Juodeikiai saugo Tėvo Stanislovo atminimą – mažą trobelę ir liepų alėją

Juo­dei­kiai sau­go Tė­vo Sta­nis­lo­vo at­mi­ni­mą – ma­žą tro­be­lę ir lie­pų alė­ją

Da­lia BY­ČIE­NĖ

Šių me­tų rug­sė­jo 29 d. mi­nė­si­me vie­nos švie­siau­sių as­me­ny­bių, – ku­ni­go, pa­moks­li­nin­ko, vie­nuo­lio ka­pu­ci­no, Lie­tu­vos pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­ti­nei oku­pa­ci­jai vei­kė­jo – Tė­vo Sta­nis­lo­vo 100-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes. Di­džio­ji švie­suo­lio gy­ve­ni­mo da­lis pra­bė­go Pa­ber­žė­je, Kė­dai­nių ra­jo­ne, bet sa­vo pė­das jis įspau­dė ir to­li nuo mies­tų, gi­lio­je pro­vin­ci­jo­je, Juo­dei­kių kai­me, Jo­niš­kio ra­jo­ne. Juo­dei­kiai Tė­vui Sta­nis­lo­vui bu­vo pir­mo­ji pa­ra­pi­ja po de­vy­ne­rių la­ge­rio me­tų. Ku­ni­gas čia pa­li­ko švie­sų pėd­sa­ką juo­dei­kie­čių at­min­ty­je, bei sa­vo kuk­lu­mo įro­dy­mų.

Di­džiau­siais Tė­vo bu­vi­mo Juo­dei­kiuo­se įro­dy­mas – kuk­li me­di­nė tro­be­lė, ku­rio­je jis pra­gy­ve­no treč­da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo ato­kia­me kai­me. Čia Tė­vas Sta­nis­lo­vas su sau­gu­mo pa­lai­mi­ni­mu bu­vo at­siųs­tas 1957 me­tais.

Kuk­lu­sis ku­ni­gas dve­jus me­tus gy­ve­no ne­šil­do­mo­je zak­ris­ti­jo­je, o tre­čiai­siais vie­ti­nių meist­rų Do­mo So­ros ir Ka­zi­mie­ro Amb­ra­so pa­de­da­mas šven­to­riaus kam­pe pa­si­sta­tė me­di­nę klė­te­lę. Kaip me­na tuo­met dar penk­tą kla­sę Juo­dei­kių mo­kyk­lo­je lan­kęs, vė­liau pe­da­go­gu, bib­lio­fi­lu ta­pęs, Čes­lo­vas Vaup­šas, Tė­vo gy­ve­ni­mas vie­no kam­ba­rio klė­te­lė­je bu­vo la­bai kuk­lus. Sta­liu­kas, kė­dė, ži­ba­li­nė vi­ryk­lė (ke­ro­ga­zas) van­de­niui pa­si­šil­dy­ti, iš len­tų su­kal­tas gul­tas ir kny­gų len­ty­na virš jo – to­kia bu­vo ku­ni­go bui­tis.

„Jis la­bai daž­nai grįž­da­vo iš pa­što, ne­ši­nas at­siųs­to­mis kny­go­mis, baž­ny­ti­nio me­no al­bu­mais. Kny­gas jam siųs­da­vo in­te­li­gen­tai iš Len­ki­jos, Ru­si­jos, Vo­kie­ti­jos. Aš to­kių al­bu­mų dar kaip gy­vas ne­bu­vau ma­tęs. Net ir trum­pa, tre­jų me­tų, pa­žin­tis ta­po ma­no gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jos pa­ma­tu“, – sa­kė Č.Vaup­šas.

