„Jei gali – padėk savo kraštui“

„Jei gali – padėk savo kraštui“

„Jei ga­li – pa­dėk sa­vo kraš­tui“

Kel­mės ra­jo­ne, Už­ven­čio se­niū­ni­jos Ko­lai­nių kai­me, gy­ve­nan­tys ūki­nin­kai Ire­na ir Juo­zas Spu­džiai po dvi­de­šim­ties me­tų sun­kaus dar­bo, kai kū­rė ūkį, da­bar ga­li sau leis­ti iš­vyk­ti ato­sto­gų. Juos pa­kei­čia drau­ge ūki­nin­kau­jan­tis sū­nus Mar­ty­nas.

Vi­si trys Spu­džių vai­kai li­ko Lie­tu­vo­je. „Kad jau­ni žmo­nės ma­siš­kai emig­ruo­ja, yra ir tė­vų kal­tės, – sa­ko Juo­zas Spu­dis. – Jie pa­tys ra­gi­na: „Vai­kai, va­žiuo­kit, ne­var­kit kaip mes vargs­ta­me.“ Tu­ri­me bū­ti pi­lie­čiai ir pa­da­ry­ti vis­ką, kad vai­kai lik­tų Lie­tu­vo­je. Ir elg­tis tu­ri­me taip, kad vai­kams dėl mū­sų ne­bū­tų gė­da.“

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Me­cha­ni­za­to­rių di­nas­ti­ja

Juo­zo Spu­džio pro­fe­si­ja – in­ži­nie­rius me­cha­ni­kas. Jo pė­do­mis se­ka ir sū­nus Mar­ty­nas, bai­gian­tis stu­di­jas A. Stul­gins­kio uni­ver­si­te­te. Me­cha­ni­za­to­rius bu­vo ir po­no Juo­zo tė­vas.

Ši pro­fe­si­ja be­ne la­biau­siai pra­ver­čia ūky­je. Spu­džiai jau dai­ro­si pirk­ti ga­lin­ges­nį kom­bai­ną, ku­ris vie­nas ga­lė­tų nu­pjau­ti vi­sus lau­kus. Prie jo vai­ro sės sū­nus Mar­ty­nas.

Da­bar Spu­džių ūky­je dir­ba de­vy­ni žmo­nės. Ūki­nin­kas ne­mėgs­ta de­juo­ti, tad ir kal­bė­da­mas apie dar­bi­nin­kus iš­lie­ka san­tū­rus: „ Ko­lai­niuo­se yra ką sam­dy­ti. Ne­tu­riu nė vie­no iš ki­tur at­va­žia­vu­sio dar­bi­nin­ko. Tik prie kiek­vie­no žmo­gaus rei­kia at­ski­ro priė­ji­mo. Jei gra­žiai pa­pra­šai, kad rei­kia pa­da­ry­ti, dar­bi­nin­kas tik­rai pa­da­rys.“

Sa­vo dar­bo kar­je­rą Spu­džiai pra­dė­jo Ku­piš­ky­je. Ten tu­rė­jo la­bai ge­ras są­ly­gas. Kaip spe­cia­lis­tai ga­vo pa­to­gų būs­tą. Ire­na – pre­ky­bi­nin­kė, Juo­zas dir­bo in­ži­nie­rium me­cha­ni­ku.

Ta­čiau, kai at­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę abie­jų tė­vai at­ga­vo že­mę, jau­na šei­ma su­grį­žo į gim­ti­nę.

Ne­ga­li bū­ti vie­na­die­nis

Juo­zas įkal­bė­jo sa­vo tė­vu­ką ša­lia at­gau­to­sios dar pa­siim­ti že­mės pa­gal Vals­tie­čių ūkio įsta­ty­mą. Tai­gi, ūki­nin­kau­ti Spu­džiai pra­dė­jo nuo 42 hek­ta­rų.

