Naujausios
Kad vėlės neklaidžiotų tamsoje
Gimimas ir mirtis yra didžiausia paslaptis žmonijos gyvenime. Sakoma, kad žmogus gyvena tiek, kiek jam skirta Dievo. Nei pinigais, nei auksu neišsipirksi. Atėjo laikas – atėjai į šį pasaulį, atėjo laikas – išeik ir palik jį. Tada tik gyvieji atsimena išėjusįjį, uždegdami žvakelę ant jo kapo.
Saulius JUŠKEVIČIUS
saulius@skrastas.lt
Mirtis yra teisinga
Pasak Šeduvos krašto etnografijos žinovės Emilijos Brajinskienės, mirtis nutraukia žmogaus gyvenimą.
Pasak jos, žmogus nujaučia savo mirtį, o be to, ir pati gamta nerimsta – paukščiai daužosi į langus, gegutė kukuoja po langu, atskridusi pelėda naktimis rėkia, varnos nuo stogo ar medžių krenta rėkdamos žemyn, šuo kaukia žiūrėdamas į žemę.
„Mirties neatšauksi, nepermaldysi. Atėjo tavo valanda – ir keliauk. Būna, kad senas braška, o jaunas lūžta. Niekas nežino, kada tave pašauks, bet reikia visada būti pasiruošusiems. Gal tokia Dievo valia? Sakoma, jeigu žmogus geras, jo siela švari – Dievas ir pasiima, nes šiame pasaulyje siela gali susigundyti. Blogam žmogui Dievas duoda laiko pasitaisyti. Dauguma mano, kad blogas žmogus savo blogais darbais artina sau mirtį. Būna, kad ilgai gyvenantis žmogus dar neįgyvendino savo gerų darbų ir Dievas leidžia jam tai padaryti, duoda laiko“, – sako E. Brajinskienė.
Pasak jos, senoliai sakydavo, kad gimus žmogui, danguje užsidega žvaigždė, o jam mirus, ji nukrenta.
„Matydami krentančią žvaigždę, žmonės kalbėdavo – „Amžiną atilsį“. Negalima į žvaigždes rodyti pirštu, nes gali pataikyti į savąją ir tada mirsi“, – pamokančiai sako šeduvė.
Senolių papročiai
Anot E. Brajinskienės, mirštant žmogui reikia uždegti grabnyčios žvakę ir melstis. Išeinant į Anapus, ugnis apvalo sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant.
„Žmogui mirštant, jeigu namuose turite, galima skambinti švento Benedikto varpeliu pagal mirštančiojo širdies dūžius. Žmogus mirdamas pirmą kartą atsidūsta iš krūtinės, o antrą kartą – iš gerklės. Tada žmogus jau miręs. Mirus žmogui, negalima jo judinti dvi valandas. Reikia atidaryti langus, duris, kad siela laisvai išeitų į dausas pas Dievą. Negalima verkti, šaukti, nes mirusiojo ateina pasitikti jo mirę artimieji – tėvai, broliai, seserys. Jeigu girdėsis triukšmas, jie neateis. Reikia melstis. Tegul dega žvakė, nes siela galutinai neišėjusi iš kūno“, – moko ji nepamiršti senovinių papročių.
Pasak šeduvės, anksčiau, mirus žmogui, skambindavo varpais „Po dūšių“.
„Tai buvo labai graži tradicija. Varpo dūžiai būdavo kitokie ir juos išgirdę žmonės kalbėdavo „Amžiną atilsį“, nors ir nežinojo kas mirė, bet mirė žmogus ir reikia jam maldos. Gaila, kad dabar tokios tradicijos nebėra“, – sako ji.
Šarvodavo namuose
Šeduvė sako, kad ir Šeduvos krašte, ir visoje Lietuvoje dar iki praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio mirusįjį šarvodavo namuose.
