Ką Jums reiškia Vasario 16 – oji? Kaip ją švenčiate?

NUO­MO­NIŲ KRYŽ­KE­LĖ

Ką Jums reiš­kia Va­sa­rio 16 – oji? Kaip ją šven­čia­te?

Atei­nan­tį ant­ra­die­nį švę­si­me Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną. Tą die­ną mąs­ty­ti dar neatp­ra­tęs žmo­gus pa­gal­vo­ja apie sa­vo vals­ty­bę, sa­ve pa­tį to­je vals­ty­bė­je ir apie Va­sa­rio 16 – osios, ku­rios at­vi­rai ne­ga­lė­jo­me švęs­ti vi­są oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­pį, šven­tę.

Skai­ty­to­jų klau­sia­me: „Ką Jums reiš­kia Va­sa­rio – 16 –oji? Kaip ją šven­čia­te?“

Aud­ro­nė IS­PI­RYAN, kel­miš­kė, „Šiau­lių“ Ra­sos pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rė, Vi­šins­kių gi­mi­nės pa­li­kuo­nė:

– Nuo vai­kys­tės se­ne­liai ir tė­vai man įskie­pi­jo min­tį, jog ne tas tik­ras lie­tu­vis, ku­ris sa­vo pa­žiū­ras de­monst­ruo­ja mo­juo­da­mas vė­lia­vo­mis, o tas, ku­ris sa­vo vals­ty­bei tar­nau­ja dar­bais.

Užau­gau so­vie­ti­niais lai­kais. Vie­šai de­monst­ruo­ti sa­vo jaus­mų Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šven­tei ir ne­ga­lė­jo­me. Ta­čiau tą die­ną vi­suo­met su­sės­da­vo­me, pa­si­kal­bė­da­vo­me, į gy­ve­ni­mą įneš­da­vo­me ra­my­bės. Se­ne­liai pa­pa­sa­ko­da­vo, kaip Va­sa­rio 16-ąją švęs­da­vo jų jau­nys­tė­je. Jie – tik­ri že­mai­čiai: ver­tin­da­vo kuk­lu­mą, pa­pras­tu­mą. Tą die­ną svar­biau­sias bū­da­vo jaus­mas, kad esi lie­tu­vis.

Pro­gim­na­zi­jo­je mo­ky­to­jai ini­cia­ty­vą per­lei­džia mo­ki­niams. Jau­ni­mas tu­ri daug idė­jų ir ini­cia­ty­vų. Jie Va­sa­rio 16-ąją ap­juos mo­kyk­lą su­si­kib­da­mi ran­ko­mis, dai­nuos tik lie­tu­viš­kas dai­nas.

Val­das RUT­KŪ­NAS, et­no­kul­tū­ros puo­se­lė­to­jas:

– Vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­na – bran­gi šven­tė kiek­vie­nam lie­tu­viui. Ir ta­ry­bi­niais me­tais vi­suo­met ją pri­si­min­da­vo­me. Su­si­ti­kę su drau­gais pa­spaus­da­vo­me vie­ni ki­tiems ran­kas. Ta­čiau la­bai de­monst­ruo­ti sa­vo jaus­mų ne­ga­lė­jo­me.

La­biau­siai įsi­mi­nė 1987-ųjų šven­tė. Tuo me­tu dir­bau mo­ky­to­ju Kel­mės pir­mo­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Va­sa­rio 16-osios va­ka­rą pa­skam­bi­no di­rek­to­rius ir pa­sa­kė, jog tu­rė­čiau pri­si­sta­ty­ti į mi­li­ci­ją. Nuė­jau. Ten jau bu­vo ir Kel­mės ant­ro­sios vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ky­to­jas An­ta­nas Ra­čas, vė­liau ta­pęs Sei­mo na­riu. Mi­li­ci­jo­je mums da­vė už­duo­tį pa­tru­liuo­ti Kel­mės gat­vė­se, kad ne­kil­tų ko­kių ne­ra­mu­mų, su­si­ju­sių su Va­sa­rio 16-ąja.

