Jo­niš­kio sa­vi­val­dos is­to­ri­jai įpras­min­ti – Ro­tu­šės gat­vė

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Šiai ne­di­de­lei mies­to gat­ve­lei siū­lo­ma su­teik­ti Ro­tu­šės pa­va­di­ni­mą. Pa­ti Ro­tu­šė, sta­ty­ta XVII a. pir­mo­je pu­sė­je, iki mū­sų die­nų neiš­li­ko, jos pa­ma­tų lie­ka­nos at­ras­tos at­lie­kant ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­mus 2006 m. ir 2014 m.
Jo­niš­kio ra­jo­no ta­ry­ba ket­vir­ta­die­nį svars­tys siū­ly­mą su­teik­ti Ro­tu­šės pa­va­di­ni­mą gat­vei, ei­nan­čiai nuo Mies­to aikš­tės pro Paš­tą iki pre­ky­vie­tės. Šio­je erd­vė­je ka­dai­se sto­vė­jo se­no­ji mies­to ro­tu­šė. Idė­jos ini­cia­to­rius ar­cheo­lo­gas, kul­tū­ros is­to­ri­kas dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to do­cen­tas, ak­cen­tuo­ja, jog tai bū­tų svar­bus žings­nis to­liau įpras­mi­nant dau­giau nei ke­tu­rių šimt­me­čių Jo­niš­kio sa­vi­val­dos is­to­ri­ją.

Ten, kur bu­vo Ro­tu­šė
Sa­vi­val­dy­bės Ini­cia­ty­vų ko­mi­si­ja dar sau­sį svars­tė klau­si­mą „Dėl Jo­niš­kio mies­to sa­vi­val­dos at­min­ties įam­ži­ni­mo ir erd­vės per­va­di­ni­mo į Ro­tu­šės aikš­tę“.
Da­bar tei­kiant klau­si­mą Ta­ry­bai ak­cen­tuo­ja­ma, jog Ro­tu­šė bu­vo mies­to po­li­ti­nis, eko­no­mi­nis ir teis­mi­nis cent­ras. Jo­je po­sė­džia­vo mies­to val­džia, bu­vo spren­džia­mos mies­tie­čių ci­vi­li­nės by­los, ve­da­mas ir sau­go­mas ar­chy­vas, ant­spau­dai.
„At­siž­vel­giant į tai bei to­liau sie­kiant stip­rin­ti se­no­sios Jo­niš­kio sa­vi­val­dos at­min­tį, da­bar gi siū­lo­ma ak­li­gat­vį nuo Mies­to aikš­tės iki pre­ky­vie­tės pa­va­din­ti Ro­tu­šės gat­ve. Su­tei­kus Ro­tu­šės pa­va­di­ni­mą vie­nai iš Jo­niš­kio gat­vių, esan­čiai prie si­na­go­gų komp­lek­so, at­si­ras gat­vės įra­šai že­mė­la­piuo­se, o tai pa­dės įam­žin­ti to­je vie­to­je bu­vu­sį Ro­tu­šės pa­sta­tą“, – ar­gu­men­tuo­ja­ma aiš­ki­na­ma­ja­me raš­te, tei­kiant Ta­ry­bos spren­di­mo pro­jek­tą.
Idė­jos ini­cia­to­rius E. Va­si­liaus­kas, moks­li­nin­kas, ar­cheo­lo­gas, Jo­niš­kio pa­trio­tas, „Si­dab­rei“ ko­men­ta­vo, jog iš pra­džių kė­lė idė­ją su­teik­ti ne gat­vės, o Ro­tu­šės aikš­tės pa­va­di­ni­mą erd­vei ša­lia Bal­to­sios si­na­go­gos, kur bu­vo ras­ti se­no­sios Ro­tu­šės pa­ma­tai.
„Bet ar­chi­tek­tai nu­spren­dė, jog čia nė­ra aikš­tės po­žy­mių ir ge­riau tin­ka Ro­tu­šės gat­ve pa­va­din­ti, su­tin­ku su jais“, – sa­kė ar­cheo­lo­gas.
E. Va­si­liaus­kas, dar 2006 me­tais at­lik­da­mas ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­mus, čia at­ra­do XVII a. pr. sta­ty­tos mies­to ro­tu­šės pa­ma­tų lie­ka­nas, o 2014 me­tais ar­cheo­lo­gas Da­rius Kont­ri­mas, at­lik­da­mas pla­tes­nius ty­ri­mus, at­ka­sė pa­ma­tų pe­ri­met­rą. Ši vie­ta da­bar pa­žy­mė­ta rau­do­no klin­ke­rio ply­te­lė­mis.