„Būdavo uždengiami veidrodžiai, visi stikliniai paviršiai, nes pro stiklą gali pasirodyti mirusiojo žmogaus atvaizdas – vėlė. Jo vėlė namuose gali užsibūti tris dienas. Iš kantičkų giedodavo kaimo žmonės, kaimynai, pažįstami. Niekas nežiūrėjo, kaip dabar, ar gražiai gieda. Kaip galėjo, taip giedojo, bet nuoširdžiai, su gailesčiu, o ne už pinigus ir ne romansines giesmes. Pirma giesmė – „Viešpaties Angelas“, o paskui buvo giedamos šermeninės giesmės. Paskutinį vakarą giedami kalnai-kalvarijos ir minimi mirusiųjų giminaičių vardai“, – apie šermenų organizavimą pasakoja ji.
Pasak etnografijos žinovės, laidodavo tik ketvirtą dieną po mirties, nes pasitaikydavo, jog žmogus atsigauna. Dabar tai vadinama klinikine mirtimi, o praėjusio šimtmečio pradžioje ar tarpukario Lietuvos kaimuose žmonės apie tai mažai žinojo ir skubiai laidojant, palaidodavo gyvą žmogų.
Mirusiųjų miestas – mirusiems
E. Brajinskienė sako, kad kapą tvarkyti galima po 30 dienų. Prieš keturnedėlį. Anksčiau judinti nevalia. Metinėms kapas taip pat tvarkomas, užperkamos šventosios mišios, aplankomas kapas ir organizuojamos vaišės.
„Tankiai vaikščioti į mirusiųjų miestą nereikia. Tegul jie ilsisi ramybėje. Atėjus į kapus, reikia pasisveikinti: „Garbė Jėzui Kristui“. Kapai Lietuvoje visada prie kelio, kad žmogus, praeidamas ar pravažiuodamas keliu, susimąstytų ir prisimintų, koks trumpas mūsų gyvenimas šioje žemėje, o amžini namai – mirusiųjų mieste – kapuose. Žmonės tikėjo ir tiki, kad neturim užmiršti mirusiųjų, nes sakoma, jog jie visai iš mūsų gyvenimo neišėjo“, – sako etnografijos žinovė.
Pasak šeduvės, mirę tėvai globoja savo vaikus ir šie tai jaučia.
Po kapo akmeniu yra vėlių valdovo Vėlinio karalystė. Žmonės išreikšdavo pagarbą mirusiems ir tam tikrą baimę. Aukodavo mišias, meldėsi, kad Anapilin išėjęs artimas žmogus netaptų vaiduokliu.
Mirė žmogus ir reikia jam viską atleisti, bloguoju neminėti. Vaidenasi tik tie, kuriems gyvieji neatleidžia.
Vėlės iškeliauja
Pasak šeduvės, lapkričio mėnesio vakarais prasiveria dangaus bedugnė ir matosi balzgana juosta per visą dangų – Paukščių takas.
„Žmonės tikėjo, kad žmogaus vėlė eina į Paukščių taką, o iš ten iškeliauja į dausas, tolyn, tolyn į vakarus už devynių vandenų, už devynių tolių.
Pirmosios lapkričio dienos – kalendorinio virsmo riba. Senovės baltų tikėjime – tai derliaus šventė, atsidėkojimas mirusių artimųjų vėlėms, mat tikėta, jog jos lydėdavusios žmogų, globodavusios visų darbų metu – nuo pat sėjos iki derliaus nuėmimo.
Pasak E. Brajinskienės, senovės lietuviai Paukščių Taku į dausas išskrendančias vėles palydėdavo degindami didelius laužus.
Ugnis – apsivalymo, išlydėjimo ženklas. Šiuo metu ant kapų uždegamos žvakutės – laužų atkartojimas, taigi tradicijos, nors ir modifikuotos, tebėra gyvos.
Laimos AGANAUSKIENĖS nuotr.
Lapkričio pirmąją aplankydami kapus, padėdami gėlių ir uždegdami žvakeles pagerbsime mirusius artimuosius ir prisiminsime senolių papročius.