Naujausios
Ištikima savo žemės pėdai
Ilgus metus Tytuvėnų žemės ūkio mokykloje ir profesinio rengimo centre mokytoja dirbusi Zofija Lebedeva pagal išsilavinimą – mokslinė agronomė ir viešojo administravimo specialistė. Dabar užtarnauto poilsio išėjusi moteris neturi kada liūdėti. Darbo ji suranda bendruomenėje, nes išrinkta jos tijūne, o poilsiauja savo darže, kur džiaugiasi kiekvienu augalu.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Meilę žemei paveldėjo iš tėvų
Tame pačiame Kelmės rajone, Kukečių seniūnijoje, užaugusi Zofija Lebedeva meilę žemei paveldėjo iš tėvų. Vaikystėje jai buvo įprasti kaimo darbai. Kartu su mama eidavo į kolūkį. Namuose tėvams padėdavo darbuotis jų ūkelyje.
Jausdama trauką žemei ponia Zofija pasirinko agronomijos studijas tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Dėstė su žemės ūkiu ir aplinkosauga susijusius dalykus žemės ūkio mokykloje. Tuomet Tytuvėnų žemės ūkio mokykla ruošdavo sodininkus – daržininkus.
Mokytoja su nostalgija prisimena mokyklos augyną. Tuomet mokykla privalėjo turėti šiltnamių, daržų, sodą. Tai buvo mokomoji priemonė jaunimui. Vasarą čia praktikuodavosi moksleiviai. O kartu su jais turėdavo dirbti ir mokytojos, nors joms ir atostogos.
„Puoselėdavome sodą ir daržą kartu su kita mokytoja Morta Labanauskiene, kuri buvo be galo atsidavusi savo darbui, – šiltu žodžiu bendradarbę mini ponia Zofija. – Sode augo įvairiausių vaismedžių, darže – daugybė skirtingų rūšių daržovių. Kiekvieną reikėdavo vis kitaip prižiūrėti, domėtis, perduoti patirtį jaunimui.“
Tačiau anuomet mokytojos nesijausdavo nuskriaustos, nes tai, ką darė, joms patiko. O jų puoselėjamas augynas buvo pripažintas geriausiu respublikoje.
Dešimt arų
Kaip ir visi Žemės ūkio mokyklos mokytojai Z.Lebedeva gavo ne tik butą, bet ir 10 arų žemės sklypelį savo poreikiams. Tas sklypelis padėjo maitinti savą šeimą. Ir dabar poniai Zofijai ten maloniausia praleisti laiką. Čia ir darbuojasi, ir ilsisi. Užsiaugina sau daržovių, gėlių. Turi poilsio salelę, kurioje atokvėpio minutę mėgaujasi ramybe, džiaugiasi gamta.
„Man daug maloniau darbuotis darže negu namuose virti valgį ar tvarkytis, – prisipažįsta pedagogė. – Buvo galimybių išsikelti į miestą. Bet nesinorėjo palikti tos žemės pėdos.“
Be to, Budraičiai, kur įsikūrusi Žemės ūkio mokykla, dabar profesinio rengimo centro filialas, visuomet buvo labai šviesus kaimas. Čia gyveno daug inteligentų, išsilavinusių žmonių. Juos paskyrė dirbti į technikumą, davė butus, čia sukūrė šeimas ir pasiliko gyventi visam laikui.
Nesinorėjo nieko keisti ir poniai Zofijai. Ir dabar, sulaukusi pensijos, ji nejaučia atskirties, kaime visi savi, pažįstami. Išsilavinusi, sumani, geras rankas turinti moteris – naudinga bendruomenei.
Dalį laiko praleidžia savo sode. Savo automobiliu moteris dažnai pasiekia ir miestą, nukanka į didmiesčius, aplanko koncertus ir teatrus.
Turiningam laisvalaikiui taip pat gelbsti tas žemės sklypelis. Jame viską užsiaugina pati, mažiau reikia pirkti, todėl dalis pensijos pinigų atlieka pramogoms ir kitiems sielos poreikiams.
Meno pojūtis
Tytuvėnų žemės ūkio mokykla buvo reorganizuota į Kelmės profesinio rengimo centro padalinį. Keitėsi mokomos profesijos. Teko prisitaikyti ir mokytojams.
Z.Lebedeva ryžosi dar kartą studijuoti – tik šįkart Šiaulių universitete. Čia studijavo viešąjį administravimą. Mat, profesinio rengimo centras rengė viešbučių administratorius ir floristus. Tad persikvalifikavusi ponia Zofija dėstė viešbučių administravimo ir viešbučių ūkio mokslus.
Dėstant šiuos dalykus jau pravertė ir kitas iš tėvų šeimos atsineštas bruožas – meno pojūtis. Viešbučių administravimas – tai ir jaukumo juose kūrimas, komfortabili, gerai nuteikianti aplinka.
Z.Lebedeva floristų būrelyje mokė komponuoti puokštes, pažinti gėles ir pati nuolatos tuo domėjosi. Rengdavo puokščių parodas. Jų temos plėtėsi. Darydavo ir Kalėdines ir Vėlinių puokštes kapų dekoravimui. Prieš Velykas margindavo velykaičius kartu su savo mokiniais. Šio meno subtilybių pedagogė mokėsi iš savo tėvelio – Stasio Maziliausko. Jis labai gražiai vašku margindavo kiaušinius.
Zofija išmoko ir daugiau technikų: skutinėja margučius, puošia juos dekupažu. Visus metus renka kiaušinių kevalus. Pragręžia kiaušinio galiuką ir ištraukia turinį. Tuščias margutis gali puošti stalą kelerius metus. Turėdama laiko vis margina, o prieš Velykas išdovanoja.
Imtis tokių rankdarbių moteris sako galėjusi tik tuomet, kai išaugino vaikus. Anksčiau būdavę kitokių rūpesčių.
Mat, imantis kad ir paprasto rankdarbio reikia daug skaityti, domėtis. Bet kai turi noro, pasak pedagogės, gali visko išmokti. Važiuodavo į seminarus, skaitydavo daug literatūros, lankydavo parodas, kuriose būtinai išsiaiškindavo, kaip ta puokštė padaryta.
Atrodo, kiek galima padaryti skirtingų Vėlinų puokščių. Tos pačios gėlės chrizantemos. Tačiau panaudojus skirtingus žalumynus, kitaip sukomponavus, galima gauti visiškai skirtingas puokštes.
Ką nors mokėdamas, esi reikalingas žmonėms. Ir Z.Lebedeva, užvėrusi profesinio rengimo centro duris, nepasijuto nereikalinga.
„Bendruomenei ji labai reikalingas žmogus, – sako Budraičių bendruomenės pirmininkė Virginija Umantienė. – Labai išradinga. Mums pataria. Pas ją randame atsakymus į daugybę rūpimų klausimų.“
Autorės nuotr.
ŠAKNYS: Pati baigusi Tytuvėnų žemės ūkio technikumą Zofija Lebedeva liko čia dirbti ir neakivaizdžiai studijavo Žemės ūkio akademijoje. Budraičiuose įleido šaknis.
ŠEIMININKĖ: Bendruomenės tijūne išrinkta Zofija Lebedeva dažnai lankosi trijų kartų bendruomenės namuose.
Virginijos ŽURBENKIENĖS nuotr.
BENDRUOMENĖ: Zofija Lebedeva (stovi) dažnai veda bendruomenės renginius.