„Pir­mas žings­nis, pa­ska­ti­nęs ro­tu­šės įam­ži­ni­mą bu­vo ar­cheo­lo­gi­niai ty­ri­mai, – pri­si­me­na moks­li­nin­kas. – To­liau ki­ti žings­niai pa­da­ry­ti. Ant Bal­to­sios si­na­go­gos bu­vo pri­ka­bin­ta me­mo­ria­li­nė len­ta Šiau­lių eko­no­mi­jos 1769 m. su­ki­lė­liams at­min­ti, ji liu­di­jo ir bu­vu­sios Ro­tu­šės vie­tą. Me­mo­ria­li­nę len­tą ini­ci­ja­vo­me kar­tu su Kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja, pro­jek­to va­do­ve Ilo­na Osi­po­va. Vie­ta grin­di­ny­je pa­žy­mė­ta, su­tvar­kant Mies­to aikš­tę. Vė­liau kar­tu su ar­cheo­lo­gu, ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­ku dr. Žy­gi­man­tu Bur­žins­ku ir pro­jek­to va­do­ve Ilo­na Osi­po­va įgy­ven­di­no­me ir Jo­niš­kio is­to­ri­nio cent­ro ma­ke­to idė­ją. Ma­ke­te pa­gal šve­dų pie­ši­nį at­kur­ta 1703 m. is­to­ri­nė mies­to cent­ri­nė da­lis su baž­ny­čia ir su Ro­tu­še, ji at­kur­ta tiks­liai pa­gal pa­ma­tų pe­ri­met­rą. Ma­ke­te vaiz­das su­ma­žin­tas 175 kar­tus. Jį nuo 2022 me­tų ga­li­ma pa­ma­ty­ti mies­to cent­ri­nė­je aikš­tė­je.“
„Kai tie žings­niai pa­da­ry­ti, rei­kė­tų dar gat­ve­lės, – pa­brė­žia jis. – Ma­nau, dar rei­kė­tų ir ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros ak­cen­to, in­for­ma­ci­nio sten­do – su paaiš­ki­ni­mais, se­nai­siais pie­ši­niais. Gi­das, ži­no­ma, ga­li pa­pa­sa­ko­ti eks­kur­si­jas ves­da­mas, bet ki­tam žmo­gui, kad ir jo­niš­kie­čiui, ma­nau, įdo­mu bū­tų pa­čiam per­skai­ty­ti ir su­ži­no­ti, kaip mies­tas kei­tė­si ir kas čia bu­vo.“

Jo­niš­kio sa­vi­val­da se­nes­nė nei Šiau­lių
„1616 me­tais Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos val­do­vas Zig­man­tas III Va­za ka­ra­liš­ko­sios Šiau­lių eko­no­mi­jos Jo­niš­kio mies­te­liui 1616 m. lie­pos 4 d. su­tei­kė sa­vi­val­dos – Mag­de­bur­go – tei­sę. Ji su­teik­ta anks­čiau ne­gu Šiau­liams. Tai­gi, Jo­niš­kio mies­tas se­niau­sias sa­vi­val­dus ap­skri­ties mies­tas. Ta­da jis bu­vo ir di­džiau­sias mies­tas, di­des­nis už Šiau­lius“, – pa­brė­žia E. Va­si­liaus­kas, pri­min­da­mas Jo­niš­kio sa­vi­val­dos pra­džią.
Jo­niš­kio sa­vi­val­da pa­gal se­nu­mą bu­vo 12-ta vals­ty­bi­nio mies­to sa­vi­val­da (Vil­nius nuo 1387 m.) da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vo­je ir 14-to­ji su pri­va­čiais ku­ni­gaikš­čių Rad­vi­lų Bir­žų ir Kė­dai­nių mies­tais. Pa­vie­to cent­ras Šiau­liai sa­vi­val­dą ga­vo tik 175 me­tų vė­liau nei Jo­niš­kis – 1791 m.
Jo­niš­kiui įgi­jus Mag­de­bur­go pri­vi­le­gi­ją mies­tas sta­tė­si Ro­tu­šę. Ji bu­vo me­di­nė su mū­ri­niais pa­ma­tais. Ro­tu­šės eg­zis­ta­vi­mas bai­gė­si 1795 me­tais, po Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos pa­da­li­ji­mo. Di­džio­ji Lie­tu­vos da­lis pri­jun­gia­ma prie Ru­si­jos im­pe­ri­jos ir dau­gu­mai mies­tų pa­nai­ki­na­ma sa­vi­val­dos tei­sė.
