Kalėdų dvasia – ir varguolių namuose

Ka­lė­dų dva­sia – ir var­guo­lių na­muo­se

Ne vi­si šv. Ka­lė­das su­tin­ka ar­ti­mų­jų ap­sup­ty. Vie­ni­šiems žmo­nėms di­džio­sios me­tų šven­tės ne­re­tai bū­na ap­gaub­tos liū­de­sio gai­de­le, o ka­muo­ja­miems ne­pri­tek­lių – ir skai­čiuo­jant kiek­vie­ną šven­ti­nį kąs­nį.

Kad šven­tės bū­tų nors kiek džiaugs­min­ges­nės, Še­du­vos mies­to bend­ruo­me­nės na­riai vie­ni­šius ap­lan­kė su ga­ruo­jan­čia sriu­ba ir sim­bo­li­nė­mis do­va­no­mis.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Mez­gė ko­ji­nes, vi­rė ko­pūs­tie­nę

Kaip ir per­nai bei už­per­nai, Še­du­vos mies­to bend­ruo­me­nės ak­ty­vis­tai dar ge­ro­kai prieš šven­tes pa­skel­bė: ir šie­met ke­tu­ris ad­ven­to ket­vir­ta­die­nius bus lan­ko­mi vie­ni­ši Še­du­vos mies­to gy­ven­to­jai bei tie, ku­rie die­nas lei­džia kar­tais ne­tu­rė­da­mi už ką nu­si­pirk­ti duo­nos. Jiems ge­ras žo­dis ir pa­ra­ma, nors ir sim­bo­li­nė, la­bai rei­ka­lin­ga.

Į kvie­ti­mą at­si­lie­pė Še­du­vos neį­ga­lių­jų drau­gi­ja, pa­rū­pi­nu­si pa­čių nu­megz­tų šil­tų ko­ji­nių, UAB Še­du­vos ke­pyk­la pa­rū­pi­no duo­nos, ke­li ūki­nin­kai – dar­žo­vių, bu­vo ir pa­rė­mu­sių pi­ni­gais.

Kaip vi­sa­da, vir­ti ka­lė­di­nę sriu­bą ėmė­si Še­du­vos mies­to bend­ruo­me­nės šei­mi­nin­kė Ire­na Šu­mi­nie­nė. Pir­mą­jį lan­ky­mo­si ket­vir­ta­die­nį še­du­vė pri­vi­rė pil­ną bi­do­ną kve­pian­čios ko­pūs­tų sriu­bos bei puo­dą ma­ka­ro­nų troš­ki­nio.

Ki­tus ad­ven­to ket­vir­ta­die­nius, anot I. Šu­mi­nie­nės, se­niū­ni­jos var­guo­liai gaus ki­to­kio mais­to, bet bū­ti­nai – karš­tos ka­lė­di­nės sriu­bos ir ant­ro­jo pa­tie­ka­lo. O pa­sku­ti­nį­jį lan­ky­mo­si ket­vir­ta­die­nį, prieš pat šven­tes, – dar ir po ka­lė­dai­tį.

Įk­vė­pė da­li­ja­ma mal­tie­čių sriu­ba

Vie­na iš ak­ci­jos or­ga­ni­za­to­rių, Še­du­vos kul­tū­ros ir ama­tų cent­ro dar­buo­to­ja Izo­li­na Sta­niu­lie­nė sa­ko ne­be­pa­me­nan­ti, ke­lin­tus me­tus iš ei­lės jie lan­ko se­niū­ni­jos var­guo­lius: gal jau penk­tus?

Min­tis taip pra­skaid­rin­ti vie­ni­šų še­du­vių prieš­šven­ti­nes die­nas sa­ko gi­mu­si be­žiū­rint lai­das apie vie­ni­šiems se­no­liams da­li­ja­mą mal­tie­čių sriu­bą.

„O ko­dėl ir mes taip ne­ga­li­me? Juk kaip ge­ra tu­rė­tų bū­ti vie­ni­šiems žmo­nėms, kai juos kas nors ap­lan­ko, pa­sa­ko ge­rą žo­dį, pa­vai­ši­na ga­ruo­jan­čia sriu­ba. Pa­si­ta­rėm tar­pu­sa­vy ir ėmė­mės dar­bo“, – pir­mą­ją ka­lė­di­nės sriu­bos da­li­ji­mo ak­ci­ją, ta­pu­sią jau tra­di­ci­ne, pri­si­mi­nė I. Sta­niu­lie­nė.

„Daž­niau­siai ap­lan­ko­me tuos, ku­rie ne­tu­ri ar­ti­mų­jų. Bet ap­si­lan­ko­me ir pas se­no­lius, ku­rių vai­kai gy­ve­na to­liau ar dėl ne­ži­no­mų prie­žas­čių re­tai pri­si­me­na sa­vo tė­vus. Sriu­bos įpi­la­me ir pa­drau­gau­jan­tiems su stik­le­liu. Na ką pa­da­ry­si, jei žmo­gus pa­su­ko ne ta kryp­ti­mi – mū­sų tiks­las – ne jį pa­smerk­ti, o prieš šven­tes pa­ro­dy­ti, kad ir jis ne­li­ko pa­mirš­tas“, – sa­ko Izo­li­na.

