Naujausios
Netikėtai gaunu ypač malonų prašymą atvykti į Šiaulių rajono Kairių jungtinę mokyklą ir vesti vaikams istorijos pamoką. Pamoka įvyko, ir pirmieji mokytojos įspūdžiai apie ją atsidūrė mano kompiuteryje.
Mokytoja Diana Valskienė rašo: „Šiandien Kairių skyriaus 1–4 klasių mokiniai dalyvavo Gyvosios istorijos pamokoje, kurią vedė nepaprastai šiltas ir įdomus pašnekovas, tremtinys, aštuonių knygų apie Sibirą autorius Romualdas Baltutis. Mokiniams papasakojo apie savo vaikystę, Sibire praleistus metus. Mokiniai drauge su R. Baltučiu dainavo jo tėvelio sukurtą dainą „Paukštelio vargai“, susidomėję apžiūrėjo praeitį liudijančius daiktus, knygas, dokumentus.
Dalinuosi mokinių mintimis: „Patiko priemonės, įrankiai, vaikų žaidimai“, „Sužinojau apie tremtinių gyvenimą Sibire“, „Man labai patiko nuotraukos“, „Labai patiko dainuoti“, „Labai patiko siūlų verpimas“, „Gaila, kad nespėjome pažiūrėti visų nuotraukų“.
Susidomėjimas spindėjo mokinių akyse. (Jei mokiniams būna neįdomu, jie sukiojasi, kalba, nesiklauso.) Su mokiniais dažnai diskutuojame apie tai, ką teko išgyventi mūsų tautiečiams Sibire. Jie dalijasi išgirstais prisiminimais, kuriuos girdėjo iš savo tėvų, senelių. Vaikai domisi istorija, todėl ir kilo mintis pakviesti Jus gyvai papasakoti apie tremtį, kitokią vaikystę.
O štai ką parašė vieno mokinio mamytė Diana Stanislovaitienė: „Visada džiugu prisidėti prie gyvų pamokų vaikams. Tai juos žavi ir motyvuoja mus jų vis daugiau ir daugiau organizuoti. Esu dėkinga visam mokyklos kolektyvui už nuoširdų darbą. Mokiniams labai patiko Jūsų pamoka pradinukams.“
O dabar prisiminkime ir apmąstykime, apie ką aš kalbėjau. Gimiau ir gyvenau iki septintų metukų Kurtuvėnų mokykloje. Šis gyvenimo periodas liko mano atmintyje iki šiol pats brangiausias ir neišdildomas... Štai keli momentai.
Mano tėvelis buvo mokyklos vedėjas ir pavyzdinio šaulių būrio vadas.
Neužmirštami mano vaikystės įspūdžiai dalyvaujant įvairiuose renginiuose. Žygis ant Girnikų kalno, žygis aplink Vytauto laikų ąžuolą, Lietuvos karių ir vyskupų sutiktuvės, na, o likęs laisvalaikis – mokyklos Istorijos muziejuje, įvairių knygų ir žurnalų skaitymas. Mėgstamiausi žurnalai – „Karys“ ir „Trimitas“. Nors man vos penkeri metukai, spėjau perskaityti knygą „Tarzanas“.
Vyko daugybė spektaklių. Likusioje nuotraukoje po spektaklio man – vos penkeri metukai. Centre – mokytoja Julija Petniūnaitė, tautiškų renginių ir švenčių organizatorė. Be galo jaudinantys prisiminimai, tačiau likimas lėmė su tėveliais ir mylinčiais savo tėvynę žmonėmis – mokytojais, šauliais, partiečiais, darbščiais ūkininkais – „išvykti“ į Sibiro tremtį dvidešimčiai metų.
Sibiras... Kalnuotas Altajus. Gyvenimas iš naujo. Nei maisto, nei lovos, nei mokyklos, nei bažnyčios, nei tėvynės. Bet... yra šv. Kalėdos, šv. Velykos, Vasario 16-oji ir kitos šventės.
Tėvelis netyčia sandėlių šiukšlyne užtiko krūvą styginių instrumentų nuolaužų. Parvežė du maišus skiedrų. Buvau įpareigotas jas peržiūrėti. Pavyko sudėlioti gitarą, mandoliną, balalaiką ir būgnelį. Laukuose aptikome nugaišusio arklio kaulų. Parsinešėme keletą kaulų ir iš jų išvirėme medžio klijus. Surūšiuotas skiedras suklijavome ir tėvelis išmokė mus, vaikus, groti lietuviškas melodijas. Per visas šventes, o svarbiausia, Vasario 16-ąją, sukurta kapelija linksmino tremtinius. Prie mūsų kapelos prisijungė Arūnėlis Tėvelis su atsivežtu iš Lietuvos vaikišku smuikeliu.
Mūsų tėveliai sugalvojo per tarybinio ūkio darbuotojų susirinkimą padainuoti ir pagroti rusams. Tegu pasiklauso lietuviškų dainų. Nuoširdžiai repetuojame. Ir štai atvyksta atstovas. Pasiklausęs ištarė: “Bet jūs dainuojate lietuviškai... Niekas jūsų nesupras... O gal jūs negražiai dainuojate apie Staliną???“ Ir neleido mums koncertuoti.
Atėjo 1947 metai. Didžioji dalis tremtinių parbėgo į Lietuvą. Mes taip pat. Tačiau už pusės metų mus suėmė ir antrą kartą ištrėmė į Kiseliovo miestą. Vėl viskas iš naujo. Tačiau mes savo veiklą tęsėme, grojome ir dainavome lietuviams švenčių proga.
Aš pramokau piešti ir nupiešiau kunigaikščių Vytauto, Gedimino ir Algirdo bei Prezidento A. Smetonos portretus, juos pakabinome barako kambaryje. Nei Lietuvos dainų, nei valdovų, nei tradicijų neužmiršome. Tiesa, mus nuliūdino gandai, kad Amerikoje Stalino šnipai nužudė ir sudegino Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną...
Ir štai mes vėl gyvename savo tėvynėje Lietuvoje. Daugelio iš mūsų jau nėra. Bet mes Juos prisimename ir įamžiname atmintį.
Prie Kurtuvėnų mokyklos, šalia kelio, stovėjo graži koplytėlė, augo galingi medžiai ąžuolai, liepos. Ant vieno labai aukšto medžio viršūnės 1941 metais po nakties Vasario 16-ąją suplevėsavo trispalvė. O tuo metu keliu žygiavo okupantų kariškiai – nuo Šiaulių Užvenčio link. Daliniai sustojo, pamatę trispalvę nebežinojo, ką daryti. Vėliava plevėsavo visą dieną.
Trispalvės iškėlimą naktį organizavo mieloji a. a. mokytoja Julija Petniūnaitė. Dabar toje vietoje jai atminti įrengtas stulpelis su užrašu ir atnaujinta koplytėlė.