„Ta­da sa­vi­val­dą ga­lė­jo tu­rė­ti tik ap­skri­čių cent­rai – bu­vu­sio­je Že­mai­ti­jos ku­ni­gaikš­tys­tė­je tik Šiau­liai, Tel­šiai ir Ra­sei­niai. Vi­siems ki­tiems sa­vi­val­dos tei­sę lik­vi­da­vo, išim­tis bu­vo Še­du­va, – pa­sa­ko­ja moks­li­nin­kas. – Še­du­va dėl to by­li­nė­jo­si su di­di­kais Ro­pais ir 1812 me­tais iš­si­ko­vo­jo tu­rė­ti sa­vi­val­dos tei­sę. Še­du­vai sa­vi­val­da bu­vo su­teik­ta XVII am­žiaus vi­du­ry­je, ji ap­skri­ty­je bu­vo ant­ra po Jo­niš­kio.“
Jo­niš­kis at­ga­vo sa­vi­val­dos tei­ses tik 1919 me­tais. Iš pra­džių kaip vals­čiaus cent­ras, o kaip mies­tas – 1933 me­tais, ta­da jam bu­vo su­teik­tas ant­raei­lio mies­to sta­tu­sas.
„Jo­niš­kio sa­vi­val­dos is­to­ri­ja se­na ir gar­bin­ga, – pa­brė­žia E. Va­si­liaus­kas. – Jo­niš­kie­čiai, kaip še­du­viš­kiai, ban­dė at­si­ko­vo­ti sa­vi­val­dos tei­ses iš gra­fų Zu­bo­vų, Šiau­lių eko­no­mi­jos val­dy­to­jų. 1840–1845 me­tais ir­gi by­li­nė­jo­si, iš­si­ko­vo­jo mies­to su apy­gar­dos lau­kų te­ri­to­ri­ja lais­vę nuo Zu­bo­vų, bet sa­vi­val­dos tei­sės neat­ga­vo. Ca­ri­nė val­džia ne­no­rė­jo ant­ro, kaip še­du­viš­kių, pre­ce­den­to. Be­je, ca­ri­niais me­tais Še­du­va va­di­no­si „ne­štat­nij go­rod“ – lie­tu­viš­kai „nee­ta­ti­nis mies­tas“.
Jo­niš­kio ro­tu­šė sto­vė­jo iki XIX a. pra­džios.
„Mo­ky­to­jo Vols­kio XIX a. pa­bai­gos mies­to ap­ra­šy­me yra mi­ni­ma, jog Jo­niš­ky­je yra du se­niau­si pa­sta­tai – ka­ta­li­kų baž­ny­čia ir „mies­to dū­ma“, t.y. ro­tu­šė. Ją nu­grio­vė ir pa­sta­tė si­na­go­gą. Ma­tyt, jo­niš­kie­čiai, kai ne­te­ko sa­vi­val­dos, ne­su­gal­vo­jo, kaip tą pa­sta­tą pa­nau­do­ti, par­da­vė žy­dams, o jie ta­me skly­pe pa­sta­tė si­na­go­gą.“
„Rei­kė­tų dar ir kny­gą pa­ra­šy­ti apie Jo­niš­kio ro­tu­šę ir sa­vi­val­dą, – pa­si­da­li­ja dar vie­na idė­ja E. Va­si­liaus­kas. – Be­je, Lie­tu­vo­je Ro­tu­šės aikš­čių ir Ro­tu­šės gat­vių yra vos pen­kios. Jo­niš­ky­je bū­tų šeš­ta. O pa­čių ro­tu­šių Lie­tu­vo­je la­bai ma­žai yra iš­li­ku­sių. Šiau­lių ro­tu­šė (XIX a. pir­mo­ji pu­sė) yra iš­li­ku­si ir da­bar ten vei­kia sa­vi­val­dy­bė, tik ant pa­sta­to nė­ra jo­kios at­mi­ni­mo žy­mės.“
„Jo­niš­kio sa­vi­val­dos is­to­ri­ja la­bai įdo­mi. Per ją reiš­kė­si žmo­nių pi­lie­tiš­ku­mas, – pa­brė­žia jis. – Da­bar žmo­nės ne­la­bai su­pran­ta, kad per sa­vi­val­dą jie įsi­trau­kia į vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą ir daug ką ga­li iš­spręs­ti. Nuo so­viet­me­čio ga­jus po­žiū­ris, kad val­džia vis­ką spren­džia. Ne val­džia – mes. O sa­vi­val­da – ar­čiau­sia žmo­nių esan­ti val­dy­mo gran­dis. XVII am­žiu­je, pa­vyz­džiui, jo­niš­kie­čiai bu­vo la­bai ak­ty­vūs gy­ven­to­jai, mė­go by­li­nė­tis, sa­vo tei­ses gin­da­mi nuei­da­vo ir iki Var­šu­vos. Suei­gų pro­to­ko­lai ro­do jų tei­si­nį iš­pru­si­mą.“