„Tuo­met ši­tiek že­mės at­ro­dė la­bai daug. Juk val­dy­da­vo­me tik po 50 arų, – me­na ūki­nin­kas. – Se­na tech­ni­ka ne­leng­va bu­vo tiek hek­ta­rų įdirb­ti. Kai nu­si­pir­ko­me pir­mą­jį trak­to­rių T-25, ne­ga­lė­jau at­si­džiaug­ti. O kai į kie­mą įva­žia­vo nau­jas „Be­la­ru­sas“, at­ro­dė kaip ste­buk­las. Tuo­met ne­bu­vo nei tiek ag­re­ga­tų, nei tech­ni­kos. Ke­tu­rio­li­ka kar­vių mel­žė­me ran­ko­mis. Ki­bi­ras ir ran­kos bu­vo pa­grin­di­nės dar­bo prie­mo­nės.“

Sun­kiau­si bu­vo ke­le­ri pir­mie­ji ūki­nin­ka­vi­mo me­tai. Pa­ly­gi­nus su pra­džia, šian­die­ni­nės ne­sėk­mės ar nuo­sto­liai, ūki­nin­ko žo­džiais, nė­ra ka­tast­ro­fa.

Praė­ję me­tai bu­vo lie­tin­gi. Ta­čiau Spu­džiai pa­sam­dė dau­giau kom­bai­nų ir lai­ku su­spė­jo nuim­ti vi­są der­lių. Tu­ri džio­vyk­lą. Ir drėg­nes­ni grū­dai ge­rai iš­džiū­vo. Fi­nan­si­ne pra­sme me­tai bu­vo ge­ri.

Šių­me­ti­nė saus­ra at­ne­šė nuo­sto­lių. Der­lius – ge­ro­kai pra­stes­nis. Be to, ūki­nin­kas bu­vo su­da­ręs ne­ma­žai išanks­ti­nių su­tar­čių. Dėl saus­ros grū­dai pa­bran­go. Už mie­žių to­ną be išanks­ti­nių su­tar­čių ga­lė­jai gau­ti 60 eu­rų, už kvie­čius – 30 eu­rų dau­giau. O pa­gal išanks­ti­nes su­tar­tis, tai yra ge­ro­kai pi­giau, Spu­džiai tu­rė­jo ati­duo­ti dau­giau kaip pu­sę der­liaus.

Bet ūki­nin­kas są­ži­nin­gai at­si­skai­tė su vi­so­mis įmo­nė­mis: „Ne­ga­li bū­ti vie­na­die­niu vers­li­nin­ku. Juk nie­kas ma­nęs ne­ver­tė da­ry­ti išanks­ti­nių su­tar­čių, tad ne­tu­rė­jau tei­sės elg­tis ne­są­ži­nin­gai.“

Že­mė – kas­me­ti­nis pir­ki­nys

Šiuo me­tu Spu­džiai drau­ge su ūki­nin­kau­jan­čiu sū­nu­mi Mar­ty­nu val­do 600 hek­ta­rų že­mės. 450 hek­ta­rų ski­ria au­ga­li­nin­kys­tei, li­ku­sią – pie­voms ir ga­nyk­loms.

Ne vi­sa že­mė – nuo­sa­va. Kas­met jos per­ka. Už pir­muo­sius hek­ta­rus mo­kė­jo po tūks­tan­tį li­tų. Da­bar per­ka po pus­ket­vir­to tūks­tan­čio eu­rų. Šie­met nuo­sa­vi plo­tai pa­pil­dy­ti dar 11 hek­ta­rų – pen­kis pir­ko vy­res­nie­ji Spu­džiai, še­šis – sū­nus Mar­ty­nas. Nuo­sa­vos že­mės plo­tus ūkis pa­pil­do be­veik kas­met.

Ap­link Ko­lai­nius nu­si­pirk­ti že­mės di­de­lių pro­ble­mų ne­ki­lo. Tik pra­džio­je la­biau trū­ko pi­ni­gų. Apie šim­tą hek­ta­rų pa­vy­ko nu­si­pirk­ti iš vals­ty­bės.

