Kaimo mokytoja: valstybė kaimo nemyli

Kai­mo mo­ky­to­ja: vals­ty­bė kai­mo ne­my­li

Mo­ky­to­ja Jo­lan­ta Gu­taus­kie­nė ne­ven­gia pa­brėž­ti, kad yra iš kai­mo, nors iš te­le­vi­zi­jos ek­ra­nų apie kai­mą gir­di ne pa­čius ge­riau­sius žo­džius: kai­mas nyks­ta, vie­ni iš jo bė­ga, ki­ti lė­tai deg­ra­duo­ja, pra­si­ge­ria. Mo­ky­to­ja įsi­ti­ki­nu­si, kad šian­die­ni­nė vals­ty­bės po­li­ti­ka per ma­žai pri­sii­ma at­sa­ko­my­bės už kai­mo žmo­gų, per anks­ti jį nu­ra­šy­da­ma į įvai­riau­sių stra­te­gi­jų ir plėt­rų pa­raš­tes. „Prob­le­ma ne su kai­mu, o su mū­sų vals­ty­be. Kas jo­je da­ro­si?“ – klau­si­mą ke­lia sta­čiū­nie­tė.

Šia­me in­ter­viu – mo­ky­to­jos, lau­žiu­sios le­dus dėl žvyr­ke­lio nuo Sta­čiū­nų as­fal­ta­vi­mo ir pa­ska­ti­nu­sios vals­ty­bės vy­rus aiš­kin­tis dėl as­fal­to per lau­kus.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Kai­mas – ne „Vil­niaus Lie­tu­vo­je“

– Jūs bu­vo­te vie­na tų, ku­rie Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą pa­si­ti­ko­te su vil­ti­mi, jog kur­da­mi sa­vo tei­si­nę vals­ty­bę gy­ven­si­me sau­giau ir siek­si­me bū­ti do­ri bei at­sa­kin­gi sa­vo ša­lies pi­lie­čiai. Ar jū­sų nuo­sta­tos pa­si­kei­tė?

– Kas da­bar de­da­si mū­sų vals­ty­bė­je aš ne­ži­nau: ele­men­ta­rios pa­gar­bos žmo­gui ne­bė­ra, Lie­tu­vos dvi: Vil­niaus su Klai­pė­da ir ki­ta – pe­ri­fe­ri­jos Lie­tu­va. Pri­si­me­nu sa­vo ko­le­gės žo­džius: va­žiuo­jant iš Vil­niaus taip no­ri­si su­sto­ti prie iš­ka­bos „Vil­nius“ ir pa­stuk­sen­ti: Ei, Lie­tu­va Vil­niaus, ir ten, ki­to­je Lie­tu­vo­je, žmo­nės gy­ve­na.

Vals­ty­bė – vi­si mes, pa­pras­ti žmo­nės. Kas vals­ty­bės tar­nau­to­jas ( nuo žo­džio tar­nau­ti)? Ku­ris pa­de­da pa­pras­tam žmo­gui, iš­tie­sia ran­ką įsta­ty­mų ne­ži­nan­čiam ir prie jų vyk­dy­mo ne­priei­nan­čiam pi­lie­čiui.

Ta­čiau da­bar mū­sų vals­ty­bės tar­nau­to­jas – tik drau­dė­jas, bau­dė­jas ir val­dy­to­jas. Jis ne­ne­ša as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės už sa­vo spren­di­mus. O iš tie­sų jis tu­rė­tų bū­ti bau­džia­mas, jei sa­vo pra­si­žen­gi­mais įsta­ty­mui pa­da­rė ža­los: at­ly­gin­ti iš sa­vo ki­še­nės. Val­di­nin­kas ta­da bi­jo­tų ne­tei­sin­gų sa­vo poel­gių ir spren­di­mų, ne­bū­tų nei ky­šių, nei ko­rup­ci­jos. O šiek tiek bai­mės la­bai rei­kia. Tai ska­ti­na at­sa­ko­my­bę: jei aš bi­jau ką pra­ras­ti, ta­da la­bai at­sa­kin­gai gal­vo­ju.

