Išskridusius anūkus traukia Lietuva

Išsk­ri­du­sius anū­kus trau­kia Lie­tu­va

Lio­lių se­niū­ni­jos Lau­ga­lio kai­me gy­ve­nan­ti Ele­na Ju­cie­nė į gy­ve­ni­mą iš­lei­do tris vai­kus, džiau­gia­si še­šiais anū­kais ir pen­kiais proa­nū­kiais. Da­lis jos šei­mos da­bar gy­ve­na Ai­ri­jo­je ir Ang­li­jo­je, da­lis –Lie­tu­vo­je. Ta­čiau sve­tur gy­ve­nan­tys, pa­sak po­nios Ele­nos, la­bai pa­siilgs­ta Lie­tu­vos. Pa­bū­na ten ke­lis mė­ne­sius ir par­skren­da bent ap­si­dai­ry­ti.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Be dar­bo – nė mi­nu­tės

76 me­tų Ele­na Ju­cie­nė mo­juo­ja dal­giu. Ne­to­lie­se iš­si­tie­su­si žo­liap­jo­vė. Bet ja nei­šei­na iš­pjau­ti žo­lės iš grio­vio. Gra­žus di­džiu­lis na­mas ša­lia pa­grin­di­nės gat­vės. Iš­puo­se­lė­ta ap­lin­ka. Po­nia Ele­na dar­buo­ja­si ir dar­buo­ja­si. „Kuo dau­giau dir­bu, tuo man ge­riau. Sek­ma­die­nį il­siuo­si, ma­žiau pa­ju­du – pra­de­du blo­giau jaus­tis“, – apie sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą pa­sa­ko­ja mo­te­ris, ne­sup­ran­tan­ti, kas tai yra ne­dirb­ti.

Prieš daug me­tų li­ko naš­lė su tri­mis vai­kais. Te­ko vi­sus užau­gin­ti, iš­moks­lin­ti. O dir­bo par­da­vė­ja vie­tos par­duo­tu­vė­je. At­ly­gi­ni­mas – ne ­per ­di­džiau­sias. Lai­kė gy­vu­lių, au­gi­no dar­žo­vių. Mo­kė dar­bo vai­kus.

Dar­bas ta­po jos ka­die­ny­be ir gy­ve­ni­mo bū­du. „Neį­si­vaiz­duo­ju, kas bus, kai ne­ga­lė­siu dirb­ti. Esu ne­nuo­ra­ma. Dvi­ra­čiu ap­va­žiuo­ju lau­kus, ga­nyk­las, miš­ką“.

Ir da­bar 76 me­tų mo­te­ris dar ūki­nin­kau­ja. Ke­lia­si pu­sė pen­kių. Ran­ko­mis pa­mel­žia tris kar­ves. Užau­gi­na paukš­čių sau ir vai­kams. Dir­ba 16 hek­ta­rų že­mės.

Tik vie­na anū­kė Lie­tu­vo­je

Ūki­nin­kau­ti po­niai Ele­nai pa­de­da jau­niau­sias sū­nus Ar­tū­ras. Ta­čiau jis vis iš­skren­da už­dar­biau­ti į Ai­ri­ją.

Jo vai­kai taip pat dir­ba už­sie­ny­je. Duk­ra Vik­to­ri­ja – res­to­ra­no ve­dė­ja Ang­li­jo­je. Ta­čiau, pa­sak mo­čiu­tės, daž­nai par­skren­da į Lie­tu­vą. Ap­lan­ko tė­vus ir mo­čiu­tę. Po ku­rio lai­ko ke­ti­na grįž­ti vi­sam. Tau­po na­mui Lie­tu­vo­je.

Ar­tū­ro sū­nus Do­vy­das mo­kė­si Du­ba­ju­je lėk­tu­vo pa­ly­do­vo spe­cia­ly­bės. Mo­čiu­tė sa­ko, jog anū­kas ten ir pa­si­liks dirb­ti Jung­ti­nių Ara­bų Emy­ra­tų oro li­ni­jo­se.

E. Ju­cie­nės duk­ra Re­gi­na gy­ve­na Šiau­liuo­se, tu­ri sa­vo vers­lą. Jos duk­ra Gin­ta­rė – gy­dy­to­ja, dir­ba San­ta­riš­kių kli­ni­ko­se. Ji vie­nin­te­lė anū­kė, li­ku­si gy­ven­ti Lie­tu­vo­je.

Ki­ta Re­gi­nos duk­ra Si­mo­na pa­trau­kė į Nor­ve­gi­ją, ten dir­ba vai­kų dar­že­ly­je. Mo­čiu­tė abe­jo­ja, ar ji grįš į Lie­tu­vą. Ten au­gi­na duk­re­lę, ge­rai už­dir­ba.

Dar vie­na lau­ga­liš­kės duk­ra Vil­ma gy­ve­na Ai­ri­jo­je. Anks­čiau gy­ve­no Lau­ga­ly­je, tu­rė­jo na­mą. Ta­čiau ne­dar­bas iš­vi­jo į sve­ti­mą ša­lį. Ten pri­gi­jo, nu­si­pir­ko na­mus.