Že­mė šio­se apy­lin­kė­se nė­ra la­bai na­ši. Daug dur­py­nų. Pa­čio­se dur­pin­giau­sio­se vie­to­se ūki­nin­kai už­tvė­rė ga­nyk­las gy­vu­liams.

Šiuo me­tu lai­ko 315 gal­vi­jų. 60 iš jų – pie­ni­nių kar­vių ban­da. Pie­ni­nin­kys­tės Spu­džiai ke­ti­na at­si­sa­ky­ti. Anks­čiau lai­kė 109 mel­žia­mų kar­vių ban­dą. Po tru­pu­tį ją ma­ži­na. Pa­si­liks tik mė­si­nius gal­vi­jus ir au­ga­li­nin­kys­tę.

San­dė­lis ar dan­go­rai­žis?

Spu­džiai fer­mą įren­gė me­cha­ni­nė­se dirb­tu­vė­se. Da­bar jo­je jau ne­be­tel­pa gy­vu­liai. No­rint to­liau vers­tis pie­ninin­kys­te rei­kė­tų sta­ty­ti ir nau­ją fer­mą. Tai ir­gi vie­na iš prie­žas­čių at­si­sa­ky­ti mel­žia­mų kar­vių. Var­gu ar at­si­pirk­tų nau­jos in­ves­ti­ci­jos. Be to, su sta­ty­bo­mis ir kai­me nė­ra leng­va.

Ša­lia fer­mos šei­ma nu­spren­dė pa­si­sta­ty­ti san­dė­lį. Bet že­mė čia že­mės ūkio pa­skir­ties. Sta­ty­boms rei­kia pa­keis­ti pa­skir­tį. Praė­jo de­vy­ni mė­ne­siai, kol pa­vy­ko su­tvar­ky­ti vi­sus for­ma­lu­mus.

„At­ro­do, kad ne san­dė­lį, o dan­go­rai­žį vi­du­ry Ko­lai­nių ke­tin­čiau sta­ty­ti!“ – iro­ni­zuo­ja ūki­nin­kas.

Ta­čiau že­mai­tiš­kas už­si­spy­ri­mas, ne­pai­sant sun­ku­mų, pa­de­da iš­spręs­ti vi­sas pro­ble­mas.

Ūki­nin­kai ke­le­tą kar­tų pa­si­nau­do­jo Eu­ro­pos pa­ra­ma. Sta­tė mėš­li­dę, įsi­ren­gė mel­ži­mo aikš­te­lę, pir­ko šie­na­vi­mo tech­ni­kos, ja­vų kom­bai­ną, ga­lin­gą trak­to­rių. Taip pat te­ko įveik­ti daug for­ma­lu­mų, im­ti iš ban­ko pa­sko­lų.

„Ban­kų nie­kuo­met ne­bi­jo­jau. Su jais ne­ki­lo pro­ble­mų. O kad ten­ka pa­varg­ti tvar­kant for­ma­lu­mus at­per­ka ži­no­ji­mas, jog tu­rė­si mo­der­nią tech­ni­ką“, – sa­ko J. Spu­dis.

Vai­kai – na­muo­se

Kur­da­mi ūkį to­kį, koks jis yra da­bar, Spu­džiai du de­šimt­me­čius nie­ko sau ne­lei­do, tik daug dir­bo ir tau­pė.

Tik da­bar, su­lau­kę bran­dos, kas­met ato­sto­gau­ja šil­tuo­siuo­se kraš­tuo­se, sa­vait­ga­liais lei­džia sau nu­va­žiuo­ti prie jū­ros, pa­pra­mo­gau­ti. Ta­čiau pri­si­min­da­mas vi­sus sun­ku­mus Juo­zas įsi­ti­ki­nęs – jei­gu su­grįž­tų jau­nys­tė, vėl ei­tų tuo pa­čiu sun­kiu ke­liu. Tik bū­tų šiek tiek gud­res­nis, nes iš­mo­ko ūki­nin­ka­vi­mo pa­mo­kas.

