Kalėdų trupinėlis vienišių namuose

Ka­lė­dų tru­pi­nė­lis vie­ni­šių na­muo­se

Šven­tų Ka­lė­dų lau­ki­mas ne­tu­ri bū­ti ap­sup­tas liū­de­sio ir vie­nat­vės. Kad nors kiek pra­skaid­rin­tų vie­ni­šų se­no­lių go­das, ak­ty­vūs Še­du­vos mies­to bend­ruo­me­nės na­riai lan­kė­si jų na­muo­se, pa­lik­da­mi lėkš­tę ga­ruo­jan­čios sriu­bos, šven­ti­nės nuo­tai­kos gū­sį.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Mi­si­ja – ap­lan­ky­ti vie­ni­šus še­du­vius

Au­to­bu­sė­lis, į ku­rį su­til­po dė­žės su do­va­nė­lė­mis, ter­mo­sai su šil­tu mais­tu ir ke­tu­ri ge­ra­da­riai su Ka­lė­dų Se­ne­liu prie­ša­ky­je, pa­ju­dė­jo nuo Še­du­vos kul­tū­ros ir ama­tų cent­ro.

Kul­tū­ros spe­cia­lis­tė Izo­li­na Sta­nu­lie­nė len­kia pirš­tus – šian­dien jie tu­ri ap­lan­ky­ti 13 Še­du­vos vie­ni­šių. Dau­gu­ma tų, ku­rie Ka­lė­dų šven­tę, kaip ir dau­gu­mą sa­vo die­nų, pa­si­tiks vie­ni.

Kai ku­rie iš jų skur­džiai lei­džia die­nas be gi­mi­nai­čių, drau­gų ir kai­my­nų. Ki­tų vai­kai to­li ir ne­pri­si­ruo­šia ap­lan­ky­ti sa­vo tė­vus. Yra ir to­kių, ku­rie šven­tes (ir ne tik) su­tin­ka prie bu­te­lio.

Skir­tin­gi žmo­nių li­ki­mai, bet vi­si jie lau­kia dė­me­sio, šil­to žo­džio, tik ne vi­si tą pa­ro­do.

Vie­ni bent ke­lis kar­tus pa­dė­ko­ja už at­neš­tas kuk­lias vai­šes: lėkš­tę ga­ruo­jan­čios sriu­bos, po­rci­ją kot­le­tų, lauk­ne­šė­lį ka­lė­di­nių vai­šių ir ke­le­tą ka­lė­di­nių puoš­me­nų. Ki­ti ty­liai pa­pra­šo sriu­bos ne­neš­ti, nes jiems gė­da.

Per šių­me­tį ad­ven­tą šie še­du­viai lan­ko­mi ket­vir­tą kar­tą – vie­ną­kart per sa­vai­tę.

Kiek­vie­nam – tru­pi­nė­lis ge­ru­mo

Į že­mę bai­gian­čio­je su­lįs­ti tro­bo­je gy­ve­nan­tis Sta­nis­lo­vas ne­si­skun­džia, kad tro­bos grin­dys – as­la, kad jis gy­ve­na vie­na­me ap­rū­ku­sia­me kam­ba­rė­ly­je, ku­ria­me tel­pa kros­nis, lo­va ir sta­las, o var­ga­ną vien­gun­gio gy­ve­ni­mą iš­duo­dan­tys jo drabužiai su­ka­bin­ti ant vi­nių, nes spin­tos čia nė­ra.

Sta­nis­lo­vas pri­pra­to taip gy­ven­ti.

Įei­nant į vien­gun­gio na­mus, ten­ka ge­ro­kai pa­si­lenk­ti, kad ne­pra­sis­kel­tum gal­vos. Bet jam tai ne­truk­do. Vie­ni­šas vy­ras šven­čių ne­lau­kia ir fi­lo­so­fuo­ja: „Čia nau­ji, čia jau se­ni tie me­tai, toks ir jų lau­ki­mas...“.

Ūki­nia­me pa­sta­te gy­ve­nan­čio še­du­vio ka­lė­di­nės sriu­bos da­lin­to­jai ne­ran­da. Vy­ras čia gy­ve­na nuo ta­da, kai bu­vu­sį na­mą iš­ne­šio­jo du­jų ba­lio­no spro­gi­mas.

Nors nuo ne­lai­mės praė­jo ne­ma­žai lai­ko, nei na­mas, nei ap­lin­ka ne­tvar­ko­mi. Mo­te­rims ne­lie­ka nie­ko ki­to, tik pa­lik­ti lauk­ne­šė­lį prie ūki­nu­ko du­rų.

Neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je die­nas lei­džian­ti sen­jo­rė Da­lia nu­džiun­ga ga­vu­si ka­lė­di­nių do­va­nų. Mo­te­rį lan­ko so­cia­li­nė dar­buo­to­ja – nu­per­ka mais­to, vais­tų, bet jai vi­sa­da ma­lo­nu iš­girs­ti ne tik jos bal­są, tad Ka­lė­dų Se­ne­lio ir jo pa­ly­do­vių ap­si­lan­ky­mas sen­jo­rę la­bai pra­džiu­gi­na.

Lan­ky­to­jais ap­si­džiau­gia ir bu­vu­si la­bai ak­ty­vi sa­vi­veik­li­nin­kė, siu­vė­ja po­nia Lai­ma.

Ji I. Sta­nu­lie­nei įtei­kia ir sa­vo do­va­ną – pa­čios siū­tus sti­li­zuo­tus tau­ti­nius rū­bus. Izo­li­na sa­ko, kad jie la­bai pra­vers Kul­tū­ros ir ama­tų cent­ro dra­mos bū­re­lio na­riams.

Ir taip – tro­ba po tro­bos ap­lėk­ti ke­lio­li­ka še­du­vių, ku­rių šven­tės bus ty­lios ir vie­ni­šos.

„Daž­nai pa­ly­gi­nu jų ir se­no­lių, gy­ve­nan­čių Še­du­vos glo­bos na­muo­se gy­ve­ni­mus. Pas­ta­rie­ji nuo­lat ap­sup­ti dė­me­sio, kol jė­gos lei­džia, kaž­kuo už­sii­ma: kli­juo­ja, mo­ko­si lip­dy­ti, va­žiuo­ja į eks­kur­si­jas, klau­so kon­cer­tų. Ir jiems tik­rai yra ge­riau“, – sa­ko I. Sta­nu­lie­nė.

Ge­ra­da­rių pa­ra­ma

Kad sa­va­no­rės mo­te­rys ir Ka­lė­dų Se­ne­lis ga­lė­tų ap­lan­ky­ti vie­ni­šus se­no­lius, šie­met pa­si­sten­gė ne vie­nas še­du­vis.

Li­na Ra­ma­naus­kai­tė iš­ke­pė kū­čiu­kų, da­vė pa­čios ga­min­tų kon­ser­vuo­tų iš švie­žių dar­žo­vių. Vi­da Dau­nec­kie­nė pa­rū­pi­no na­mi­nės duo­nos ir ban­de­lių. Pro­duk­tais pa­rė­mė Sil­vi­ja Not­ri­mai­tė, Ri­ta Vait­ke­vi­čie­nė, lė­šo­mis – Vi­da Ska­re­lie­nė, Na­ta­li­ja Bor­gerdt, Ely­tė Bič­kaus­kie­nė. Kas­met var­guo­lius pa­re­mia Vi­das Vin­ge­lis.

Še­du­vos neį­ga­lių­jų drau­gi­jos na­riai mez­gė vil­no­nes ko­ji­nes, sen­jo­rai „Še­du­vos sva­jok­liai“ da­rė ka­lė­di­nes puoš­me­nas, o „Ca­ri­to“ at­sto­vė Re­nė Šu­mi­nie­nė vi­rė sriu­bas, ga­mi­no ant­rus pa­tie­ka­lus. Kul­tū­ros ir ama­tų cent­ras do­va­no­jo ka­len­do­rių ir pa­rū­pi­no trans­por­tą.

„Svar­bu ne pa­ra­mos dy­dis, o no­ras pa­gel­bė­ti tam, ku­ris gy­ve­na blo­giau ir jau­čia vie­nat­vę“, – sa­ko Izo­li­na.

Au­to­rės nuo­tr.

Ka­lė­di­nis lauk­ne­šė­lis – vie­ni­šiems se­no­liams.

Bu­vu­si ak­ty­vi sa­vi­veik­li­nin­kė po­nia Lai­ma sve­čius pra­džiu­gi­no ei­lė­raš­čio po­smais.

Į že­mę len­dan­čio­je tro­bo­je gy­ve­nan­tis še­du­vis Sta­nis­lo­vas (kai­rė­je) dėl sa­vo bū­ties nie­ko ne­kal­ti­na.

Neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je die­nas lei­džian­ti po­nia Da­lia džiau­gė­si su­lau­ku­si sve­čių su do­va­no­mis.

Vie­ni­šus še­du­vius lan­kę (iš kai­rės) Ele­na Bič­kaus­kie­nė, Izo­li­na Sta­nu­lie­nė, Re­nė Šu­mi­nie­nė ir Aud­rius Lik­pet­ris įsi­ti­ki­nę: ge­ru­mo nie­ka­da ne­bū­na per daug.