Naujausios
Javapjūtė – kaip prieš 100 metų
Kruopiuose (Akmenės r.) suorganizuota etnografinė, praėjusio šimtmečio pradžią menanti javapjūtė – rugius dalgiais kirto, į pėdus rišo ir gubas statė keliolika vietos ūkininkų šeimų. Jiems padėjo kelios dešimtys renginio dalyvių, suvažiavusių iš kitų rajono vietų.
Po darbų visi linksminosi, vaišinosi etnografinėje Bronės Petrylaitės ir Zigmo Petraičio sodyboje.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Vidurdienis Kruopiuose. Prie kelio pasitinka didžiulės šiaudinės lėlės su nuoroda į šventę – ūksmingų medžių supamoje Bronės Petrylaitės ir Zigmo Petraičio sodyboje. Žinoma kaip vienintelė tokia originali Akmenės rajone – maždaug šimtmečio senumo dvasią skleidžianti su veikiančiu malūnu, kitais ūkio statiniais, eksponuojamais žemės padargais.
Iš pat ryto suskubta pristatyti kelias dešimtis suolų, gėlėmis išpuošti kiemą, floristiniais ornamentais padabinti daržinės sienas. Bene išskirtiniausias akcentas – ant malūno sienos į eilę sukabinta keliolika dalgių.
Po jais rikiuojasi keliolika jaunų porų – moterys išsidabinusios tautiniais rūbais, vyrai – su šiaudinėmis skrybėlėmis. Vyrauja balta spalva.
Švyti vienintelis oficialus atributas – Žemaitijos vėliava.
Jos prasmę paaiškina renginį pradėjusi Kruopių kultūros namų vadovė Genutė Baliulienė:
„Susirinkome paminėti Etnografinių regionų metus savo šaknimis ir širdimi būdami žemaičiai – kad prisimintume rugiapjūtės papročius, tradicijas. Parodyti savo vaikams ir anūkams, kaip mūsų seneliai, proseneliai vertino ir dirbo tą šventą darbą per rugiapjūtę – duonelės parvedimą į namus.“
Ir tuoj pakviečia vyrus čiupti dalgelius, paragina moteris neužmiršti ąsočių giros ir lauknešėlių su lašiniais, sūriu ir traukti į kitapus kelio siūruojantį rugių lauką.
Iš paskos patraukę kelios dešimtys tautiniais rūbais vilkinčių folkloro ansamblių atlikėjų iš Ventos, Alkiškių, Akmenės užveda dainą „Oi, tu rugeli“.
Geltonuojantys javai kertami pamažu. Pabrėžiama, kaip būdavo svarbu tinkamai surišti patį pirmąjį pėdą. Tikėta, kad tada jis neš namams skalsą, kitais metais rugiai būsią dar gražesni.
„O svarbiausia tradicija – pirmuosius javus pjauna ir pėdą suriša lauko gaspadoriai“, – sakė G. Baliulienė. Ir pakvietė Z. Petraitį traukti dalgį, o B. Petrylaitę surišti pirmąjį pėdą. Tuo laiku vėl užvedama daina. Mat jos skambėdavusios darbymečiais.
Vėliau rišėja sakė, kad nėra sudėtinga, nes jaunystėje išmoko.
Pradeda traukti dalgius ir kiti vyrai. Jie pajunta, kad mosuoti yra sunkiau negu pievoje. Patiria, kodėl žolė pjaunama, o javai kertami.
Iš paskos palinksta rišėjos. Neskuba. Kai kur vieną pėdą riša dviese. Pamoko viena kitą, nes daugelis tai daro pirmąkart.
Kai kurios moterys užmiršta, kad šventei pasidarė manikiūrą.
Pristatomos kitos javapjūtės tradicijos: vaišės, jovaro rišimas, paskutinio pėdo išmetimas į orą.
Vaikai į krepšį prirenka ražienoje palikusių varpų. Iš jų nupinamas pabaigtuvių vainikas.
Jaunuolių pora jį neša priekyje eisenos, kuri patraukia į gaspadorių kiemą. Vėl su daina.
Jie pasitinka prie ąžuolo lapais išdabintų vartų.
„Dėkoju už mūsų protėvių sunkaus darbo pagerbimą – taip visi jiems žemai nusilenkėme“, – sakė B. Petrylaitė.
