Kaimo žmones gelbsti darbštumas

Kai­mo žmo­nes gelbs­ti darbš­tu­mas

Kiek­vie­na Re­gi­nos ir Juo­zo Kal­vai­čių iš Ker­ka­sių kai­mo die­na pra­si­de­da pu­sę pen­kių. Rei­kia pa­melž­ti tris kar­ves, dvi ož­kas, apei­ti bū­rį paukš­čių, triu­šių, ki­tų gy­vu­lių. Šei­mi­nin­kė dar dir­ba pie­no su­rin­kė­ja gre­ti­ma­me Žal­pių kai­me.

Ker­ka­siš­kiai įsi­ti­ki­nę, jog kai­mo žmo­nes gelbs­ti tik darbš­tu­mas. Ne­tin­gi­niau­jant ga­li­ma ne tik iš­gy­ven­ti, bet ir ne­blo­gai gy­ven­ti.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Kar­vės, ož­kos, avys ir paukš­čių ka­ra­lys­tė

Re­gi­na ir Juo­zas Kal­vai­čiai pir­miau­sia dė­ko­ja li­ki­mui, juos drau­gėn su­ve­du­siam. Ir džiau­gia­si pil­nu gy­vy­bės, ža­lu­mos, jau­ku­mo gy­ve­ni­mu Ker­ka­sių kai­me, ku­rio į jo­kius mies­to ma­lo­nu­mus ir pa­to­gu­mus ne­keis­tų.

Darbš­čių žmo­nių ne­var­gi­na nė anks­ty­vas kė­li­ma­sis. Re­gi­na Kal­vai­tie­nė šyp­so­da­ma­si sa­kė, jog ne­ga­lė­tų iki prieš­pie­čių lo­vo­je var­ty­tis.

„Pu­sė pen­kių – ir mes jau ant ko­jų. Ir taip – kiek­vie­ną die­ną, be lais­va­die­nių. Lai­ko­me tris mel­žia­mas kar­ves, dar – ver­šin­gą te­ly­čią. Kar­ves rei­kia pa­melž­ti, ki­tus gy­vu­lius – ap­liuob­ti. Vy­ro ka­ra­lys­tė – triu­šiai ir bū­rys paukš­čių. Tik spė­ja­me su­ktis“, – pa­sa­ko­jo.

Po ry­ti­nės ruo­šos po­nia Re­gi­na iš­sku­ba į dar­bą – į už tri­jų ki­lo­met­rų, Žal­piuo­se vei­kian­tį UAB „Pak­ra­žan­tė“ pie­no su­rin­ki­mo punk­tą. Pie­no su­rin­kė­ja dir­ban­ti mo­te­ris pie­ną prii­ma iš 40 žem­dir­bių. Juo­zas Kal­vai­tis tvar­ko­si na­muo­se, slau­go sa­vo tė­vą.

„Mū­sų die­nos la­bai grei­tai pra­bė­ga. Kai esi už­siė­męs, ro­dos, aki­mirks­niu ry­tą va­ka­ras kei­čia“, – sa­kė R. Kal­vai­tie­nė.

Ne­se­niai Kal­vai­čiai įsi­gi­jo ke­tu­rias avis, kad jos nuės­tų žo­lę ša­lia so­dy­bos. Bet avys pa­si­ro­dė per­ne­lyg uo­lios – ne­pa­gai­lė­jo nė šei­mi­nin­kės gė­lių, ap­grau­žė me­de­lius.

Ker­ka­siš­kiai lai­ko dvi ož­kas ir iš­di­dų be­ra­gį ožį. Iš ož­kų pie­no Re­gi­na Kal­vai­tie­nė spau­džia sū­rius, ku­riuos gar­di­na čes­na­kais ir prie­sko­ni­nė­mis žo­le­lė­mis. Se­nes­nio­ji ož­ka iš kar­to ati­duo­da lit­rą pie­no.

Kur kas gau­ses­nė ir įvai­res­nė paukš­čių įvai­ro­vė. Triukš­mą kie­me ke­lia žą­sys, drau­giš­kai su­gy­ve­nan­čios su an­ti­mis. Įvai­raus plunks­nų mar­gu­mo, spal­vų viš­tas ir gai­džius šei­mi­nin­kai už­da­rė tvar­te, kad ap­sau­go­tų nuo va­na­gų, kol su­mąs­tys, kaip plėš­rū­nus at­bai­dy­ti. Ant lak­tų įsi­tai­siu­sios iš bū­rio iš­si­ski­rian­čios pen­tar­dos.

„Už­siau­gi­na­me ir dar­žo­vių, tu­ri­me pie­no ir įvai­rios mė­sos. Mais­tą ga­min­ti mums abiem su vy­ru pa­tin­ka“, – sa­kė Re­gi­na Kal­vai­tie­nė.

