Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

Kad ne­reik­tų va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos

Kol že­mės ūkio eko­no­mis­tai dar tik pro­gno­zuo­ja, jog au­ga­li­nin­kys­te be­si­ver­čian­tys ūki­nin­kai pri­va­lės im­tis gy­vu­li­nin­kys­tės, Do­na­tas Ma­li­naus­kas tai nu­ma­tė ge­ro­kai anks­čiau. Jau­nas ūki­nin­kas, ap­skai­čia­vęs sa­vo veik­los iš­lai­das ir pa­ja­mas, ėmė­si pa­pil­do­mų vers­lų. Kad tik ne­rei­kė­tų iš­va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Gar­sią­ją ke­pė­ją kei­čia anū­kas

Ry­toj De­gė­sių kai­mo bend­ruo­me­nė ren­gia Do­nos šven­tę. Jo­je Do­na­tas ir jo mo­čiu­tė, gar­sio­ji kai­mo duo­nos ke­pė­ja Va­le­ri­ja Gri­ga­lio­nie­nė vai­šins vi­sus švie­žia duo­ne­le. Do­na­tas ofi­cia­liai bus pri­pa­žin­tas ir pa­skelb­tas pe­rė­mu­siu mo­čiu­tės duo­nos re­cep­tą ir ke­pi­mo pa­slap­tis.

„Duo­nos min­ky­mas – la­bai sun­kus dar­bas. Kai ke­li ki­log­ra­mai teš­los pri­lim­pa prie ran­kų, o tu­ri ją at­kel­ti, min­ky­ti tol, kol ji ne­be­lips, rei­ka­lau­ja daug jė­gų, – re­dak­ci­jos ap­lan­ky­tas apie se­ną­jį ama­tą kal­bė­jo Do­na­tas.

Vai­ki­nas pa­sa­ko­ja, jog pe­rim­ti šei­mos tra­di­ci­ją kep­ti na­mi­nę duo­ną te­ko jam, nes dau­giau ne­bu­vo kam: jo ma­mai – ne pa­gal jė­gas, o se­suo gy­ve­na Šiau­liuo­se.

Ta­čiau Do­na­tas, te­be­gy­ve­nan­tis pas tė­vus, dėl to tik džiau­gia­si, nes duo­nos ke­pi­mas – dar vie­na ga­li­my­bė ša­lia žem­dir­bys­tės im­tis ir ama­to, ku­rį iš­lai­kė jo mo­čiu­tė,o pa­de­da­ma kai­mo bend­ruo­me­nės, iš­gar­si­no net ir už ra­jo­no ri­bų.

„Kol kas tik sva­jo­ju apie ne­di­de­lę ke­pyk­lė­lę, kur teš­la bū­tų min­ko­ma ne ma­ši­na, bet ran­ko­mis. Nes taip min­ky­ta duo­na iš­ke­pa pu­ri ir ska­nes­nė“, – paaiš­ki­na ne­se­niai 24-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tęs jau­niau­sias De­gė­sių kai­mo ūki­nin­kas. Vai­ki­nas sa­ko, jog tam rei­kės ne­men­kų in­ves­ti­ci­jų, ap­mo­ky­ti šio kruopš­taus dar­bo ke­lis žmo­nes.

Šven­čių die­no­mis Do­na­tas plu­šė­jo prie duon­ke­pės kros­nies su mo­čiu­te ir ke­pė šven­tei duo­ną. Kad vi­siems jos da­ly­viams pa­kak­tų. Mo­čiu­tė jau se­niai jam pa­ti­kė­ju­si pa­čius at­sa­kin­giau­sius duo­nos už­min­ky­mo ir ke­pi­mo dar­bus bė­ra tik ste­bė­to­ja ar pa­ta­rė­ja.

De­dek­lės – nuo­sto­liams ma­žin­ti

Do­na­tas šį ru­de­nį ap­si­spren­dė per žie­mą ne­tin­gi­niau­ti, o im­tis sa­vo ūky­je pa­pil­do­mos veik­los. Nes že­mo­mis su­pir­ki­mo kai­no­mis par­duo­ti pa­ša­ri­nius grū­dus bū­tų bu­vę nuo­sto­lin­ga, to­dėl vai­ki­nas su­ma­nė juos pa­nau­do­ti kaip pa­ša­rus de­dek­lėms viš­toms.

