Naujausios
Jautuko gaudymas
Regina MUSNECKIENĖ
Prieš kelias savaites teko dalyvauti keistame artimų žmonių konflikte, į kurį buvo pakviesta net Seimo narė, žemėtvarkininkas ir seniūnas.
Ūkininkas sustatė savo techniką šalia mirusių tėvų sodybos. Toje sodyboje gyvena iš miesto atsikėlusi jo sesuo. Bet brolis savo technika užtvėrė jai kelią į sodybą.
Maža to, tvorą užsitvėrė ir kaimynė. Takelis dar labiau susiaurėjo. Į tėvų sodybą atsikėlusi gyventi šeima be institucijų įsikišimo negalėjo apsiginti.
Iš įrėminto portreto žvelgė ramios, geros mirusių sodybos šeimininkų akys. Atrodė, jog net nuotraukoje jų žvilgsnis sakė: negerai, kad vaikai pykstasi dėl žemės pėdos, kad vietoj broliškos meilės pasirenka nesantaiką ir kerštą.
Deja, tai ne vienintelė ir nereta istorija, kai pyktis ir kerštas tarp artimiausių žmonių įsiplieskia dėl gabalėlio žemės. Laukuose „vaikšto“ matininkų įkalti kuolai, miestuose į kaimyno pusę pastumiamos tvoros.
Žemė lietuviui nuo seno pats brangiausias turtas. Miestietės moterys, vos nutirpus sniegui, puola į sodus, kas neturi sodų – į kapus, kad galėtų suleisti į žemę rankas.
Tai kalba mūsų genai, lietuviška, baltiška pasaulėjauta, kurioje svarbiausias žmogaus ryšys su gamta.
Lietuva sukūrė saugiklius, kad žemės neva negalėtų nusipirkti užsieniečiai. Tik tie saugikliai lyg nuo paties lietuvio ūkininko užrakintas jo svirnas, kuriame šunta nevėdinami grūdai. Labiau saugo Lietuvos žemę nuo Jono ir Petro negu nuo Džonio, Hanso ar Wolfgango.
Antai našle tapusi kaimo močiutė negali parduoti keliolikos arų sklypelio be kaimynų, nacionalinės žemės tarnybos ir visokių komisijų sutikimo. Jos sodybą ir nuo pasodybinio sklypo atskirtą žemės gabalėlį perkanti šeima taip pat turės įrodinėti, kad trejus metus prieš tai augino bulves ir burokus, įtikinti, kad yra perspektyvi žemės ūkio produkcijos augintoja, kad mažins kaime skurdą ir socialinę atskirtį, kels Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą, nors nori užsiauginti ekologiškų daržovių tik savo vaikams.
Ar ta jauna mažą sklypelį perkanti šeima kelia grėsmę Lietuvos žemei ir teritorijai, ar tie, kurie užsieniečių pinigais seniai ir pigiai susipirko didžiulius žemės plotus ir laukia progos turtą įteisinti užsieniečių vardu?
Ar dėl proto stokos, ar dėl pertekliaus buvo sugalvota tokia saugiklių, apveltų lyg pakulomis visokiausiais saugikliukais, sistema? O gal tai tiesiog kerštas referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatoriams? Norėjote saugiklių, tai prašome – dabar galėsite jais „gardžiuotis“.
Žemė, kuri kaip vienintelė lietuvių gyvenama teritorija ir svarbiausia bendrystė turėtų vienyti tautą, ne tik šeimyniniu, bet valstybiniu mastu paverčiama kiršinimo įrankiu. Priešais apšaukiami tie, kurie kovoja, kad žemė – kol kas viena iš dosniausiųjų maitintojų neatitektų svetimiems piniguočiams, lengviau ir greičiau negu padorus lietuvis tuos pinigus uždirbantiems.
„Didelė nesąmonė, – apie saugiklius sako Kukečių ūkininkas Vytautas Kareiva. – Prieš kelis mėnesius buvo vieni saugikliai, nešėme šūsnis popierių. Dabar jau kiti. Vėl nauji dokumentai. Viskas keičiasi kaip kaleidoskope. Bet kada gali pasikeisti ne Lietuvos ūkininko naudai. Žemės rinka visiškai išsibalansavo. Už hektarą smėlyno prašo dešimties tūkstančių litų.“
Apie nelengvą Lietuvos ūkininko gyvenimą kalba ir kitas Kelmės priemiesčio ūkininkas, prašęs jį įvardinti Žemaičiu.
„Pirmasis ūkininkavimo pavasaris buvo toks sunkus, kad nemačiau žydinčios obels. Reikėjo susirinkti ištižusį traktorių. Ir žemės gavau tik balandžio mėnesį, kai jau reikėjo sėti. Prieš tai turėjau įrodyti, kad turėsiu kuo ją dirbti. O kuo dirbti? Juk tarybiniais laikais leido turėti tik šluotą, grėblį ir vieną karvę.“
Paskui Žemaitis pirko žemės po gabaliuką, gausino gyvulių. Pamažu sustiprino ūkį. Keliolika metų paūkininkavęs, pajuto, jog jau nebeturi jėgų. Pasitraukė iš prekinės žemės ūkio gamybos.