Ten gy­ve­na ir jos duk­ros. Mo­ni­ka iš­te­kė­jo, au­gi­na du vai­kus. Ind­rė dir­ba gy­dy­to­ja Dub­li­ne.

Kas at­si­me­na se­nus lai­kus, tam da­bar gy­ve­ni­mas – ne­sun­kus

Mo­čiu­tė ne­si­ste­bi, kad jau­ni žmo­nės trau­kia į sve­ti­mus kraš­tus. Ap­siž­val­go Lau­ga­ly­je – be­veik nė­ra dar­bo. Va­ži­nė­ti kur nors to­liau kai­nuo­tų. Ma­žai be­lik­tų iš mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo. Be to, ir au­to­mo­bi­lį ne kiek­vie­nas tu­ri. Toks pat vaiz­das vi­so­je Lie­tu­vo­je. Nor­ma­les­nis dar­bas da­bar da­li­ja­mas kaip anks­čiau de­fi­ci­tas iš po pre­kys­ta­lio.

Kai kas, ži­no­ma, ir ne­be­no­ri dirb­ti. Tą no­rą atė­mė vel­tui duo­da­mos pa­šal­pos. Ir fak­tas, kad dirb­ti už mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą neap­si­mo­ka.

„Sup­ran­tu, kad šiais lai­kais jau­niems žmo­nėms ne­leng­va. Jie ne­gy­ve­no to­kiais sun­kiais lai­kais kaip mes. Mums – po­ka­rio vai­kams – nie­kas ne­sun­ku. Nie­ka­da iš val­džios pa­ra­mos ne­lau­kėm. Iš­gy­ve­nę po­ka­rį, kai vie­ną nak­tį iš Vir­tu­kų miš­ko atei­da­vo vie­nos pa­krai­pos, ki­tą nak­tį – ki­tos nuo­mo­nės vy­rai, atė­jus ra­mes­niems lai­kams džiau­gė­mės ir dir­bo­me“, – pa­sa­ko­ja E. Ju­cie­nė.

Po­nios Ele­nos ma­ma tu­rė­jo tris vai­kus. Pag­rin­di­nė jų mai­tin­to­ja bu­vo vie­nin­te­lė kar­vė. Ta­čiau be­ga­li­nio jos darbš­tu­mo dė­ka vai­kai ne­ma­tė skur­do.

Tą no­rą dirb­ti, ma­tyt, pa­vel­dė­jo ir po­nia Ele­na. Abu su vy­ru vie­ni pir­mų­jų Lau­ga­ly­je pa­si­sta­tė nau­ją na­mą.

Šia­me kai­me gi­mu­si ir au­gu­si mo­te­ris me­na, jog jos vai­kys­tė­je Lau­ga­ly­je gy­ve­no ne­daug žmo­nių. Ir pa­sta­tų čia ne­daug te­bu­vo. Ma­žas kai­me­lis.

Praė­ju­sio am­žiaus pa­bai­go­je iš­si­plė­tė, pri­si­sta­tė. Pa­dau­gė­jo gy­ven­to­jų. Kū­rė­si jau­nos šei­mos. Čiauš­kė­jo bū­riai vai­kų. Da­bar ir Lau­ga­lis ap­tuš­tė­jo. Ta­čiau tie, ku­rie lie­ka, tvar­ko­si. Nė­ra ap­leis­tų na­mų. Jau­ni­mas ir vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nės, iš­va­žia­vę į už­sie­nį, už­dir­ba pi­ni­gų. Kai ku­riuo­se kie­muo­se po ke­lis au­to­mo­bi­lius sto­vi. Kas darbš­tes­nis, už­si­bū­na il­giau, kam blo­giau pa­si­se­ka, pa­dir­ba mė­ne­sį – ir jau ga­li ke­lis mė­ne­sius mai­tin­ti šei­mą.

E. Ju­cie­nė ti­ki, jog ka­da nors gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je su­si­ly­gins su gy­ve­ni­mu ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se. O vai­kai ir anū­kai grįš, nes sa­va ša­lis tu­ri daug pra­na­šu­mų: sa­vi pa­pro­čiai, sa­va kal­ba, ap­link sa­vi žmo­nės, įpras­tas kli­ma­tas, lie­tu­viš­kas mais­tas.

As­me­ni­nė nuo­tr.

SU­SI­TI­KI­MAS: Ele­nos Ju­cie­nės (de­ši­nė­je) at­va­žia­vo ap­lan­ky­ti anū­kė Gin­ta­rė ir jos vy­ras Pau­lius, abu dir­ban­tys gy­dy­to­jais San­ta­riš­kių kli­ni­ko­se, bei Ai­ri­jo­je gy­ve­nan­ti anū­kė Mo­ni­ka su sū­ne­liu Ed­vi­nu.

DARBŠ­TU­MAS: Ele­na Ju­cie­nė nė mi­nu­tės ne­nus­tygs­ta be dar­bo. Jos nuo­mo­ne, Lie­tu­va ge­riau gy­ven­tų, jei­gu vi­siems bū­tų dar­bo ir no­ro dau­giau dirb­ti.