Cen­tas prie cen­to – ir pir­te­lė

Bū­da­mi ūkiš­ki žmo­nės, Re­gi­na ir Juo­zas Kal­vai­čiai dar su­ge­ba ir su­tau­py­ti.

Dė­jo cen­tą prie cen­to ir nu­si­pir­ko la­bai abiem pa­ti­ku­sią pir­te­lę. Ša­lia pa­čių ir ar­ti­mų­jų pa­mėg­tos pir­ties – tven­ki­nys, ku­rį šei­mi­nin­kai įžu­vi­no. „Iš pir­ties tie­siai į tven­ki­nį pa­si­lei­džiu“, – šyp­so­jo­si šei­mi­nin­kė.

Ar­čiau gy­ve­na­mo­jo na­mo, so­de, Juo­zas Kal­vai­tis įren­gė lau­ko du­šą, kad va­sa­rą po pra­kai­tą spau­džian­čių dar­bų bū­tų ga­li­ma nu­si­praus­ti ir at­si­gai­vin­ti. Pas­ta­tė ir pirk­ti­nį ku­bi­lą. Darbš­tus, na­gin­gas vy­ras mo­ka ir meist­rau­ti. To­dėl dau­ge­lį da­ly­kų pa­da­ro pa­ts, ne­rei­kia nė iš­lai­dau­ti.

Sva­jo­nė – var­go­nau­ti baž­ny­čio­je

Re­gi­na ir Juo­zas Kal­vai­čiai ne­pei­kia sa­vo gy­ve­ni­mo kai­me. Žmo­nės džiau­gia­si ga­lin­tys mė­gau­tis gam­ta, pa­čių užau­gin­to­mis dar­žo­vė­mis, sa­vų viš­tų kiau­ši­niais, mė­sa, pie­nu, iš sa­vo tven­ki­nio su­gau­ta žu­vi­mi.

Ta­čiau Re­gi­na Kal­vai­tie­nė neat­si­sa­ko ir sa­vo se­nos, kol kas neį­gy­ven­din­tos sva­jo­nės – iš­mok­ti gro­ti var­go­nais ir var­go­nau­ti baž­ny­čio­je. Mo­te­ris ne vie­ne­rius me­tus su gie­do­to­jų gru­pe gie­da se­no­vi­nes kan­tič­ki­nes ir ki­to­kias gies­mes, pa­ly­di am­ži­no­jo poil­sio kai­my­nus ir pa­žįs­ta­mus.

„Var­go­nų mu­zi­ka baž­ny­čio­je man – kaž­koks ste­buk­las. Ne­mo­ku nė žo­džiais ap­sa­ky­ti, kaip jau­čiuo­si klau­sy­da­ma tų gar­sų. Kai­mas ir dar­bai iš ma­nęs ati­ma la­bai daug lai­ko. Bet aš vis vie­na ka­da nors sa­vo sva­jo­nę pa­ver­siu tik­ro­ve. Žmo­gus gy­vas tol, kol dar sva­jo­ja“, – tvir­ti­no.

Au­to­rės nuo­tr.

KAI­MAS: Re­gi­na ir Juo­zas Kal­vai­čiai tvir­ti­no, jog kai­me ne­tin­gi­niau­jant ga­li­ma vi­sai ne­blo­gai gy­ven­ti: už­siau­gin­ti gy­vu­lių, paukš­čių, dar­žo­vių, mė­gau­tis gam­ta.

PIR­TIS: Ker­ka­siš­kių so­dy­bo­je – nau­ja pir­te­lė, ku­rią šei­mi­nin­kai nu­si­pir­ko su­si­tau­pę iš ūkio gau­na­mų pa­ja­mų.

VIŠ­TOS: Kal­vai­čių ūky­je – bū­rys rai­bap­lunks­nių viš­tų ir gai­džių.

ŽĄ­SYS: So­dy­bo­je triukš­mą ke­lia žą­sų pul­ke­lis, drau­giš­kai su­ta­rian­tis su an­ti­mis.

AVYS: Avis Kal­vai­čiai įsi­gi­jo tam, kad nuės­tų žo­lę ap­lin­kui so­dy­bą.

OŽ­KA: Šei­mi­nin­kė iš ož­kų pie­no spau­džia sū­rius. Se­nes­nio­ji ož­ka iš kar­to duo­da apie lit­rą pie­no. „Ši – dar jau­nik­lė“, – šne­ki­no jau­nes­nę ož­ke­lę.

OŽYS: Kal­vai­čiai lai­ko ir be­ra­gį iš­di­dų ožį.