Jauna šeima kaime jaučiasi reikalinga

Jau­na šei­ma kai­me jau­čia­si rei­ka­lin­ga

Kra­žių se­niū­ni­jos Va­ši­lė­nų kai­me (Kelmės r.) gy­ve­nan­tys Jo­lan­ta ir Val­das Bu­kaus­kai šia­me kai­me gi­mė, užau­go ir li­ko au­gin­ti sa­vo vai­kų. Vie­nin­te­lis bū­das iš­gy­ven­ti bu­vo ka­bin­tis į že­mę. Dir­ba 20 hek­ta­rų, lai­ko 7 kar­ves, bet to ne­pa­kan­ka vai­kus į moks­lus lei­džian­čiai šei­mai. Ma­te­ria­liai gelbs­ti sta­ty­bo­se dir­ban­čio Val­do at­ly­gi­ni­mas. Mo­ra­liš­kai stip­ri­na min­tis, jog jau­ni, pa­jė­gūs žmo­nės kai­mui la­bai rei­ka­lin­gi.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Jo­lan­ta ir Val­das Bu­kaus­kai su­kū­rę šei­mą li­ko Va­ši­lė­nuo­se. Abie­jų tė­vai čia. Jie kuo ga­lė­da­mi rė­mė jau­ną šei­mą, pri­du­ria ir mo­ky­tis mies­te va­žiuo­jan­tiems anū­kė­liams. Jau­ni vai­kai pa­de­da tė­vams.

Ap­sisp­ren­dę lik­ti gim­ti­nė­je Bu­kaus­kai ki­bo­ į že­mę. Iš­si­nuo­mojo na­me­lį iš vie­tos gy­ven­to­jų. Pas­kui jį nu­pir­ko.

„Va­ši­lė­nai – ra­mus, šva­rus kai­mas. Ne­bi­jo­me nak­ti­mis mie­go­ti, – pa­sa­ko­ja po­nia Jo­lan­ta. – Tik la­bai at­kam­pus. Nė­ra par­duo­tu­vės. Prit­rū­kai cuk­raus ar drus­kos, tu­ri ei­ti sko­lin­tis iš kai­my­no. Ar­ba lauk­ti, kol at­va­žiuos au­to­par­duo­tu­vė.“

Kark­lė­nai ne­to­li, bet pės­čias ne­nuei­si. Au­to­bu­sas į Kel­mę va­žiuo­ja tik pu­sė sep­ty­nių ry­to, grįž­ta  ket­vir­tą po­piet. Tie­sa, pir­ma­die­nį ir penk­ta­die­nį ga­li­ma grįž­ti anks­čiau – au­to­bu­sas par­va­žiuo­ja pu­sė pir­mos. Gelbs­ti nuo­sa­vas au­to­mo­bi­lis.

Nors Va­ši­lė­nai ir lai­ko­mi už­kam­piu – iki Kel­mės apie 40 ki­lo­met­rų, bet čia ūki­nin­kau­ja ne­ma­žai jau­nų šei­mų: Zel­bos, Mar­tin­kai, Ber­žans­kiai, Gar­be­niai, And­rius Gra­kaus­kas ir ki­ti. Jie pa­gelbs­ti vy­res­nio am­žiaus kai­my­nams dirb­ti že­mę, nu­ve­ža pas gy­dy­to­jus ir ap­si­pirk­ti.

Bū­ti ša­lia sa­vo tė­vų, ar­ti­mų gi­mi­nai­čių, pa­dė­ti jiems – čia Jo­lan­ta bei jos vy­ras Val­das ma­to pra­smę. Ga­liau­siai ir pra­gy­ven­ti kai­me leng­viau. Neg­re­sia pra­ras­ti na­mus ar ba­dau­ti.

Sun­ku­mų kaip ir vi­sur yra. Že­mės ne­daug – tik dvi­de­šimt hek­ta­rų. Ir tos pa­čios da­lis nuo­mo­ja­ma. Že­mė iš­si­mė­čiu­si ma­žais ga­ba­liu­kais. Di­džiau­sias plo­tas vie­no­je vie­to­je iš vals­ty­bės nuo­mo­ja­mi aš­tuo­ni hek­ta­rai.

