Kalėdų burtai užbūrė būrius vaikų

Ka­lė­dų bur­tai už­bū­rė bū­rius vai­kų

Šie­met, per po­rą prieš­ka­lė­di­nių sa­vai­čių Kel­mės kraš­to mu­zie­jų ap­lan­kė apie 600 mo­ki­nių. Eks­kur­san­tai plū­do iš Kau­no, Rad­vi­liš­kio, Tel­šių, Ši­lu­vos, Ra­sei­nių, Jo­na­vos, Šiau­lių. Šiuo lai­ko­tar­piu vai­kus la­biau­siai ma­si­na Ka­lė­dų bū­ri­mų edu­ka­ci­nė pro­gra­ma dva­ro, ku­ria­me įsi­kū­ręs mu­zie­jus, rū­sių prie­te­mo­je. Iš Kau­no eks­kur­san­tus į Kel­mę ve­ža ir gi­dė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Su­dė­tin­giau­sia ras­ti ark­lį

Dvi va­lan­das trun­kan­ti edu­ka­ci­nė pro­gra­ma Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je su­si­de­da iš ke­tu­rių da­lių: bū­ri­mo dva­ro rū­siuo­se, Ka­lė­dų py­ra­go val­gy­mo prie ži­ba­li­nės lem­pos, su­si­ti­ki­mu su Ka­lė­dų se­ne­liu ir pa­si­va­ži­nė­ji­mo ap­link dva­rą ark­liu trau­kia­mo­mis ro­gė­mis ar­ba ve­ži­mai­čiu.

Mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė pa­sa­ko­ja, jog šie­met su­dė­tin­giau­sia bu­vo ras­ti sa­va­no­rį, ku­ris tu­rė­tų gra­žų ark­lį, bū­tų iš­kal­bin­gas ir su­tik­tų pa­ve­žio­ti eks­kur­san­tus po dva­ro te­ri­to­ri­ją.

Ark­lių ra­jo­ne jau ma­žai be­li­kę. O kas juos dar lai­ko skun­dė­si, kad jie ne­kaus­ty­ti, ne­ga­li da­ly­vau­ti edu­ka­ci­nė­je pro­gra­mo­je.

Pa­ga­liau pa­vy­ko su­ras­ti Kel­mės apy­lin­kių se­niū­ni­jo­je gy­ve­nan­tį An­ta­ną, ku­ris spe­cia­liai tam rei­ka­lui pa­si­kaus­tė ark­lį ir, kai at­va­žiuo­ja eks­kur­si­jos, su­tin­ka pa­ve­žio­ti vai­kus.

Ka­lė­dų edu­ka­ci­jos vyks­ta jau de­šimt­me­tį. Ta­čiau tik po­rą žie­mų, ark­liu­kas vai­kus ve­žio­jo ro­gė­mis. Ki­tais me­tais ne­bu­vo snie­go, te­ko va­ži­nė­tis ve­ži­mai­čiu.

Mu­zie­ju­je gy­ve­na viš­ta ir gai­dys

Lai­ko­tar­pis prieš Ka­lė­das mu­zie­jaus dar­buo­to­jams sun­kiau­sias, bet tuo pa­čiu ir įdo­miau­sias bei pel­nin­giau­sias. Šie­met čia ap­si­lan­kė apie 600 mo­ki­nių iš įvai­rių ša­lies kam­pe­lių. Kai ku­rios mo­kyk­los kas­met į Kel­mės mu­zie­jų ve­ža sa­vo mo­ki­nius, tik vis ki­tas kla­ses. Nes iš lū­pų į lū­pas pa­sklin­dan­ti in­for­ma­ci­ja su­do­mi­na vis dau­giau vai­kų ir mo­ky­to­jų.

Šie­met vai­kai la­biau­siai ža­vė­jo­si ka­lė­di­niais bū­ri­mais dva­ro rū­sių prie­te­mo­je. Prieš Ka­lė­das ten lai­ki­nai ap­si­gy­ve­no gra­žus, drą­sus gai­dys. Šie­met jam į po­rą bu­vo nu­pirk­ta ir barz­do­ta viš­ta. Ši po­ra tal­ki­nin­kau­ja bu­riant, ka­da mer­gai­tės iš­te­kės.