Grį­ži­mo į kai­mą pra­smė – ne vien kles­tin­tis ūkis. Ma­ty­da­mi tė­vų mei­lę sa­vo gim­ti­nei vai­kai li­ko Lie­tu­vo­je. Nuo ma­žens jie dir­bo kar­tu su tė­vais.

Tais pa­čiais me­tais kaip ir ūkis gi­męs sū­nus Mar­ty­nas pa­si­rin­ko ūki­nin­ko ke­lią. Dar be­si­mo­ky­da­mas vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je įre­gist­ra­vo sa­vo ūkį. Nors gy­ve­na Šiau­liuo­se, kas­dien at­va­žiuo­ja į sa­vo dar­bo vie­tą Ko­lai­niuo­se. Sta­to­si na­mą Už­ven­ty­je. Per­si­kels ar­čiau na­mų.

Jo rū­pes­tis – au­ga­li­nin­kys­tė, tė­vų – gy­vu­li­nin­kys­tė. Ta­čiau ūkio Spu­džiai ne­skai­do. Ne­no­ri dras­ky­ti ir „dė­lio­ti kiek­vie­nas sa­vo į at­ski­rus stal­čiu­kus.“ Ūkio vė­lia­vo­je pa­ra­šy­ta tie­siog „Spu­džių ūkis“.

Ūki­nin­kų duk­ra Kris­ti­na gy­ve­na Už­ven­ty­je, dir­ba psi­cho­lo­ge. Duk­ra Do­na­ta gy­ve­na Šiau­liuo­se ir dir­ba ki­ne­zi­te­ra­peu­te rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re.

Rei­kia da­lytis

Spu­džių šei­ma Ko­lai­niuo­se gar­sė­ja bend­ruo­me­niš­ku­mu, ži­no­ma kaip rė­mė­ja. Ūki­nin­kai pa­re­mia dau­gia­funk­cia­me cent­re or­ga­ni­zuo­ja­mus ren­gi­nius, šven­tes.

Nu­pir­ko ąžuo­lą, pa­pra­šė vie­tos meist­ro Ri­mo Pet­raus­ko pa­da­ry­ti kry­žių ir, at­si­klau­sę kle­bo­no, pa­sta­tė vie­toj se­no­jo kry­žiaus. Už­ra­šė „Vi­siems Ko­lai­nių kraš­to žmo­nėms“.

„Rei­kia da­lytis, – įsi­ti­ki­nęs ūki­nin­kas. – Jei­gu ne­tu­ri ko duo­ti, tai ir ne­duo­di. Bet jei­gu ga­li, rei­kia pa­dė­ti sa­vo kraš­tui.“

Au­to­rės nuo­tr.

Ire­nos ir Juo­zo Spu­džių šei­ma pa­si­ga­mi­no sa­vo ūkio vė­lia­vą.

Ko­lai­nių kai­mo ūki­nin­kas Juo­zas Spu­dis su­kū­rė kles­tin­tį ūkį ir dar­bo vie­tą sa­vo sū­nui Mar­ty­nui. Ko­lai­niai sens­ta. Dau­ge­lis žmo­nių 50 – 60 me­tų. Rei­kia, kad kai­mas at­jau­nė­tų.

Ire­nos ir Juo­zo Spu­džių šei­ma pa­si­ga­mi­no sa­vo ūkio vė­lia­vą.

Ire­na ir Juo­zas Spu­džiai džiau­gia­si, jog per du de­šimt­me­čius su­kū­rę ūkį ir įsu­kę že­mės ūkio vers­lą da­bar ga­li pa­gy­ven­ti ir sau.

Ūki­nin­kai Spu­džiai pa­dė­jo Ko­lai­nių dau­gia­funk­cio cent­ro te­ri­to­ri­ją pa­puoš­ti iš mo­liū­gų pa­da­ry­tais ži­bin­tais.