Pa­vaikš­čio­jom ko­kią va­lan­dą. Ta­da mi­li­ci­jos vir­ši­nin­kas iš­lei­do na­mo. Sup­ra­to­me, jog tiks­las bu­vo mus eli­mi­nuo­ti, kad ne­švęs­tu­me ar ne­da­ly­vau­tu­mė­me šven­ti­me. Ma­tyt, ži­no­jo mū­sų an­ti­ta­ry­bi­nes  nuo­tai­kas.

Ma­ry­tė ŽU­KAUS­KIE­NĖ, kel­miš­kė au­dė­ja, tau­to­dai­li­nin­kė:

– Šven­čiam la­bai pa­pras­tai. Tą die­ną sten­gia­mės nie­ko ne­dirb­ti. Pail­si­me, pa­žiū­ri­me lai­das per te­le­vi­zi­ją. Šir­dy­je Va­sa­rio 16-ąją švęs­da­vo­me ir ta­ry­bi­niais lai­kais. Vy­ras su bend­ra­dar­biais ta pro­ga iš­lenk­da­vo ir tau­re­lę.

Nuo se­no Va­sa­rio 16-ąją šven­čia vi­sa mū­sų gi­mi­nė. Vai­šė­mis sta­lų ne­nuk­rau­na­me. Bet su­vo­ki­mas, kad tai bran­gi lie­tu­viams šven­tė, mu­my­se vi­suo­met gy­ve­no.

Ma­no ma­ma dar anais lai­kais išau­dė Lie­tu­vos him­ną. Iš jos pe­rė­mu­si ama­to su­bti­ly­bes, aš išau­džiau Lie­tu­vos są­jū­džio ženk­lą, priau­džiau juos­te­lių su žo­džiu „Lie­tu­va“. Tai ma­no do­va­nos Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo die­nai.

Zig­mas GAI­DAUS­KAS, Kel­mės pa­što vir­ši­nin­kas, Pak­ra­žan­čio kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas:

– Šie­met Va­sa­rio 16-ąją švę­si­me Pak­ra­žan­čio kul­tū­ros cent­re. Me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vai pa­ruo­šė pro­gra­mė­lę. Bus skai­to­mas pra­ne­ši­mas. Pas­kui pa­si­vai­šin­si­me, pa­šok­si­me.

Kar­tais šią die­ną at­šven­čia­me kuk­liau. Su­ren­gia­me pa­ro­dą. Ta­čiau nie­kuo­met bend­ruo­me­nė­je ši die­na ne­lie­ka ne­pa­mi­nė­ta.

Net ir ta­ry­bi­niais lai­kais vi­sa­da tą die­ną pri­si­min­da­vau, pa­gal­vo­da­vau, jog tai pa­ti bran­giau­sia šven­tė lie­tu­viui. Kas mes bū­tu­me be sa­vo vals­ty­bės?

Ir pa­sta­ruo­ju me­tu ga­li­me kal­bė­ti apie silp­ną eko­no­mi­ką, žmo­nė­mis per ma­žai be­si­rū­pi­nan­čią val­džią. Bet pro­ble­mų ne­ga­li­ma ta­pa­tin­ti su vals­ty­be. Tė­vy­nė mums vie­na.

Al­do­na BĖ­ČIE­NĖ, Pet­kiš­kių kai­mo ūki­nin­kė:

– Pa­me­nu, kaip vai­kys­tė­je švęs­da­vo tė­vai, rink­da­vo­si į bū­re­lius. Bet tuo­met bu­vau ma­ža. Ne­la­bai ką ir pri­si­me­nu. Tik šur­mu­lį ir džiaugs­min­gą nuo­tai­ką. Gy­ve­nau ta­ry­bi­nė­je san­tvar­ko­je. Bet nie­kuo­met jai ne­pri­jau­čiau. Su­ge­bė­jau iš­si­suk­ti ir ne­pra­ras­ti dar­bo, ne­sto­da­ma nei į kom­jau­ni­mą, nei į par­ti­ją.