Su Tė­vu Sta­nis­lo­vu bi­čiu­lys­tė tę­sė­si iki pat jo gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Prieš ke­le­rius me­tus, kai ap­leis­ta ir nu­gy­ven­ta Tė­vo klė­te­lė juo­dei­kiš­kių pa­stan­go­mis vėl at­si­ra­do ten, kur ir bu­vo pa­sta­ty­ta, Č.Vaup­šas tro­be­lę iš­da­žė spal­va, ko­kia bu­vo ku­ni­gui čia gy­ve­nant, at­kū­rė iden­tiš­ką ap­lin­ką, su­ra­do pa­na­šius bal­dus ir įstei­gė mu­zie­jų. Jis yra fak­ti­nis tro­be­lės glo­bė­jas ir tvar­ky­to­jas. Net nu­si­pir­ko gim­tuo­siuo­se Juo­dei­kiuo­se na­mą, va­sa­rą čia gy­ve­na, prii­ma eks­kur­si­jas, pa­sa­ko­ja lan­ky­to­jams apie tau­rų­jį dva­si­nin­ką, per trum­pą gy­ve­ni­mo lai­ką pa­li­ku­sį kai­me­lio ir jo apy­lin­kių žmo­nėms švie­sų at­mi­ni­mą. O tuo me­tu, kai Juo­dei­kiuo­se jis ne­bū­na, į mu­zie­jų įlei­džia Juo­dei­kių bend­ruo­me­nės at­sto­vai.

Pa­sak Č.Vaup­šo, tie­siog ste­buk­las, kad tro­be­lė iš­li­ko 30 me­tų jos vie­nin­te­liam gy­ven­to­jui iš­si­kė­lus. Nors iš tro­be­lės ir bu­vo ge­ro­kai pa­si­ty­čio­ta. So­viet­me­čiu kaž­kam ki­lo min­tis čia įreng­ti pie­no su­rin­ki­mo punk­tą. Bū­tent tro­be­lė­je, nors kai­mas ir tu­rė­jo pa­tva­rią ply­ti­nę pie­ni­nę.

Tro­be­lė iš šven­to­riaus bu­vo nu­vilk­ta į kai­mo pa­kraš­tį ir kai­mo žmo­nės čia kas ry­tą su­neš­da­vo pie­ną. Kai punk­tas bu­vo už­da­ry­tas, na­me­lis pa­lik­tas li­ki­mo va­liai. Anot na­me­lį la­bai glo­bo­jan­čios ir juo be­si­di­džiuo­jan­čios Juo­dei­kių bend­ruo­me­nės, tik ap­vaiz­da sau­go­jo, kad pik­ta­va­lių pir­ke­lė ne­bu­vo pa­deg­ta ar su­nio­ko­ta.

Už­da­rius pie­no su­rin­ki­mo punk­tą, ku­rį lai­ką na­me­lis bu­vo pa­lik­tas li­ki­mo va­liai, o prieš ke­le­tą me­tų su­grą­žin­tas į pir­mykš­tę vie­tą. Prie na­me­lio pri­tvir­ti­na at­mi­ni­mo len­ta su įra­šu: “1957-1960 me­tais čia gy­ve­no Tė­vas Stanislovas”. Žmo­nių ku­ni­gą me­na prie baž­ny­čios jo pa­so­din­ta lie­pų alė­ja.

Daž­nas va­žiuo­jan­tis pa­si­gė­rė­ti il­giau­siu Juo­dei­kių pel­kė­je nu­ties­tu Mū­šos ty­re­lio pa­žin­ti­niu ta­ku stab­te­li prie Tė­vo Sta­nis­lo­vo na­me­lio, ku­ria­me jis gy­ve­no grį­žęs po il­gų trem­ties me­tų Si­bi­re. Tu­ris­tus trau­kia ir dau­giau Juo­dei­kių kai­mo įžy­my­bių – so­viet­me­tį per­gy­ve­nu­siu pa­mink­lu Vy­tau­tui Di­džia­jam bei vi­du­ry gy­ven­vie­tės au­gan­čiu iš­skir­ti­nio am­žiaus ąžuo­lu, pa­so­din­tu lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­jo An­ta­no Bui­vy­do bu­vu­sios so­dy­bos vie­to­je.

Pa­reng­ta pa­gal dien­raš­tį “Va­ka­ro ži­nios”

Ir­man­to Si­da­re­vi­čiaus nuo­tr. 

Tė­vas Sta­nis­lo­vas.

Juodeikių bendruomenės nuotr.

Tė­vo Sta­nis­lo­vo trobelė.