„Nu­si­pir­kau 250 de­dek­lių viš­tai­čių. Jos da­bar – bu­vu­sios se­ne­lio so­dy­bos tvar­te. Ten tilp­tų dar šim­tas, to­dėl atei­nan­čiais me­tais jų pul­ką pla­nuo­ju pa­di­din­ti“, – apie ar­ti­miau­sius atei­ties pla­nus už­si­me­na Do­na­tas.

Vai­ki­nas sa­ko, jog de­dek­lių kiau­ši­nius sėk­min­gai rea­li­zuo­ja tur­gu­je ir jo pa­skai­čia­vi­mai, kaip gau­ti di­des­nes pa­ja­mas už užau­gin­tus grū­dus pa­ša­rams, pa­si­tei­si­no.

„Ki­ta ver­tus, jei vie­ni me­tai bū­tų nuo­sto­lin­gi au­ga­li­nin­kys­tei, tai tuos nuo­sto­lius kom­pen­suo­tų de­dek­lės, o kai dėl pro­duk­ty­vu­mo pa­lai­ky­mo teks keis­ti de­dek­les ir tuo me­tu su­ma­žės iš jų pa­ja­mos, grū­di­nės kul­tū­ros iš­ly­gins“,– šyp­so­si bu­vęs Jo­niš­kio že­mės ūkio gim­na­zi­jos ab­sol­ven­tas.

Jau­na­sis ūki­nin­kas sa­ko, jog šio­je mo­kyk­lo­je įgy­ta tech­ni­kos prie­žiū­ros vers­lo dar­buo­to­jo pro­fe­si­ja jam la­bai pra­ver­čia.

„Jei koks tech­ni­kos ge­di­mas, ap­siei­nu be ser­vi­sų pa­gal­bos,“ – paaiš­ki­na 64 hek­ta­rus dir­ba­mos žemės tu­rin­tis D. Ma­li­naus­kas.

„Atei­ties De­gė­siai ne­tu­ri“

Ne­links­mai iš­ta­ria šiuos žo­džius Do­na­tas, pa­klaus­tas, ko­kią ma­to sa­vo­jo kai­mo atei­tį. – „Gal po de­šim­ties me­tų čia liks gy­ven­ti tik vie­na­me ki­ta­me na­me. Nes jau ir da­bar daug tuš­čių tro­bų. Se­ni mirš­ta, jau­ni iš­va­žiuo­ja. Ir ma­no dė­dė ūkį čia tu­ri, bet va­ži­nė­ja iš ki­to ra­jo­no. Ir aš čia ne­gy­ven­siu, bet iš Lie­tu­vos ne­va­žiuo­siu“.

Vai­ki­nas pa­ti­ki­na, kad jo tiks­las – įsi­kur­ti Pak­ruo­jy­je, nes gy­ven­ti ra­jo­no cent­re esą pa­to­giau, nors ir tek­sią kas­dien va­ži­nė­ti į sa­vą­jį ūkį De­gė­siuo­se.

„Vis­ką da­rau pla­nuo­da­mas, kad tik ne­rei­kė­tų iš­va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos. Ne­no­riu dirb­ti ki­tiems, kad ir už di­des­nę al­gą, nei mo­ka Lie­tu­vo­je. Ge­riau ri­zi­kuo­ti, im­tis at­sa­ko­my­bių ir dirb­ti čia, sau“, – min­ti­mis apie sa­vo­jo kai­mo ir sa­vo atei­tį da­li­jo­si Do­na­tas.

Au­to­rės nuo­tr.

Jau­niau­sias De­gė­sių kai­mo ūki­nin­kas Do­na­tas Ma­li­naus­kas ima­si pa­pil­do­mų kai­mo vers­lų, kad tik ne­rei­kė­tų iš­va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos.

Vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną Do­na­tas su mo­čiu­te Va­le­ri­ja triū­sė prie duon­ke­pės kros­nies – kad šeš­ta­die­nį kai­mo Duo­nos šven­tė­je jos vi­siems pa­kak­tų.

Vos tik Do­na­tas švilp­te­lė­jo, pust­re­čio šim­to de­dek­lių at­si­su­ko į jį.