Ji šaltinio vandeniu su jame pamirkyta puokštele vaistažolių apšlakstė iš javapjūtės sugrįžusį būrį ir pakvietė į kiemą pasibūti.
Javų kirtėjai padabinti ąžuolų vainikais, rišėjos apdovanotos lino rankšluostėliais.
Apie valandą truko vietos ir svečių dainininkų, muzikantų, šokėjų koncertas. Tarp klausytojų vis sukosi merginos. Jos siūlė vaišintis duona, sūriais, lašinukais, dešrelėmis, bandelėmis, gira.
Išraiškingas programos personažas malūno šeimininku pristatytas Velniukas pakvietė dalyvius parsinešti į namus lauktuvių – ruginių miltų. Teko atrišti dar vieną maišą.
Žmonės sudėjo širdies
Bronė PETRYLAITĖ:
Prieš dvejus metus apsisprendėme surengti tokią šventę ir pradėjome jai rengtis. Man tai tapo brangiu įvykiu, nes savotiškai paminėjau tėvelio Konstantino atminimą. Jo paskutine statyba tapo 1981 – 1984 metais suręstas malūnas. Prie jo ir sodino medelius, kurių pavėsyje svajojo surengti pučiamųjų instrumentų festivalį.
Aišku, labiausiai G. Baliulienė sudėjo širdies. Skaitė literatūros, sutelkė ir nuteikė žmones. Kai matai, jog žmogus stengiasi dėl gerų sumanymų, negali nepadėti.
Ir daug kas taip susitelkė. Reikėjo gėlių sodybai apsodinti. Pridaryti floristikos ir kitokių puošmenų. Privirti, prikepti vaišių.
O ūkininkai Eugenija ir Aleksas Damskiai pasirūpino rugiais. Geros rūšies, kad užaugtų aukšti, varpos subręstų didelės. Tačiau kiek buvo pasistengta – savotiškai viskas iki paskutinės akimirkos kabojo ant plauko. Lėmė gamta.
Iš rudens pasėti puikiai sudygo, pavasarį išvešėjo. Tačiau gegužės pabaigoje praūžusi vėtra išguldė pusę lauko kelio pusėje. Tikėjomės, kad pakils, bet kiti lietūs toliau plojo. Vyrai susirinko ir nukirto.
Po šventės ūkininkaičiai suvažiavo susirinkti suolų. Džiaugėsi, kaip patikę. Ir pasiūlė: susirinkim vėl kitąmet, kirskim kviečius – tegul būna šventė. Supratau, kad jaunimas patyrė atrakciją, o iš tikrųjų išreiškė gilią prasmę.
Viena vertus, gaila, kad nutęsėme tokį renginį. Juk išėjo daug dvasingų žmonių, kurie tokius darbus dirbo. Jiems būtų malonu bent pamatyti, prisiminti. Dabar bent padarėme jų šviesiam atminimui.
Kita vertus, jei būtume susibūrę prieš dešimt metų – abejoju dabar patirta sėkme, nes dar nebuvo tokių įsitvirtinusių jaunų ūkininkų, ūkininkaičių. Jie – anūkai tokį darbą dirbusių ir atlikusių rūpestingai.
Autoriaus nuotr.
GASPADORIAI: Pirmuosius javus nukirto ir pėda surišo etnografinės javapjūtės gaspadoriai Zigmas Petraitis ir Bronė Petrylaitė.
KOLEKTYVAI: Kruopių kultūros namų vadovė Genutė Baliulienė (viduryje) sutelkė į šventę Kruopiuose ir folkloro kolektyvus iš Akmenės, Alkiškių, Ventos.
RUGIAPJŪTĖ: Keliolika Kruopių ūkininkų šeimų pirmą kartą dalgiais kirto rugius.
RIŠĖJOS: Moterys viena kitą pamokė rišti javų pėdus.
VARPOS: Vaikai surinko varpas pabaigtuvių vainikui pinti.
PABAIGTUVĖS: Javapjūtės pabaigtuvių eisenos priekyje buvo nešamas vainikas.
ŪKININKAIČIAI: Senovės javapjūtės papročius parodė iki šiol tokių darbų nedirbę ūkininkaičiai.