Ant grin­dų iš­dė­lio­ja­mos lėkš­tu­tės su grū­dais, py­ra­gu ir van­de­niu. Edu­ka­ci­nės pro­gra­mos da­ly­vės su­sto­ja ra­tu. Kiek­vie­na iš­si­ren­ka po lėkš­tu­tę. Tuo­met iš­lei­džia­mas gai­dys ir viš­ta. Gai­dys pa­si­dai­ro ir ei­na les­ti iš ku­rios nors lėkš­tu­tės. Iš ku­rios pir­miau­sia pra­de­da les­ti, ta mer­gai­tė grei­čiau­siai iš­te­kės. Gai­džiui kom­pa­ni­ją pa­lai­ko ir viš­ta.

„Pa­ne­lę gai­džiui nu­pir­ko­me tik šie­met, – pa­sa­ko­ja D. Žal­pie­nė. – Ji iš pra­džių ne­la­bai su­pra­to, ką tu­ri veik­ti, kai ša­lia tiek daug žmo­nių, pa­skui įsi­są­mo­ni­no, jog yra gai­džio pa­lai­ky­mo ko­man­da, kad jam bū­tų sma­giau sto­vė­ti prieš edu­ka­ci­jos da­ly­vius. Be to, ir edu­ka­ci­jos da­ly­viai, pa­pras­tai, pa­gei­dau­ja, kad bū­tų dau­giau gy­vū­nų ir paukš­čių.

Nak­ti­mis paukš­čiai pa­lie­ka­mi dva­ro rū­siuo­se, o sa­vait­ga­lį vie­na dar­buo­to­ja juos par­si­ne­ša na­mo.“

Bur­tai nu­spė­ja gy­ve­ni­mą

Edu­ka­ci­nę pro­gra­mą kū­rę mu­zie­jaus dar­buo­to­jai do­mė­jo­si se­no­vi­niais lie­tu­vių pa­pro­čiais, ku­rių šių die­nų jau­ni­mas ne­be­ži­no, to­dėl prii­ma kaip eg­zo­ti­ką. Kas ti­ki, kas ne, ta­čiau dau­ge­lis bū­ri­mų sten­gia­si nu­spė­ti žmo­gaus gy­ve­ni­mą.

Pa­vyz­džiui, bur­tai su žir­niais ro­do, ar ge­ri bus atei­nan­tys me­tai. Vai­kai pa­si­se­mia sau­ją žir­nių. Tuo­met skai­čiuo­ja. Jei­gu žir­nių skai­čius – ly­gi­nis, atei­nan­tys me­tai bus ge­res­ni už praė­ju­sius.

Mo­ki­niams la­bai sma­gus ba­tų me­ti­mas. Jei me­ta­mo ba­to prie­kis at­si­su­ko į slenks­tį, va­di­na­si, grei­tai išei­si iš tė­vų na­mų. Jei­gu prie­kis at­si­su­ko į kam­ba­rio vi­dų, dar il­gai sė­dė­si tė­vams ant spran­do.

Pa­na­šią pra­smę tu­ri ir pė­da­vi­mas. Jei­gu ei­da­mas per kam­ba­rį pė­da už pė­dos ant slenks­čio už­lip­si de­ši­ne ko­ja, iš­va­žiuo­si, jei­gu kai­re – lik­si to­je pa­čio­je vie­to­je.

Že­mai­ti­jo­je bū­da­vo la­bai po­pu­lia­rus bū­ri­mas lėkš­tu­tė­mis. Be­si­bu­rian­tie­ji iš­si­ren­ka lėkš­tu­tes. Po kiek­vie­na jų pa­kiš­tas koks nors sim­bo­li­nis daik­tas. Jei­gu duo­nos kriaukš­lė, ki­tą­met gy­ven­si kuk­liai. Jei­gu kas­pi­nas – daug ke­liau­si. Jei­gu pi­ni­gas, ki­še­nė­je žvan­gės pi­ni­gai. Jei ru­gio var­pa, bus der­lin­gi me­tai, gal der­lius augs ne tik lau­kuo­se, bet pa­gau­sės ir šei­my­na ar­ba pa­dau­gės gy­vu­lių.