Šei­mo­se Va­sa­rio 16 -ąją pri­si­min­da­vo vi­si lie­tu­viai. Mū­sų tė­vai taip pat tą die­ną pa­sa­ko­da­vo, kaip jie švęs­da­vo jau­nys­tė­je, ką ši­ta šven­tė reiš­kia lie­tu­viui. Vė­lia­vų ne­kel­da­vo. Bet tas su­si­kau­pi­mas, pri­si­mi­ni­mas taip pat reiš­kė šven­tę.

Da­bar esu jau gar­baus am­žiaus. Į ren­gi­nius ne­be­vaikš­tau. Bet pa­si­žiū­riu pro­gra­mą per te­le­vi­zi­ją. To­mis die­no­mis pa­ro­do daug ge­rų idė­jiš­kų da­ly­kų.

Šių me­tų šven­tę šiek tiek tem­do ne­ra­mu­mai ap­link, įtam­pa po­li­ti­ko­je. Be to, ir čia pat, kai­me, yra nau­jai san­tvar­kai prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių. Jie mie­liau pa­ka­bin­tų rau­do­ną vė­lia­vą vie­toj tris­pal­vės.

Ki­tas at­vi­rai pa­sa­ko, jog ma­ne rei­kė­tų pri­riš­ti prie ve­ži­mo ir iš­vež­ti į Si­bi­rą. Vien to­dėl, kad at­ga­vau tė­vų že­mę ir ūki­nin­kau­ju.

Aiš­ku, taip kal­ba aso­cia­lūs lat­rai. Jiems trūks­ta kul­tū­ros. Mies­to žmo­nės – kul­tū­rin­ges­ni. Jie taip ne­kal­ba. Ta­čiau ne­sma­gu, kad to­kie da­ly­kai vyks­ta.

Edvar­das DIR­MEI­KIS, kra­žiš­kis is­to­ri­kas, mo­ky­to­jas, mu­zie­ji­nin­kas:

– Ta­ry­bi­niais lai­kais ne­pa­mir­šo­me tos da­tos. Tik švęs­ti ne­bu­vo ga­li­ma. Tris­pal­vių ne­kė­lė­me. At­ga­vus Nep­rik­lau­so­my­bę man įsi­mi­nė pir­mo­ji 1991 –ųjų Va­sa­rio 16 –oji. Tuo­met į Kra­žius at­va­žia­vo „Lie­tu­vos“ an­samb­lis. Žmo­nės ne­til­po į kul­tū­ros na­mus. Bu­vo di­džiu­lis pa­ki­li­mas. Tiek an­samb­lis, tiek kra­žiš­kiai bu­vo apim­ti eu­fo­ri­jos. Bu­vo la­bai daug pa­trio­tų.

Vė­les­nės šven­tės bu­vo kuk­les­nės. Mu­zie­ju­je su­reng­da­vo­me eks­po­zi­ci­jas. Skai­ty­da­vo­me pra­ne­ši­mus, pa­mi­nė­da­vo­me sa­vo vals­ty­bės die­ną. Svar­biau­sia, jog vi­si, kas atei­da­vo į šven­tės mi­nė­ji­mą, su­vok­da­vo, ko­kia svar­bi mū­sų tau­tai sa­va vals­ty­bė.

Da­bar mies­te­ly­je smar­kiai su­ma­žė­jo žmo­nių. Kul­tū­ros dar­buo­to­jams sun­ku. Nė­ra au­di­to­ri­jos. Se­ni žmo­nės ne­no­ri ei­ti iš na­mų. Mie­liau pa­si­lie­ka prie te­le­vi­zo­riaus.

Aš as­me­niš­kai taip pat die­ną pra­lei­siu ra­miai. Iš­kel­siu prie na­mų tris­pal­vę. Pa­žiū­rė­siu įdo­mių is­to­ri­nių lai­dų per te­le­vi­zi­ją. Man tai la­bai bran­gi šven­tė.

Kal­bi­no ir fo­tog­ra­fa­vo Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