Kaimo idilėje brangius kailius puoselėja audinės

Kaimo idilėje brangius kailius puoselėja audinės

Kai­mo idi­lė­je bran­gius kai­lius puo­se­lė­ja au­di­nės

Šim­ta­me­tė Ta­mo­šai­čių so­dy­ba Ly­de­kių kai­me (Jo­niš­kio r.), šei­mi­nin­kams iš­ke­lia­vus Ana­pi­lin, ko­kius 15 me­tų bu­vo tuš­čia ir vie­ni­ša. Prieš pen­ke­rius me­tus, į kai­mą su­grį­žus šei­mi­nin­kų sū­nui Vy­tau­tui su žmo­na Do­ra, vis­kas at­gi­mė, nu­si­spal­vi­no, pra­žy­do. Ta­čiau gim­ta­ja­me so­džiu­je, gim­to­je so­dy­bo­je ener­ge­ti­kas Vy­tau­tas ir mais­to tech­no­lo­gė Do­ra ne poil­siau­ja, sa­vo su­kur­tu gro­žiu re­tą mi­nu­tę ga­li pa­si­mė­gau­ti, nes įsi­kin­kė į nau­jo vers­lo ve­ži­mą – au­gi­na bran­gia­kai­les au­di­nes, o jų kai­liu­kus par­duo­da Ko­pen­ha­gos (Da­ni­ja) auk­cio­nuo­se.

Li­na RUD­NIC­KIE­NĖ

Bran­gūs kai­liai – vi­sai ne­bran­gūs

– Tie kai­liai da­bar vi­sai ne­bran­gūs. Au­di­nių au­gin­to­jams atė­jo sunk­me­tis, kri­zė neap­len­kė, auk­cio­nuo­se jų kai­nos kri­to dras­tiš­kai. Rei­kia su­pras­ti: pa­siū­la vir­ši­ja pa­klau­są. Rin­ko­je par­duo­da­ma apie 60 mln. au­di­nių kai­lių. Tai ryš­kiai per daug, tas skai­čius tu­rė­tų su­ktis apie 30-40 tūkst. Pa­vyz­džiui, Da­ni­jos au­di­nių ūkiuo­se vie­ną au­di­nę užau­gin­ti kai­nuo­ja apie 35 eu­rus. Smar­kiai kri­tus kai­lių kai­noms, vien šie­met Da­ni­jo­je veik­lą bai­gė apie 40 au­di­nių fer­mų, dar apie 50 – ties bank­ro­to ri­ba ir tik­rai dar šie­met už­si­da­rys. Mes ban­dy­sim iš­ken­tė­ti tą sunk­me­tį, vil­da­mie­si, kad jis at­slūgs ir ši rin­ka at­si­gaus, – pa­sa­ko­ja Do­ra Ta­mo­šai­tie­nė.

Vy­tau­tas sa­ko, kad prieš pen­ke­rius me­tus, kai šei­ma ėmė­si šio vers­lo, auk­cio­nuo­se kai­liu­kai ne bran­go, o pi­go. Prieš 8–10 me­tų, į kai­lių rin­ka atė­jus Ki­ni­jai, bu­vo di­džiu­lis kai­nų pa­ki­li­mas – au­di­nių kai­liu­kai ir­gi pa­bran­go treč­da­liu ir vi­du­ti­niš­kai auk­cio­nuo­se ge­riau­siais lai­kais kai­liai kai­nuo­da­vo ir po 100 eu­rų, pa­ti­nų kai­lio kai­na yra sie­ku­si 130-140 eu­rų. Tuo me­tu ki­nai net men­kos ver­tės kai­lius pirk­da­vo po 50 eu­rų. Šio vers­lo kles­tė­ji­mo lai­ko­tar­piu au­di­nių au­gin­to­jai ga­li­ma sa­ky­ti, kad pel­ną žars­tė rieš­ku­tė­mis – pir­ko pra­ban­gius au­to­mo­bi­lius, jach­tas, net pri­va­čius lėk­tu­vus. Tuo­met au­di­nių au­gin­to­jai tei­gė, kad in­ves­ti­ci­jos į švel­nia­kai­lių žvė­re­lių ūkį at­si­per­ka per po­rą me­tų. Prieš pen­ke­rius me­tus, su­grį­žę į gim­tą kai­mą, iš­puo­se­lė­ję so­dy­bą, ir Ta­ma­šaus­kai ma­nė iš sa­vo triū­so pa­si­pel­ny­sią.