Jei mū­sų vals­ty­bė­je bū­tų as­me­ni­nė vals­ty­bės tar­nau­to­jų at­sa­ko­my­bė, ne­rei­kė­tų mums šian­dien žvyr­ke­lio as­fal­to iš­mu­ši­nė­ti pa­tiems.

Val­džio­je – tar­si vo­ra­tink­lis

– Jūs bu­vo­te tar­si led­lau­žio vai­ri­nin­kė, sie­kdama vi­suo­me­nei ir val­džios vy­rams įro­dy­ti, kad ne­tei­sin­gai ar pra­si­len­kiant su lo­gi­ka as­fal­tuo­ti bu­vo pa­si­rink­tas žvyr­ke­lis Pet­rai­čiai – Be­niu­liai. Ko­kio pa­ty­ri­mo įgi­jo­te sto­da­ma į ko­vą už vi­sos gy­ven­vie­tės in­te­re­są?

– Ma­nau, kad pa­pras­tam žmo­gui pra­si­muš­ti dėl ke­lių ki­lo­met­rų žvyr­ke­lio as­fal­ta­vi­mo yra neį­ma­no­ma. Kaž­koks vo­ra­tink­lis, nuo ku­rio ėjo tik vie­nas at­sa­ky­mas: as­fal­to ne­bus, ne­nu­ma­ty­ta, nė­ra lė­šų. Nors sa­ko­ma, belsk ir bus ati­da­ry­ta. Bel­dė­mės vel­tui. Kaž­kur ran­ka ran­ką plo­vė.

Mes bu­vo­me pa­lik­ti to­li nuo tų spren­džian­čių­jų, ku­rį ke­liu­ką as­fal­tuo­ti, ku­ris gy­ven­vie­tei svar­biau­sias. Bet juk kiek­vie­nas įgy­ven­di­na­mas pro­jek­tas tu­ri bū­ti de­ri­na­mas su bend­ruo­me­ne. Ant lau­ko ke­liu­ko bu­vo klo­ja­mi mi­li­jo­nai ir nie­ko ne­klau­sia­ma. Žvyr­ke­lių as­fal­ta­vi­mo pla­nas iš oro?..

O juk ke­lių ki­lo­met­rų as­fal­to iki ke­lio Šiau­liai – Pak­ruo­jis pra­šo­me nuo ko­lū­ki­nių lai­kų. Į Sta­čiū­nus atė­jau dirb­ti 1989-ai­siais. Koks val­džios at­sto­vas beat­va­žiuo­da­vo, pra­šy­da­vom: ke­lio rei­kia. At­sa­ky­mas bū­da­vo tas pa­ts: „To­kių pi­ni­gų nė­ra. Ar jūs ži­no­te, kiek kai­nuo­ja ki­lo­met­ras as­fal­to?“ Taip ir ėjo me­tai, kol tas žvyr­ke­lis ta­po sun­kiai beiš­va­žiuo­ja­mas, duo­bė­tas. Sa­vi­val­dy­bės val­džia gin­da­vo­si: „Mes nei­šas­fal­tuo­si­me, čia – Ke­lių di­rek­ci­jos, kreip­ki­tės į juos, jie – pi­ni­gų nė­ra ir ne­pla­nuo­ja­ma. Tai ta­da kam  mums sa­vi­val­da? Juk juos ren­ka­me, kad mums pa­dė­tų, at­sto­vau­tų.

At­sip­ra­šė už vals­ty­bę ir val­di­nin­kus

– Šį kar­tą pri­si­bels­ti pas val­di­nin­kus Vil­niu­je pa­vy­ko. Ar ne­nus­te­bi­no re­zul­ta­tas?

