Naujausios
IŠVYKA Į PRASMENGANČIOS ŽEMĖS KRAŠTĄ
Nuo seno Lietuvoje galima atrasti gražių vietų. Viena iš jų – „prasmengančios žemės kraštas“ – Biržai, į kurį Pabiržės miestelio (Biržų raj.) bendruomenės kvietimu ir išvyko Mockaičių bendruomenės nariai. Išvyka buvo iš dalies apmokėta iš Visuomenės sveikatos tarybos remiamo projekto, likusias kelionės išlaidas sumokėjo ekskursijos dalyviai.
Bastioninė tvirtovė
Biržai nuo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (1455m.) jau skaičiuoja 557 metus ir yra glaudžiai susiję su LDK kunigaikščiais Radvilomis. Pro Biržus ėjęs svarbus strateginis kelias buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Mikalojus Radvila Rudasis 1589 metais Biržuose pastatė moderniausią to meto itališko tipo bastioninę tvirtovę, kurią sudarė 21 statinys.
Biržų tvirtovė buvo statoma ir atstatoma 3 kartus. Paskutinis atstatymas buvo baigtas 1988 metais, kada lankytojams duris atvėrė sutvarkyti Biržų tvirtovės rūmai. Tai tik keli istoriniai faktai apie Radvilas ir Biržus, kuriuos rūmuose susirinkusiems mockaitiškiams papasakojo ekskursijos vadovas po Biržų regioninį parką Eugenijus Mikalajūnas.
Klausydami gido pasakojimo apžiūrėjome pilyje veikiančio Biržų krašto muziejaus „Sėla“ ekspozicijų sales, susipažinome su Radvilų, Tiškevičių ir Rusijos valdymo epocha, religinių konfesijų istorija, krašto etnografija.
Bažnyčios
Ekskursijos dalyviai aplankė skirtingose Biržų tvirtovės pusėse stovinčias katalikų Šv. Jono Krikštytojo ir evangelikų reformatų bažnyčias. Iš išorės apžiūrėję mūrinę dviejų bokštų turinčią baroko ir klasicizmo bruožų katalikų bažnyčią, kuri buvo pastatyta grafo J.Tiškevičiaus lėšomis, nuskubėjome į 1874 metais pastatytą neogotikinę evangelikų reformatų bažnyčią, kur mus pasitiko bažnyčios klebonas R.Mikalauskas. Dvasininkas pokalbio metu trumpai papasakojo apie evangelikų reformatų bažnyčios veiklą Biržuose. Evangelikų reformatų bažnyčia pradėjo veikti XVI a. šeštame dešimtmetyje, kai Mikalojus Radvila perėjo į reformaciją. Radviloms rėmus ir platinus šį tikėjimą, bažnyčia tapo šiaurės Lietuvos reformacijos centru.
Įgriuvos, ežerai ir kitos puošmenos
Biržai yra garsūs savo krašte atsiveriančiomis žemės gelmėmis, todėl padėkoję bažnyčios klebonui už šiltą priėmimą, kelionės dalyviai išvyko į Biržų rajoną, kur turėjo galimybę iš arčiau apžiūrėti natūraliai susiformavusias gamtines šachtas, paprastai vadinamas smegduobėmis, „Geologų duobę“ ir „Karvės olą“.
Apžiūrėję karstines įgriuvas, ekskursijos dalyviai vyko prie kitos Biržų krašto puošmenos, juosiančios miestą iš šiaurinės pusės, – Širvėnos ežero. Seniausias dirbtinės kilmės ežeras Lietuvoje buvo suformuotas XVIa. pabaigoje statant Biržų pilies tvirtovę, kai savo santakoje buvo užtvenktos per Biržus tekėjusios Apaščia ir Agluona.
Taip atsirado 400 hektarų ploto vandens telkinys, kuris bėgant laikui sumažėjo ir dabar siekia nuo 325 iki 350 ha. Širvėnos ežeras išsiskiria ir ilgiausiu Europoje 525 metrų ilgio pėsčiųjų tiltu, kuriuo eidami mockaitiškiai pasiekė vieną ryškiausių XIXa. romantizmo stiliaus statinių ansamblių Lietuvoje – Astravo dvaro sodybą.