De­ja, šią vers­lo ša­ką iš­ti­ko sunk­me­tis, da­bar vi­du­ti­niš­kai au­di­nės kai­liu­kas, pri­klau­so­mai dar ir nuo se­zo­no, kai­nuo­ja apie 26–50 eu­rų, o pa­si­tai­ko ir ne­ko­ky­biš­kų, ku­riuos ten­ka par­duo­ti po 1 ar 2 eu­rus. O štai už ko­ky­biš­ką pa­ti­ną ten­ka pa­klo­ti ir 70 eu­rų.

– Pa­tai­kė­me ant be­si­lei­džian­čios ban­gos. Per tuos pen­ke­rius me­tus in­ves­ti­ci­jos į au­di­nių ūkį dar neat­si­pir­ko, – pa­sa­ko­ja Do­ra Ta­mo­šai­tie­nė.

Šei­mi­nin­kė – be kai­li­nių

Yra to­kia lie­tu­vių liau­dies pa­tar­lė: siu­vė­jas – be kel­nių, bat­siu­vys – be batų... Šią pa­tar­lę bū­tų ga­li­ma pra­tęs­ti – o bran­gia­kai­lių žvė­re­lių fer­mos šei­mi­nin­kė – be kai­li­nių.

– Ką ten be kailinių... Net pus­kai­li­nių ne­tu­riu. Aiš­ku, pa­si­lie­ku ke­le­tą bro­kuo­tų. Na, jei to­kiais tem­pais, po dar pen­ke­rių me­tų iš ne­rū­ši­nių kai­liu­kų gal ką ir pa­si­siū­siu, – juo­kia­si mo­te­ris.

Do­ra ir Vy­tau­tas Ta­mo­šai­čiai sa­ko, kad tai la­bai sun­kus vers­las.Ka­vi­nę Šiau­liuo­se tu­rė­ju­si mo­te­ris anks­čiau nie­ko ne­bu­vo gir­dė­ju­si apie au­di­nes ir jų au­gi­ni­mo ypa­tu­mus. Vy­tau­tas – taip pat. Ini­cia­to­rius bu­vo sū­nus, o drau­gai, tuo vers­lu už­siė­mę apie du de­šimt­me­čius, tam pri­ta­rė ir ska­ti­no sa­vo pa­vyz­džiu.

Au­di­nių au­gi­ni­mo ypa­tu­mai

Ži­nių rei­kia daug. Lai­ku kerg­ti, lai­ku pa­šer­ti, vak­ci­nuo­ti, skir­tin­gu­ gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­piu re­gu­liuo­ti mais­to kie­kius ir su­dė­tį, sver­ti net gra­mais.

– Vie­no­kia pa­ša­rų su­dė­tis, jei rei­kia žvė­re­liui su­ma­žin­ti svo­rį, ki­to­kia, jei pa­te­lė tik at­si­ve­du­si jau­nik­lius. Svar­bu žiū­rė­ti,kad ne­bū­tų per daug, nes jau­nik­lius už­klups pien­li­gė, o jų mo­ti­nas – mas­ti­tas. Ta­da ten­ka mums pa­te­les net pa­melž­ti, – kai­li­nių žvė­re­lių au­gi­ni­mo ypa­tu­mais da­li­ja­si Do­ra.

Vy­tau­tas jai ant­ri­na,kad na­mų są­ly­go­mis ruoš­ti au­gin­ti­nėms pa­ša­rą net neap­si­mo­ka, daug dar­bo ir ing­re­dien­tų, to­dėl mais­tą į jų fer­mą tie­kia vie­na iš spe­cia­li­zuo­tų „au­di­nių vir­tu­vių“. Kas­met vien žvė­re­lių pa­ša­rui Ta­ma­šaus­kai iš­lei­džia ne­ma­žus pi­ni­gus ir, jei ne auk­cio­nai, be di­de­lio apy­var­ti­nio ka­pi­ta­lo neiš­si­vers­tų.