– Bu­vo ne­ti­kė­ta, kad rei­ka­lai pa­ju­dės. Dar Nau­jų­jų iš­va­ka­rė­se bu­vo­me ga­vę at­sa­ky­mą, kad žvyr­ke­lis nuo Sta­čiū­nų ne­bus as­fal­tuo­ja­mas. Ta­čiau mums pa­vy­ko su­ju­din­ti ra­miai sto­vė­ju­sį val­di­nin­kų van­de­nį ir pra­muš­ti gan kie­tą jį den­gu­sią plu­te­lę. Į Su­si­sie­ki­mo minis­te­ri­ją dėl to ke­lio bu­vo pa­si­py­lę skam­bu­čiai. Ra­my­bės ne­da­vė ir mū­sų bend­ruo­me­nės žmo­nės, ir „Pak­ruo­jo kraš­tas“. Be to, mi­nis­te­ri­jai bu­vo­me iš­siun­tę ir ma­no pa­reng­tą krei­pi­mą­si su iliust­ra­ci­jo­mis ir pub­li­ka­ci­jo­mis „Šiau­lių kraš­te“ apie de­šimt­me­čius be­si­tę­sian­čias Sta­čiū­nų pro­ble­mas dėl neas­fal­tuo­ja­mų ir blo­gai pri­žiū­ri­mų žvyr­ke­lių.

Sta­čiū­nie­čiams su­si­ti­ki­mą su Au­to­mo­bi­lių ke­lių di­rek­ci­jos va­do­vu su­ren­gė Sei­mo na­rys Vi­ta­li­jus Gai­lius. Po­li­ti­kas at­si­pra­šė už vals­ty­bę. O di­rek­ci­jos va­do­vas E. Skro­de­nis – už sa­vo dar­buo­to­jų ne­kom­pe­ten­ci­ją, dėl ku­rių ne­su­ge­bė­ji­mo paaiš­kin­ti, ko­dėl tas ke­lias nuo Be­niu­lių iki Pet­rai­čių as­fal­tuo­ja­mas.

E. Skro­de­niui sa­kiau: Jei jūs tu­ri­te vals­ty­bės mi­li­jo­nus, nors iki kiek­vie­nos fer­mos ke­liu­kus as­fal­tu klo­ki­te, bet gal pa­žiū­rė­ki­te, kur jų rei­kia pir­miau­siai".

– Ar po šio su­si­ti­ki­mo paaiš­kė­jo, kie­no at­sa­ko­my­bei ten­ka toks žvyr­ke­lių as­fal­ta­vi­mo prio­ri­te­tų pa­si­rin­ki­mas?

– Mes to klau­si­mo ne­be­kė­lė­me. Bu­vo pa­sa­ky­ta, kad as­fal­ta­vi­mo dar­bų pla­nas nuo Sta­čiū­nų iki De­gu­čių jau įgy­ven­di­na­mas: vyks­ta pro­jek­ta­vi­mo ir sta­ty­bos dar­bų kon­kur­sas. Tai­gi – gau­na­me, ko sie­kė­me.

Ke­liai lems ra­jo­no li­ki­mą?

– Ke­li­nin­kams ėmus as­fal­tuo­ti žvyr­ke­lius link Rad­vi­liš­kio ra­jo­no, pa­kruo­jie­čiai ėmė būgš­tau­ti, ar tik ne­nu­ma­to­ma atei­ty­je Pak­ruo­jo ra­jo­ną nai­kin­ti, pri­jun­giant prie ap­lin­ki­nių? Pa­na­šų klau­si­mą kė­lė­te ir su­si­ti­ki­me su Au­to­mo­bi­lių ke­lių di­rek­ci­jos va­do­vu.

– Aš sa­kiau: Jei kas nors su­gal­vo­jo Pak­ruo­jo ra­jo­ną iš­skirs­ty­ti ir pri­jung­ti prie Šiau­lių, Rad­vi­liš­kio ar Pas­va­lio, tai jūs mums pa­sa­ky­ki­te. Ta­da mes ne­kel­si­me triukš­mo, plo­si­me ran­komis, kad ke­lią link Rad­vi­liš­kio as­fal­tuo­ja. Nes da­bar to­kie ke­li­nin­kų spren­di­mai – svei­ku pro­tu ne­su­vo­kia­mi".