Bet žadėtų išmokų negauna, nes turėjo daugiau negu dešimt karvių. Be to, išmokas moka tik iki 75 metų. Kuo vyresnis ūkio atsisakantis žmogus, tuo daugiau jam balų numuša. Nusprendė ūkininkas iš svetimšalių išmaldos neprašyti.
Ūkį perdavė sūnui. Perdavimas trukęs bemaž pusmetį. Reikia šienaut, o niekas neduoda pigesnių degalų.
Tačiau liūdniausia, jog nuo tos dienos, kai perėmė ūkį, tėvas nemato šypsenos sūnaus veide. Nes sūnus perėmė visus ūkio rūpesčius ir bėdas. Gauni Europos paramą – bet esi apraizgomas tokiu bankų, biurokratų sukurptų taisyklių voratinkliu, kad pavydi karvei, kuri vaikšto po tvartą palaida. O žmogus pririštas.
„Įeini į tas paramas kaip į kokius velnio žabangus. Pernai penkias dienas turėjome rodyti savo ūkį visokiems tikrintojams. Pildėme net devynis skirtingus žurnalus. O dienos – saulėtos. Pats šienapjūtės įkarštis.“
Tuomet ūkininkas sako pasijaučiąs ne žmogumi, tik pigia darbo jėga, nors turi savo ūkį. Kas tas turtas? Karvės naujoviškoje Europos standartus atitinkančioje karvidėje. Bet ar pieno nuo to daugiau? Užtenka paprasto, gerai vėdinamo tvarto. Tik gero pašaro gyvuliui patrenk.
Artėja referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Užsispyręs Žemaitis pritaria kovotojams. Tik stebisi, kodėl jo negalėjo surengti kartu su Prezidento rinkimais. Nebūtų reikėję samdyti naujų komisijų, išleisti naujų milijonų. O gal prezidentams tiesiog negarbė per ekselencijos rinkimus tvarkyti tokius žemiškus reikalus?
„Derybininkai pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį, matyt, jos neskaitę. Dar keisčiau būtų, jeigu perskaitė, bet vis tiek pasirašė. Vadinasi, patys lietuviai savo tautiečius įstūmė į purvyną,“ – piktinasi ūkininkas.
Klausia anūko, ką veiks užaugęs. Jis sako: „Važiuosiu į Angliją.“ Kodėl? „Ten daugiau moka".
Didžiosios Europos elgesys su mažomis sąjungos narėmis Žemaičiui primena jautuko gaudymą.
„Kai pasileidžia nuo grandinės, prisivilioju skanėstu. Prieina arčiau, o tada – už ragų. Bet aš nenoriu būti tuo jautuku, – sako ūkininkas. – Noriu būti tokiu pat oriu europiečiu, jeigu jau įstojome į Europos Sąjungą. O ne paklusniu bailiu.“
Deja, aukščiausioji šalies valdžia rodo tik besąlygišką paklusnumo pavyzdį.
„Kiša popieriuką į dėžę ir šypsosi,“ – šalies vadų pozavimu prieš filmavimo kameras per Prezidento ir Europarlamento rinkimus piktinosi Kelmės priemiesčio gyventojas. – Netikras veiksmas. Tegu vaidina artistai. Neatimkim iš jų duonos.“
Tokių netikrų apsimestinių veiksmų, anot skaitytojo, pilnas mūsų gyvenimas. Valdžia, pataikaudama Europai, skuba įsivesti eurą. Bet juk nuo kitokios pinigo spalvos nepakils ekonomika. Viskas priklauso nuo mūsų pačių sugebėjimų ir elgesio. Jei kokį mėnesį būtų nustota vogti ir bereikalingai išlaidauti, viskam užtektų pinigų.
Skaitytojas pateikia paprastą pavyzdį. Jam pasiūlė užsisakyti medalį su A. Smetonos atvaizdu. Užsisakė. Pamanė, parems idėjišką Lietuvos firmelę. Bet tuos medalius, pasirodo, gamina ne Vilniuje ir ne Kaune, o Londone. Siūlo užsisakyti S.Dariaus ir S.Girėno, paskui Žalgirio mūšio medalius. Juos kaldins Amerikoje.
„Supykau ir atsisakiau. Manęs taip lengvai nepalenksit. Esu žemaitis, – aiškino skaitytojas. – Mes kardus Žalgirio mūšiui nusikalėm, o dabar nemokame nusikaldinti medalio. Kodėl iš mūsų atimamos darbo vietos? Kodėl viskas, ką mes sugebame, paneigiama? Kodėl daroma viskas, kad mes patys išsilakstytume iš Lietuvos? Akmenį galima perstumti iš vienos vietos į kitą. Žmonės – ne akmenys. Negalima su mumis taip elgtis.“