Iš be­veik 8 tūks­tan­čių au­di­nių Ta­mo­šai­čių ūky­je yra 1300 pa­te­lių, ku­rios ke­lis­kart per me­tus ve­da jau­nik­lius. Tad dar­bo – visai dar­bo die­nai ne­sus­to­jant. Vien pa­šer­ti ir pa­gir­dy­ti to­kią fer­mą, su­tuok­ti­nių ap­skai­čia­vi­mu, vie­nam žmo­gui už­trun­ka 9 va­lan­dos. Ta­čiau au­di­nes rei­kia ne tik mai­tin­ti, tad abu su­tuok­ti­niai sa­vo ūky­je triū­sia ne ma­žiau kaip po 16 va­lan­dų.

Tė­viš­kei įkvė­pė ant­rą gy­ve­ni­mą

Ir kas ga­lė­jo pa­ma­ny­ti, kad šim­ta­me­tė Ly­de­kių kai­mo so­dy­ba, ku­rią ap­lin­ki­niai ži­no­jo kaip kal­vio Ta­mo­šai­čio, vi­suo­ti­nio ny­ki­mo ir kai­mo tro­bų tuš­tė­ji­mo me­tais ims ir at­gims?

Šei­ma se­ną na­mą at­nau­ji­no, mo­der­ni­za­vo – įsi­ren­gė pa­to­gu­mus, lai­ko ero­zi­jai ne­lei­do pri­baig­ti to­kios pat šim­ta­me­tės klė­ties, ku­rio­je Vy­tau­to tė­vai sū­dy­da­vo mė­są, lai­ky­da­vo grūdus... Per tuos pen­ke­rius me­tus se­na­sis gy­ve­ni­mas iš­si­tie­sė, at­jau­nė­jo – ša­lia at­nau­jin­to se­no na­mo Ta­mo­šai­čiai su­ren­tė ir ant­rą nau­ją, daug dar­bų prie jo nu­dir­bo sa­vo ran­ko­mis.

Kai­miš­ku sti­liu­mi kvė­puo­ja kiek­vie­nas kam­pe­lis, vi­sur no­sį kai­šo Do­ros iš­mo­nė – mal­kų rie­tu­vė, ir ta gra­žiai gė­ly­nu ap­rė­min­ta, so­dy­bos ta­ke­liai kruopš­čiai ak­me­ni­mis grįs­ti, se­nos klė­ties pa­ma­tai, mar­gas­pal­viais “če­ba­tė­liais“ ap­so­din­ti, mo­ters ran­ko­mis pin­ta žiog­rių tvo­re­le įrė­min­ti...

Prie na­mo – te­ra­sa po at­vi­ru dan­gu­mi, ar ha­ma­kas po kaš­to­nais, su­pa­masis krės­las ža­lio­je pie­vo­je skir­ti tar­si spe­cia­liai mė­gau­tis nuo tven­ki­nio sklin­dan­čia vė­sa ir ra­my­be, ku­rią ret­sy­kiais su­drums­čia ne­bent ko­kio ka­ro­so pliaukš­te­lė­ji­mas uo­de­ga per van­dens pa­vir­šių.

Au­to­rės nuo­trau­kos

Au­di­nės kai­lis yra pa­ts po­pu­lia­riau­sias iš vi­sų kai­li­nių gy­vū­nų rū­šių. Jos kai­lis pra­ban­giai minkš­tas, tan­kios struk­tū­ros ir leng­vas, o spal­vų pa­le­tė itin pla­ti, Ta­ma­šaus­kų ūky­je au­ga bent pen­kių spal­vų žvė­re­liai. Do­ros ran­ko­se – bal­tas kaip snie­gas au­di­nės jau­nik­lis.

Au­di­nių fer­ma – pra­ktiš­kai lau­ke po sto­gi­ne su­mon­tuo­ti me­ta­li­niai nar­vai, ku­riuo­se žie­mą-va­sa­rą au­ga švel­nia­kai­liai žvė­re­liai.

Ši se­na klė­tis me­na Vy­tau­to Ta­mo­šai­čio lai­min­gą vai­kys­tę.

Tven­ki­nys, ku­ria­me au­gi­na­mos žu­vys, ir­gi ap­žel­din­tas.

Poil­sio kam­peis po kaš­to­nais. Šia­me ha­ma­ke šei­mi­nin­kai šie­met dar ne­spė­jo pail­sė­ti.

Šim­ta­me­tis na­mas prieš pen­ke­rius me­tus at­si­tie­sė ir at­gi­jo.