
Naujausios
Jauna šeima kaime jaučiasi reikalinga
Kražių seniūnijos Vašilėnų kaime (Kelmės r.) gyvenantys Jolanta ir Valdas Bukauskai šiame kaime gimė, užaugo ir liko auginti savo vaikų. Vienintelis būdas išgyventi buvo kabintis į žemę. Dirba 20 hektarų, laiko 7 karves, bet to nepakanka vaikus į mokslus leidžiančiai šeimai. Materialiai gelbsti statybose dirbančio Valdo atlyginimas. Morališkai stiprina mintis, jog jauni, pajėgūs žmonės kaimui labai reikalingi.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Jolanta ir Valdas Bukauskai sukūrę šeimą liko Vašilėnuose. Abiejų tėvai čia. Jie kuo galėdami rėmė jauną šeimą, priduria ir mokytis mieste važiuojantiems anūkėliams. Jauni vaikai padeda tėvams.
Apsisprendę likti gimtinėje Bukauskai kibo į žemę. Išsinuomojo namelį iš vietos gyventojų. Paskui jį nupirko.
„Vašilėnai – ramus, švarus kaimas. Nebijome naktimis miegoti, – pasakoja ponia Jolanta. – Tik labai atkampus. Nėra parduotuvės. Pritrūkai cukraus ar druskos, turi eiti skolintis iš kaimyno. Arba laukti, kol atvažiuos autoparduotuvė.“
Karklėnai netoli, bet pėsčias nenueisi. Autobusas į Kelmę važiuoja tik pusė septynių ryto, grįžta ketvirtą popiet. Tiesa, pirmadienį ir penktadienį galima grįžti anksčiau – autobusas parvažiuoja pusė pirmos. Gelbsti nuosavas automobilis.
Nors Vašilėnai ir laikomi užkampiu – iki Kelmės apie 40 kilometrų, bet čia ūkininkauja nemažai jaunų šeimų: Zelbos, Martinkai, Beržanskiai, Garbeniai, Andrius Grakauskas ir kiti. Jie pagelbsti vyresnio amžiaus kaimynams dirbti žemę, nuveža pas gydytojus ir apsipirkti.
Būti šalia savo tėvų, artimų giminaičių, padėti jiems – čia Jolanta bei jos vyras Valdas mato prasmę. Galiausiai ir pragyventi kaime lengviau. Negresia prarasti namus ar badauti.
Sunkumų kaip ir visur yra. Žemės nedaug – tik dvidešimt hektarų. Ir tos pačios dalis nuomojama. Žemė išsimėčiusi mažais gabaliukais. Didžiausias plotas vienoje vietoje iš valstybės nuomojami aštuoni hektarai.
Javų sėja tik keturis hektarus, tačiau parduoti grūdų iš tokio ploto nelieka. Sunaudojami melžiamų karvių, prieauglio, kiaulių pašarui. Likusi žemė praverčia pievoms ir ganykloms.
Nedaug naudos šiuo metu ir iš pieno. Už litrą moka po 11,3 cento. Vasarą Bukauskai parduoda po 120–130 litrų kasdien. Už bazinį pieną per dieną išeina po keliolika eurų.
Gavusi tiesiogines išmokas šeima užkaišioja spragas. Ypač daug išlaidų per šienapjūtę. Įvedus eurą, pabrango visos paslaugos. Pavyzdžiui, šieno supresavimas kainuodavo 15 litų už vieną ritinį, dabar – 5 eurai, šienainio susukimas į plėvelę kainuodavo 30 litų, dabar 10 eurų. Bukauskai sako praėjusią vasarą šienainio jau ir neberuošę – būtų per brangu.
Jauna šeima sunkiai pragyventų vien iš ūkelio. Juolab kad šiuo metu Klaipėdoje studijuoja dukra, sūnus mokosi Šiauliuose. Todėl ponas Valdas dirba statybose. Išvažiuoja pirmadienį į objektą, grįžta tik penktadienį. Savaitgalį imasi vyriškos rankos reikalaujančių ūkio darbų. Visą savaitę ūkis lieka ant vienos Jolantos pečių. Ji keliasi penktą valandą ryto ir skuba į savo fermą – tenka ne vien melžti, bet ir valyti mėšlą, atlikti daug nemoteriškų darbų. Vakarop vėl toks pat ritualas.
Jolanta nesiskundžia. Visur savi sunkumai. Abejoja, ar jų šeimai geriau būtų mieste. Ji vertina, kad šeima gali valgyti ekologišką mėsą, daržoves, kad turi maisto ir studentams vaikams.
Pozityviai žiūrėdama į gyvenimą moteris tarsi pasisemia jėgų. O svarbiausia, kad gyvena tarp savų: kasdien gali matyti tėvus, jiems padėti ir pati sulaukti pagalbos. Vaikai mato senelius, nereikia trenktis už jūrų marių dėl sotesnio duonos kąsnio. Šiuos turtus ji ir vertina.
Autorės nuotr.
TĖVIŠKĖ: Šiokiadieniais viena likusi namuose Jolanta Bukauskienė po sunkių darbų savo ūkyje randa poilsį puoselėdama namų aplinką.