Ja­vų sė­ja tik ke­tu­ris hek­ta­rus, ta­čiau par­duo­ti grū­dų iš to­kio plo­to ne­lie­ka. Su­nau­do­ja­mi mel­žia­mų kar­vių, prieaug­lio, kiau­lių pa­ša­rui. Li­ku­si že­mė pra­ver­čia pie­voms ir ga­nyk­loms.

Ne­daug nau­dos šiuo me­tu ir iš pie­no. Už lit­rą mo­ka po 11,3 cen­to. Va­sa­rą Bu­kaus­kai par­duo­da po 120–130 lit­rų kas­dien. Už ba­zi­nį pie­ną per die­ną išei­na po ke­lio­li­ka eu­rų.

Ga­vu­si tie­sio­gi­nes iš­mo­kas šei­ma už­kai­šio­ja spra­gas. Ypač daug iš­lai­dų per šie­nap­jū­tę. Įve­dus eu­rą, pa­bran­go vi­sos pa­slau­gos. Pa­vyz­džiui, šie­no su­pre­sa­vi­mas kai­nuo­da­vo 15 li­tų už vie­ną ritinį, da­bar – 5 eu­rai, šie­nai­nio su­su­ki­mas į plė­ve­lę kai­nuo­da­vo 30 li­tų, da­bar 10 eu­rų. Bu­kaus­kai sa­ko praė­ju­sią va­sa­rą šie­nai­nio jau ir ne­be­ruo­šę – bū­tų per bran­gu.

Jau­na šei­ma sun­kiai pra­gy­ven­tų vien iš ūke­lio. Juo­lab kad šiuo me­tu Klai­pė­do­je stu­di­juo­ja duk­ra, sū­nus mo­ko­si Šiau­liuo­se. To­dėl po­nas Val­das dir­ba sta­ty­bo­se. Iš­va­žiuo­ja pir­ma­die­nį į ob­jek­tą, grįž­ta tik penk­ta­die­nį. Sa­vait­ga­lį ima­si vy­riš­kos ran­kos rei­ka­lau­jan­čių ūkio dar­bų. Vi­są sa­vai­tę ūkis lie­ka ant vie­nos Jo­lan­tos pe­čių. Ji ke­lia­si penk­tą va­lan­dą ry­to ir sku­ba į sa­vo fer­mą – ten­ka ne vien melž­ti, bet ir va­ly­ti mėš­lą, at­lik­ti daug ne­mo­te­riš­kų dar­bų. Va­ka­rop vėl toks pat ri­tua­las.

Jo­lan­ta ne­si­skun­džia. Vi­sur sa­vi sun­ku­mai. Abe­jo­ja, ar jų šei­mai ge­riau bū­tų mies­te. Ji ver­ti­na, kad šei­ma ga­li val­gy­ti eko­lo­giš­ką mė­są, dar­žo­ves, kad tu­ri mais­to ir stu­den­tams vai­kams.

Po­zi­ty­viai žiū­rė­da­ma į gy­ve­ni­mą mo­te­ris tar­si pa­si­se­mia jė­gų. O svar­biau­sia, kad gy­ve­na tarp sa­vų: kas­dien ga­li ma­ty­ti tė­vus, jiems pa­dė­ti ir pa­ti su­lauk­ti pa­gal­bos. Vai­kai ma­to se­ne­lius, ne­rei­kia trenk­tis už jū­rų ma­rių dėl so­tes­nio duo­nos kąs­nio. Šiuos tur­tus ji ir ver­ti­na.

Au­to­rės nuo­tr.

TĖ­VIŠ­KĖ: Šio­kia­die­niais vie­na li­ku­si  na­muo­se Jo­lan­ta Bu­kaus­kie­nė po sun­kių dar­bų sa­vo ūky­je ran­da poil­sį puo­se­lė­da­ma na­mų ap­lin­ką.