Anot mus lydėjusio gido, Astravo dvaras yra susijęs su grafais Tiškevičiais. Būtent jiems 1811 metais Radvilos už skolas perleido Biržus ir 1862 metais Tiškevičiai šioje vietovėje pasistatė klasicizmo stiliaus rūmus. Laikui bėgant, puošnūs ir turtingi rūmai pradėjo nykti, todėl 1956 metais pradėta rūmų restauracija su pertraukomis tęsėsi iki 1988 metų. Kelionės dalyviai apžiūrėjo pirmąjį rūmų aukštą ir parką.
Pabiržės vestuvės
Dienai einant vakarop, Mockaičių bendruomenės nariai pasiekė savo kelionės tikslą – Tatulos upės slėnio rytiniame šlaite, prie Biržų – Pasvalio plento, įsikūrusį Pabiržės miestelį ir jame nuo 2001 metų gyvuojančią Pabiržės bendruomenę.
Vietovės vardas kilęs nuo Biržų miesto vardo. Rašytiniuose šaltiniuose Pabiržė pirmą kartą paminėta 1515 metais, kai Vilniaus vyskupas kunigaikštis Vaitiekus Radvila pastatė medinę bažnyčią ir įsteigė parapiją, pavadindamas Podbirže. 1647 metais Karolis ir Marija Rastauskai pastatė naują medinę bažnyčią. 1766–1772 metais klebono Gasparo Antano Šarkevičiaus rūpesčiu pastatyta mūrinė bažnyčia, o 1910 metais, klebonas Antanas Rumševičius padėjo iškilti dabartinei raudonų plytų baroko stiliaus bažnyčiai.
Pasivaikščioję po ketvirtosios bažnyčios, stovinčios Pabiržėje šventorių, apžiūrėję priešais ją stovinčius Vytauto Didžiojo ir Motiejaus Valančiaus paminklus, mockaitiškiai pamatė ir trečiosios Pabiržės bažnyčios ansamblio likučius – varpinę su išlikusia autentiška freska bei sandėliuką – lavoninę.
Kokia kelionė be linksmybių? Atvykusius mockaitiškius Pabiržės bendruomenės pirmininkė Genovaitė Valeckienė pakvietė į „biržietiškas vestuves“ – nuotaikingą teatralizuotą programą „Gryčioj buva... Sveiks, sveteli, veseliot atvykęs“. Kadangi vestuvės neįsivaizduojamos be jaunikio ir jaunosios, tai šiuokart „jaunasis“ buvo iš Mockaičių, o „jaunoji“ – nuo Biržų krašto. Susitikimą vedusi „jaunosios motina“ (Genovaitė Valeckienė) biržiečių tarme, papasakojo apie XIX a. pab. – XX a. pr. Šiaurės Lietuvos gyventojų vestuvių papročius, supažindino su piršlybų eiga, vestuvėmis – pasirengimu joms, jungtuvėmis, vainikėlio deginimu, nuometo rišimu, piršlio korimu ir kitomis apeigomis.
Šauniems liaudies muzikantams griežiant smuikais ir virkdant armonikas vakaro šeimininkės svečius vaišino kaimiška kiaušiniene, svočios pyragu, „jaunųjų“ suspaustu sūriu. O kaip vestuvės be alaus?
Atšokus „vestuves“ atėjo laikas keliauti namų link. Atsisveikindami su pabiržiškiais Mockaičių bendruomenės nariai pakvietė juos susitikti rudenį, tik jau kitoje vietoje – Mockaičiuose.
Iš Pabiržės pasukę į Likėnus, aplankėme jau nuo XVI a. gydomosiomis savybėmis garsėjantį Smardonės šaltinį. Pasibraidę po šaltą šaltinio vandenį, apžiūrėję Likėnų sanatorijos parką ir trumpai pailsėję, išvykome namo.
Rita EIZINTAITĖ
GIDAS: Mockaičių žmonės įdėmiai klausė gido Mindaugo Mikalajūno pasakojimo.
VESTUVĖS: Pabiržėje teko pabūti irį vestuvininkų kailyje.
Autorės nuotr.