
Naujausios
"Jei ne užsienis, ubagais išeitume"
Bent pusvalandį pabuvęs kaimo parduotuvėje, pakalbėjęs su pirkėjais ir pardavėjomis, gali pajausti, kuo gyvena šios vietovės žmonės, kas juos neramina ir ką jiems skauda, kokios jų svajonės ir kokia realybė.
Šįkart „Kelmės kraštas“ užsuko į vieną iš dviejų Pagryžuvio parduotuvių. Vieni pagryžuviškiai džiaugėsi, kad parduotuvėje yra visko ko tik reikia, netgi žvejybos reikmenų, kiti piktinosi sviesto kainomis, treti tvirtino sviesto patys susimušantys. O į užsienį uždarbiauti jau penkiolika metų važinėjanti moteris mestelėjo: „Jei ne užsienis, ubagais išeitume“.
Regina MUSNECKIENĖ
kelme@skrastas.lt
Jaunų šeimų dar yra
Pats vidurdienis Pagryžuvio gyvenvietėje. Šalia bendruomenės namų, pačiame centre, esančios parduotuvės pardavėjos vos spėja suktis. Pirkėjų eilė – nedidelė. Tačiau žmonės eina vienas po kito. Dviem vaikais vedinas tėtis vaikšto tarp lentynų, renkasi prekes.
Ateina dar vienas jaunas vyras, taip pat vedinas mažyliu. Šis prašo saldumynų. Tėtis kantriai pildo vaiko prašymus.
Į parduotuvę žengia ir jauna mama su vaikais.
Jauni veidai džiugina akį. Kaime dar gyvena jaunų šeimų, jos gimdo ir augina vaikus Lietuvai. Neemigruoja. Pardavėjos pasakoja, jog kelios šeimos neseniai atsikėlė į Pagryžuvį. Čia yra butų. Gyvenvietė – ne užkampis, prie gero kelio. Jauni žmonės tai vertina.
Jaunos ir pačios pardavėjos. Viktorija Valčiukaitė – pagryžuviškė. Baigė profesinio rengimo centrą, kur įgijo viešbučių darbuotojos bei kaimo turizmo administratorės specialybę. Iš pradžių gavo darbo kaimo turizmo sodyboje. Paskui savininkas pasiūlė padirbėti jo parduotuvėje Pagryžuvyje.
Viktorijai dėl to tik geriau. Darbas vietoje, Pagryžuvyje. Dirba iki 17 valandos. Vakarą gali skirti šeimai. Viktorijos vyras Robertas – miškininkas. Tačiau darbo Lietuvoje, o juolab Pagryžuvyje nerado. Kurį laiką važinėjo į Airiją ir Daniją. Ten dirbo miškuose, skerdyklose. Atlikdavo nepatrauklius darbus, kurių nenori dirbti patys danai ar airiai.
Pagaliau apsisprendė grįžti į gimtinę. Čia sukūrė nedidelį savo verslą – remontuoja automobilius.
Jauna šeima gyvena Viktorijos močiutės bute. Močiutė emigravusi į Vokietiją. Taupo pinigus savam būstui. „Bet normalesni butai Tytuvėnų apylinkėse – labai brangūs, – pasakoja Viktorija. – Pagryžuvyje už butą per du aukštus prašo 20 tūkstančių, o Tytuvėnuose – visų 30 tūkstančių eurų. Už padoresnį namą reikėtų pakloti visus 80 tūkstančių. Taupome pradiniam įnašui. Be banko paskolos neapsieisime.“
Kartais Viktorija ir Robertas pamąsto, jog užsienyje pinigai būstui ateitų greičiau. Gal nereikėtų imti nė paskolos. Bet nenori traumuoti vaiko.