Bet bū­na, anot jos, ir to­kių, ku­rie at­si­sa­ko jų at­vež­tos sriu­bos – gal­būt jiems gė­da priim­ti lab­da­rą. Tuo­met pas šiuos žmo­nes ne­beuž­su­ka­ma.

Pas var­guo­lius – su sriu­ba

Į že­mę len­dan­čio­je ba­kū­žė­je, ku­rio­je nė­ra net grin­dų, o ei­nant pro du­ris rei­kia ge­ro­kai pa­si­lenk­ti, kad ne­pra­si­muš­tum gal­vos, gy­ve­na še­du­vis Sta­nis­lo­vas.

Du­ris jis ir die­ną lai­ko iš vi­daus už­rem­tas me­ta­li­niu stry­pu, ta­čiau sriu­bos da­ly­to­jams vy­ras mie­lai jas at­ve­ria.

Nuo praė­ju­sių me­tų Sta­nis­lo­vo na­muo­se nie­kas ne­pa­si­kei­tė: vie­nin­te­lia­me kam­ba­rė­ly­je kū­re­na­si kros­nis, virš lo­vos ant vi­nių te­be­ka­ba vi­si tu­ri­mi jo dra­bu­žiai, ant ak­me­ni­nės as­los kur ne kur riog­so šiukš­lės.

I. Sta­niu­lie­nė ant var­guo­lio lo­vos už­me­ta at­si­vež­tą už­klo­tą, prie lo­vos pa­tie­sia ki­li­mė­lį, kad ko­joms bū­tų šil­čiau, o I. Šu­mi­nie­nė į du­be­nėlį pi­la sriu­bos, sam­čiu įkrau­na troš­ki­nio.

Po spro­gi­mo gy­ve­na­ma­ja­me na­me še­du­vis Vla­das jau be­ne de­šimt­me­tį gy­ve­na ūki­nia­me pa­sta­te. Var­ga­no­je pa­tal­pė­lė­je, kaip ir pas Sta­nis­lo­vą, tel­pa vi­sas gy­ve­ni­mas: lo­va, kros­nis, spin­te­lė su ap­rū­ku­siais puo­dais. Vie­nin­te­lis šių lai­kų at­ri­bu­tas jo būs­te – ša­lia kros­nies pa­sta­ty­tas plokš­čiaek­ra­nis te­le­vi­zo­rius.

Vla­das, pa­dė­ko­jęs už sriu­bą, pa­si­gi­ria: šie­met jau pa­mū­ri­jo vie­ną spro­gu­sio na­mo kam­pą. Ta­čiau li­ku­sių iš­griau­tų na­mo kam­pų su nu­neš­tu sto­gu dar tiek daug, kad ne­ju­čia pa­gal­vo­ji – dar daug me­tų šiam vy­rui teks die­nas ir nak­tis leis­ti ūki­nia­me pa­sta­te.

Su neį­ga­lia duk­ra dvie­se gy­ve­nan­ti še­du­vė Ani­ce­ta nu­stem­ba: kaip čia da­bar jas kaž­kas ap­lan­kė ir dar ne tuš­čio­mis. De­vin­tą­ją de­šim­tį be­bai­gian­ti šil­tų bruo­žų mo­te­ris kaž­ka­da dir­bo kul­tū­ros na­mų ka­so­je. Da­bar jųd­vie­jų su duk­ra die­nos slen­ka dvie­se tro­be­lė­je.

Ir to­kių vie­ni­šų, skur­džiai gy­ve­nan­čių žmo­nių Še­du­vo­je yra ne vie­nas ir ne du. Ski­ria­si jų li­ki­mai, skir­tin­gi gy­ve­ni­mo vin­giai, ta­čiau Ka­lė­dos atei­na ir pas var­guo­lius, ir pas tur­tin­guo­sius.

„Ko­dėl gi mums, gy­ve­nan­tiems ge­riau, ne­pras­kaid­ri­nus jiems Ka­lė­dų lau­ki­mo?“ – re­to­ri­niu klau­si­mu lan­ky­mo vi­zi­tą bai­gia Izo­li­na.

Šie­met taip pra­džiu­gin­ti ruo­šia­ma­si apie dvi de­šim­tis se­niū­ni­jos var­guo­lių.

Au­to­rės nuo­tr.

Še­du­vis Sta­nis­lo­vas lan­ky­to­jus mie­lai pa­kvie­tė į sa­vo ba­kū­žę.

­

Šie­met Še­du­vos var­guo­lius su sriu­ba lan­kė (iš kai­rės) Aud­rius Lik­pet­ris, Izo­li­na Sta­niu­lie­nė ir Ire­na Šu­mi­nie­nė.

­

Še­du­vos gy­ven­to­ja Ja­ni­na la­biau­siai džiau­gė­si gau­to­mis šil­to­mis ko­ji­nė­mis.

­­

Mo­čiu­tė Ani­ce­ta ste­bi­si: „Kaip čia da­bar ją su duk­ra kaž­kas ap­lan­kė?“.

­

Pir­mo­sios še­du­vių lan­ky­mo die­nos pa­tie­ka­lų komp­lek­tas: ko­pūs­tie­nė ir ma­ka­ro­nų troš­ki­nys su mė­sa.