Medikė pasinėrė į riešinių pasaulį

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Gražiadarbė Ramunė Vičienė pati taip pat mėgsta dėvėti riešines.
Joniškyje gyvenanti medikė Ramunė Vičienė nuo vaikystės mėgo rankdarbius, lankydama šeštą klasę nunėrė pirmą savo sijoną, kuriuo labai džiaugėsi ir didžiavosi. Įvairias technikas išbandanti moteris prieš šešerius septynerius metus iš draugės dovanų gavo riešines. Pagalvojo: negi pati negalėtų numegzti? Taip karoliukų raštais margintos puošmenos – trumpos ir ilgesnės, maunamos kaip pirštinės, tik be pirštų tapo pagrindiniu jos užsiėmimu vakarais po darbo. Moters darbus pastebėjo ir įvertino parodų rengėjai.

Jaunimas nori jiems aktualių pešinių

Ramunės Vičienės riešinės tvarkingai sudėtos į maišelius. Viename – trumpos, tik dengiančios riešą. Kitame – gerokai ilgesnės, šildančios delną tarsi pirštinės, tik be pirštų, užmaunamos per nykštį. Tokias ypač mėgsta jaunimas, nes patogu ir vairuoti, ir gražu, o nešaltą žiemą beveik galima apsieiti be pirštinių.

„Merginos pirštukus paslepia kišenėse ir nesušąla, jei lauke vos kelių laipsnių šaltukas arba temperatūra netgi aukščiau nulio. Mano merginos, ypač dvi iš trijų, taip pat mėgsta dėvėti riešines, turi ne vieną porą, – apie savo dukras prasitaria gražiadarbė. – Tiesa, jauni žmonės nori jiems aktualių piešinių iš karoliukų, tad buvau numezgusi riešines, kurias išmarginau mažų kaukolyčių vaizdais. Jaunimui labai patiko, bet tautodailininkų ir amatininkų parodų organizatoriai mane išpeikė, liepė greitai slėpti tokias baisybes“.

Vistik moteris mano, kad ir tokiu būdu galima populiarinti senovinę rūbų detalę – riešines. Iš pradžių paaugliai dėvės tokias, kurios bus su jiems tuo laikotarpiu svarbiais simboliais, o vėliau bręsdamas žmogus natūraliai pereis prie tradicinių lietuviškų, baltiškų raštų.

Pirmiausia riešines gavo dovanų

Apie parodų organizatorius Ramunė Vičienė užsiminė neatsitiktinai. Prieš kelerius metus ji su savo riešinėmis atkeliavo į Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus bei tautodailininkų entuziastės ir vadovės Joniškio rajone Anicetos Krajinienės organizuotą kalėdinį šaškaturgį, saldaturgį ir skaistaturgį. Būtent A. Krajinienė, atkreipusi dėmesį į joniškietės kruopščius mezginius ir dailius raštus, pakvietė į vieną parodą. Ten jos riešinės buvo atrinktos keliauti ir į tolesnį tautodailininkų darbų parodos etapą Šiauliuose, kur eksponuoti kūriniai iš visos apskrities rajonų.

„Kaip viskas prasidėjo? Gal prieš kokiu 6–7 metus prie Joniškio kultūros centro, berods, Saulės mūšio sukakčiai paminėti buvo organizuotas didelis renginys, ten pakviesti įvairių atkuriamosios istorijos klubų atstovai, vyko įvairių amatų demonstravimas, prekyba. Pamačiau ten moteris, mezgančias riešines. Gražu, bet jų kaina pasirodė beprotiška. O po kiek laiko riešines gavau dovanų iš draugės. Žiūrėjau, žiūrėjau, ir nusprendžiau pati pabandyti. O tada jau rimtai „užsikabinau“ ir nebegaliu sustoti. Labai patiko šis užsiėmimas“, – istoriją, kaip pasirinko riešinių mezgimą, pasakoja gražiadarbė.

Rankdarbiams skiria laisvalaikį

Moteris visą laisvalaikį skiria mezgimui. Jei niekas netrukdo ir turi laisvą savaitgalį, sako,kad per dieną gali numegzti vieną riešinę. Margina jas įvairiais raštais: drugeliais, in/jan simboliais, vijokliais, saulutėmis, žibuoklėmis. Bet labiausiai žmonės mėgsta tradicinius lapelius, žvaigždeles, kvadratėlius, burbuliukus, dar lelijų piešiniai turi paklausą.

Joniškietė raštus iš pradžių nusižiūrėdavo internete, iš senų mamos knygų, o vėliau ėmė improvizuoti, savo išmonės pridėti, suderinti kelis vaizdinius. Gražiadarbė sako, kad riešinėms sunaudoja labai daug karoliukų. Mažesniams raštui pakanka 1,5 tūkstančio, didesniam – ir 2,5 tūkstančio jų prireikia.

R. Vičienė rankdarbius pamėgo nuo vaikystės. Jos mama siuvo ir siuvinėjo. Pati Ramunė pasakoja gal penkerių metų pradėjusi nerti kabliuku akutes. Vienu metu buvo ilgiausią virvelę nunėrusi, kurią susukus išėjo kamuolys.

O štai, šeštoje klasėje ji nunėrė sau pirmą rūbą – žalios spalvos tiesų sijonuką virš kelių, kuriuo labai didžiavosi.

Sukūrus šeimą prasidėjo mezginiai vaikams.

Kadangi joniškietė mėgsta įvairius rankdarbius, ir savo draugams padaro siurprizų. Štai, vienais metais prieš Velykas dovanojo savo rankų darbo kiaušinius iš putų polistirolo, apsuktus lininiu siūlu ir puoštus nėriniais. Kitą sykį iš medžiagų skiautelių surišo juokingas velykines bobutes.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.