Kita pardavėja Rita Vaičiulytė į darbą važinėja iš Tytuvėnų. „Tytuvėnuose yra kelios parduotuvės, bet visos darbo vietos ten užimtos, – aiškina jauna moteris. – Džiaugiuosi bent čia gavusi darbo. Darbdaviai Svetlana ir Jevgenijus Kurganovai – puikūs, supratingi žmonės, laiku moka atlyginimą.“
Rita – dviejų vaikų mama. Jos vyras – verslininkas. Moteris džiaugiasi, kad turi namus. Jau nebereikia sukti galvos dėl būsto.
Sviesto kaina verčia iš koto
Pirkėjų srautas nesibaigia. Pirmąsias dešimt dienų po pašalpų ir atyginimų žmonės dar turi pinigų. Daugiausia perka dešros, duonos, kruopų, makaronų, pieno produktų. Ne paslaptis ir alkoholio. Beje, padidinus akcizą, jo perka šiek tiek mažiau. Bet pati pigiausia degtinė vis tiek paklausi.
Į parduotuvę užsukęs pagryžuviškis Edmundas Tautkus džiaugiasi, kad parduotuvėje yra ne tik maisto. Pavyzdžiui, jam labai aktualu žvejybos įrankiai. O čia yra ir kabliukų, ir kitokių dalykų gaudyti žuvį. Gerai, kad yra ir ūkinių prekių. Dėl skutimosi peiliuko, muilo gabaliuko ar skalbimo miltelių nereikia važiuoti į Kelmę.
Vyras – dar ne pensininkas. 32 metus dirbo ir mokėjo mokesčius. Dabar darbo neturi. Tiek ir tų darboviečių Pagryžuvyje. Lentpjūvė, automobilių remonto dirbtuvės. Aukštelkės socialinės globos namų filialas, kurį jau naikina, o globotinius iškelia į Kelmę. Dar danų kiaulių kompleksas, pora parduotuvių. Geležinkelio stotis. Bet vietos gyventojai girdėjo, kad ją prijungia prie Radviliškio geležinkelių.
„Dirbau pas ūkininką, – pasakoja ponas Edmundas. – Bet nemokėjo algos. Pasiūlė nueiti į jo parduotuvę ir pasiimti atlyginimą maisto produktais. Ar gali tokiam darbdaviui dirbti?“
Moterys burnoja dėl sviesto kainų. Nė dviejų šimtų gramų nesveriantis gabaliukas kainuoja daugiau kaip du eurai. Litais pavertus, septyni litai. Už tiek beveik kilogramą sviesto nupirkdavome.
Viena pirkėja džiaugiasi, jog pati laiko karvių ir susimuša sviesto. Kita klausia: „O ką daryti, kai karvės užtrūksta?“
Ir pačios pardavėjos šiurpsta nuo maisto produktų kainų. Ir joms reikia maitinti šeimas. Rodo į šešis eurus kainuojantį šokoladą. Kas gali tokį pirkti?
Ne jos nustato prekių kainas. Ne kažką gali padaryti ir parduotuvės savininkai. Vos ne su kiekvienu atvežimu produktai pabrangę. Jeigu parduotuvė neužsidėtų jokio antkainio, bankrutuotų. Gyventojai turėtų važiuoti į Kelmę arba Tytuvėnus pirkti maisto.
Į parduotuvę pieno užsuka neseniai iš Vokietijos grįžusi moteris. Važinėja ten uždarbiauti jau penkiolika metų. „Jeigu ne užsienis, ubagais išeitume“, – apibendrina kaimo situaciją.
Autorės nuotr.
Pardavėjos Rita Vaičiulytė (kairėje) ir Viktorija Valčiukaitė džiaugiasi, jog kaime turi darbo.
Pagryžuviškis Edmundas Tautkus patenkintas, jog parduotuvėje labai įvairus prekių asortimentas.
Pirkėjų srautas nenutrūksta. Gal todėl, kad po atlyginimų, pašalpų ir pensijų mokėjimo praėjo vos dešimt dienų?
Prekės tikrai įvairios – nuo daržovių iki atvirukų.