažo­mis pie­no su­pir­ki­mo kai­no­mis ir val­džios ne­veik­lu­mu. Da­lis pro­tes­tuo­to­jų ža­da ne­si­trauk­ti nuo Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos vi­są mė­ne­sį, o kraš­tu­ti­niu at­ve­ju sa­ko blo­kuo­sią ke­lius.

MI­TIN­GAS: Pie­no ga­my­bos sek­to­rių lik­vi­duo­jan­tis ūki­nin­kas Jo­nas Jur­ge­liū­nas (vi­du­ry­je) pa­lai­kė ki­tus pie­ni­nin­kys­te be­si­ver­čian­čius ūki­nin­kus.