Po lėkš­tu­te pa­kiš­tas py­ra­go ga­ba­las reikš pra­ban­gų gy­ve­ni­mą, pieš­tu­kas – rei­kės kib­ti į moks­lus, žie­das – su­kur­si šei­mą.

La­biau­siai mu­zie­jaus lan­ky­to­jus nu­ste­bi­na po lėkš­tu­te ras­tas rak­tas. Jie ti­ki­si, jog tai ge­ro­vės ar sa­vo na­mų sim­bo­lis. Bet pa­si­ro­do, tas rak­tas nuo skry­nios reiš­kia, jog ta­vi­mi la­biau pa­si­ti­kės žmo­nės ir duos tau dau­giau dar­bo.

Trauk­da­mi šiau­dą moks­lei­viai su­ži­no il­gai ar trum­pai gy­vens, ar bus tur­tin­gi, ar vargs, o la­biau­siai mėgs­ta aiš­kin­tis, ar aukš­tą, ar že­mą žmo­ną gaus.

Bur­da­mi iš sa­vo še­šė­lio, vai­kai ban­do kuo la­biau iš­temp­ti kak­lus, nes jei­gu še­šė­ly­je ne­si­ma­to kak­lo, ga­li iš­tik­ti ne­lai­mė.

Prie ži­ba­li­nės lem­pos

Apie Ka­lė­dų ste­buk­lus, kai van­duo virs­ta vy­nu, o gy­vu­liai ima kal­bė­ti žmo­gaus bal­su, mu­zie­jaus lan­ky­to­jams pa­sa­ko­ja­ma ži­ba­li­nės lem­pos švie­so­je. Jų pro­se­ne­liai to­kio­je švie­so­je val­gy­da­vo Kū­čias ir švęs­da­vo Ka­lė­das.

O edu­ka­ci­nės pro­gra­mos da­ly­viai prie ži­ba­li­nės lem­pos val­go se­no­vi­nį Ka­lė­dų py­ra­gą. Spe­cia­lus py­ra­gas iš ru­gi­nių mil­tų ke­pa­mas Kel­mės kon­di­te­ri­jos ce­che.

Pas­kui lau­kia su­si­ti­ki­mas su Ka­lė­dų se­ne­liu ir pa­si­va­ži­nė­ji­mas ro­gė­mis.

Mu­zie­jaus di­rek­to­rė sa­ko, jog Ka­lė­dų bur­tų edu­ka­ci­nė pro­gra­ma la­bai po­pu­lia­ri to­dėl, kad jo­je da­ly­vau­ja kiek­vie­nas vai­kas. Nė vie­nam ne­rei­kia sto­vė­ti nie­ko ne­vei­kiant. Prieš Ka­lė­das lan­ky­to­jų kas­met vis dau­gė­ja. Apie Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je vyks­tan­čią edu­ka­ci­nę pro­gra­mą in­for­ma­ci­ja pa­sklin­da iš lū­pų į lū­pas.

Ri­man­to SER­VOS nuo­tr.

Po­nas An­ta­nas ark­liu­ku at­ve­ža Ka­lė­dų se­ne­lį ir pa­ve­žio­ja at­vy­kė­lius.

Mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė džiau­gia­si, jog jų siū­lo­mos edu­ka­ci­nės pro­gra­mos tam­pa vis po­pu­lia­res­nės.

Iš­si­bur­ti pa­de­da drą­sus gai­dys ir jo pa­ly­do­vė viš­ta.

Edu­ka­ci­nę pro­gra­mą ve­da mu­zie­ji­nin­kas Ri­man­tas Ser­va.