To­kių pat min­čių ve­di­ni į su­si­ti­ki­mą vy­ko ir me­di­ko­nie­čiai. Ke­li­nin­kų bu­vo nu­spręs­ta pir­miau­siai as­fal­tuo­ti ke­lią ne link Vis­ko­nių nuo Me­di­ko­nių, ku­ris vie­tos gy­ven­to­jams svar­bus, o nuo Vis­man­tų link Rad­vi­liš­kio, ku­rio svar­ba šia­me ra­jo­no pa­kraš­ty­je gy­ve­nan­tiems men­ka.

To­dėl me­di­ko­nie­čiai ste­bė­jo­si: tuo žvyr­ke­liu link Rad­vi­liš­kio dau­giau laks­to brie­džiai (ke­lias ker­ta miš­ką), o žmo­nėms rei­kia as­fal­to, ku­riuo kas­dien va­ži­nė­ja į dar­bą, vai­kai – į mo­kyk­lą. Me­di­ko­nie­čiams ir­gi pa­vy­ko pa­ko­re­guo­ti žvyr­ke­lių as­fal­ta­vi­mo pla­nus, at­kreip­ti ke­li­nin­kų dė­me­sį į kai­mo žmo­nių po­rei­kius.

Apie ne­mei­lę žmo­gui

– Jūs – vie­nas žmo­nių, ku­ris my­li kai­mą ir su juo sie­ja sa­vo li­ki­mą. Ką ma­no­te apie Sta­čiū­nų atei­tį?

–Televizijos lai­do­se links­niuo­ja­ma: kai­mas nyks­ta, pra­si­gė­rė, iš­va­žiuo­ja. Kas gi čia gy­vens, jei pri­va­žiuo­ti ne­ga­li­ma? Kas pės­čias vaikš­to, tas ir ga­li kai­me gy­ven­ti, nes va­žiuo­tam nė­ra ke­lio. To­kia šian­die­na. Jei mū­sų kai­mas ne­tu­rės su­si­sie­ki­mo as­fal­tuo­tu ke­liu, jis iš­nyks.

Sta­čiū­nų ne­ga­li­ma va­din­ti pra­si­gė­ru­siu, kai­mu be atei­ties. Gal nė de­šim­ta­da­lio, ku­riuos ga­li­ma lai­ky­ti al­ko­ho­li­kais. Bet ir jie ne be­na­miai, kaip did­mies­čiuo­se to­kie žmo­nės yra. Jie – ir­gi mū­sų bend­ruo­me­nės da­lis. Tie­sa, yra pa­šal­pi­nių, bet jie ne­tu­ri ga­li­my­bės va­ži­nė­ti į dar­bą ki­tur. La­bai džiau­giuo­si, kad už pa­šal­pas rei­kia ati­dirb­ti. Rea­liai tu­rė­tų bū­ti šios pa­šal­pos už so­cia­li­nį sa­va­no­ria­vi­mą: pa­gal­bą se­nu­kams, ki­to­kią so­cia­li­nę vi­suo­me­ni­nei veik­lą. Kad žmo­gus su­pras­tų, jog gau­ti už dy­ką nie­ko ne­ga­li­ma, nes ir dir­ban­čiam nie­kas už dy­ką nie­ko ne­duo­da.

Iš sa­vo pa­ste­bė­ji­mų ga­liu da­ry­ti iš­va­dą: vals­ty­bė­je pa­pras­tas žmo­gus nė­ra my­li­mas.

Au­to­rės nuo­tr.

STAIG­ME­NA: Mo­ky­to­ja Jo­lan­ta Gu­taus­kie­nė ži­nią, kad jau vyks­ta pro­jek­ta­vi­mo ir dar­bų kon­kur­sas dėl žvyr­ke­lio link De­gu­čių as­fal­ta­vi­mo, lai­ko di­džiau­siu ne­ti­kė­tu­mu ke­li­nin­kų spren­di­muo­se ir staig­me­na vi­siems Sta­čiū­nų gy­ven­to­jams.

ATSAKYMAS: Koks valdžios atstovas beatvažiuodavo, prašydavom: kelio reikia. Atsakymas būdavo tas pats: „Tokių pinigų nėra. Ar jūs žinote, kiek kainuoja kilometras asfalto?"