Naujausios
IŠSIUVINĖTAS GYVENIMAS
Bronislava BUCHIENĖ
Tytuvėnų miesto bibliotekoje atidaryta kūrėjos Olgos Elenos Sinušienės siuvinėtų paveikslų paroda „Ten, kur nuneša svajos“.
Bronislava BUCHIENĖ
redakcija@skrastas.lt
Ieškota siuvinėtoja pati užsuko į biblioteką
Auksinių rankų ir kantrybės Olgą Eleną Sinušienę netikėtai atrado bibliotekininkė Zita Deikutė. Dar prieš mėnesį klausinėjama, ar nežino, kas miestelyje gražiai siuvinėja, Zita nežinojo.
Ši istorija panaši į detektyvą. Atėjusi į biblioteką Olga domėjosi kūryba, ieškojo literatūros siuvinėtojams. Išsikalbėjusi su bibliotekininke prastarė, jog turi ką parodyti miestelio bendruomenei.
Taigi, atėjo ta diena, kai sienas papuošė spalvingi adata ir siūlais „tapyti“ paveikslai. Dažnai taip būna, kad žmogus moka dirbti, bet mano nemokėsiąs sklandžiai išdėstyti savo minčių. Todėl atidarymo šventę vesti parodos kaltininkė patikėjo Tytuvėnų bendruomenės valdybos narei Emilijai Rudzevičienei. Ji Olgą vadino mistiška, tarsi iš niekur kūrybos pasaulyje atsiradusia moterimi, ir apie ją dėstė ne tik realaus gyvenimo faktus, bet, remdamasi įvairių šaltinių medžiaga, išklojo visiems, ką siuvinėtojai lėmė žvaigždės.
Pusiau vokietė
Olga Elena Puidokaitė gimė Tytuvėnuose, bet II pasaulinio karo metais atsidūrė Vokietijoje. Mama buvo Lietuvos vokietė, tėtis – lietuvis.
Taip susiklostė, kad po karo šeima grįžo Lietuvon, bet neradę namų Tytuvėnuose, pasirinko Tolučių kaimą. Ten jau buvo sukrtas kolūkis. Šeima galėjo apsigyventi ir gauti darbo.
Olga gerai mokėsi, tačiau nesiryžo toli per miškus viena vaikščioti į gimnaziją. Didelių mokslų nebaigė. Nuo keturiolikos metų padėjo mamai melžti kolūkio karves, o nuo 17-18 jau teko savarankiškai užsidirbti brigadoje privalomus 100 darbadienių. Tuos pokario metus prisimena kaip nepriteklių ir sunkaus darbo laikotarpį, bet sako, kad niekada jauni dėl to nesiskundė, o į lauko darbus važiuodami dardančiu vežimu dar ir dainas traukdavo.
Paveikslai siuvinėti prie žibalinės lempos
Būtent tuo metu, po darbo, prie žibalinės lempos ir buvo išsiuvinėti pirmieji buitį ir aprangą puošę Olgos paveikslėliai.
Dešimtį metų Olga dirbo kolūkyje. Būsimąjį vyrą pažinojo dar iki Sinušų šeimos tremties, bet rimčiau į jį pažvelgė tik po to, kai tremtinys grįžo. Po metų sukūrė šeimą. Nebenorėjo likti kolūkyje, todėl išsinuomojo kambarį Tytuvėnuose. Čia abu užaugino dvi dukras ir sūnų. Olga ilgą laiką dirbo Tytuvėnų lopšelyje-darželyje. Atrodo, visa tai buvo taip neseniai, bet jau ir vaikai brandūs, ir septyni anūkai – nemaži.
Emilija Rudzevičienė pateikė ir išsamią siuvinėtojos charakteristiką. Ne pagal pačios Olgos atviravimus, bet pagal įvairius horoskopus. Valinga, tvirta, tvarkinga, kantri ir užsispyrusi, labiau už viską mylinti savo artimuosius. Jai žvaigždės numatė dar ir rankdarbius iš siūlų...
Ir pati siuvinėtoja sakė, kad nevaikšto „patrobiais“, mėgsta vienatvę ir visą laisvą laiką skiria pomėgiui skaičiuoti kryželius ir derinti spalvas.
Rėmelius pagamina vyras
Renginyje dalyvavo Olgos vyras, sūnus su žmona, anūkas, brolis ir sesuo. Kalbėti susirinkusiems pasiryžo tik marti.
Ji sakė gal tik keturis kartus mačiusi anytą siuvinėjant, nes šeimos susitikimų metu vyro mamos rankos užimtos namų ruoša. Ji noriai bendrauja su artimaisiais.
Paprastai naujus darbus parodo Olgos vyras. Jis ne tik palaiko žmonos pomėgį, bet visiems paveikslams pagamina rėmukus. Marti šnekėjo, kad visi džiaugiasi ir didžiuojasi garbinga šeimos moterimi ir linkėjo jai sveikatos, „kad akelės matytų, kad rankelės galėtų“.
Sveikino kiti kūrėjai
Šventėje dalyvavusi poetė Teresė Rimulaitytė irgi pasidžiaugė, kad žmogus, užuot tuščiai švaistęs savo laiką niekams, jį skiria kūrybai, linkėjo toliau skleisti grožį ir, perskaičiusi eilėraštį, padovanojo savo poezijos knygą paveikslų autorei.
Liucina Nacienė pati ilgai siuvinėjo paveikslus, todėl puikiai supranta šios kūrybos specifiką bei sunkumus. Pastaruoju metu jai sunku dirbti su adata, bet kūrybos nemeta – išradingai nuneria įvairias gėles. Sveikindama atrastą naują talentą Liucina kolegei įteikė niekada nenuvysiantį gvazdiką.
Vladas Kalvaitis, solidžiausias Tytuvėnuose gyvenantis kūrėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys nusistebėjo, kad, pažinodamas Sinušą, visai nieko nežinojo apie jo žmonos gebėjimus. Šventės kaltininkei jis linkėjo dar tiek daug šviesių kūrybinių dienų, kad rankomis kurto grožio padvigubėtų, nes yra kam juo pasirūpinti.
Atidaryme grojo V. Adomaitienės šeimos iš Užvenčio kapela. Muzikantė atsisveikindama su žiūrovais tarsi reziumavo: viską, gėrį ir blogį, mes gauname iš tėvų ir protėvių. Jos šeimos simbolinė relikvija – prosenelio smuikas, o muzikos mūza sparneliu palietė daug palikuonių.
Už suteiktą galimybę panirti į dar svetimiems nerodytą grožio pasaulį Olgai Sinušienei dėkojo Tytuvėnų Sveiko gyvenimo būdo klubo moterys, buvusi lopšelio-darželio vedėja Šedienė, technologijų mokytoja D. Pranaitienė, Piligrimų centro darbuotoja R. Krencienė ir kiti teigiamų emocijų patyrę tytuvėniškiai.
Autorės nuotr.
KŪRĖJA: Olga Elena Sinušienė mėgsta vienatvę ir kūrybą.
PAVEIKSLAI: Olgos Sinušienės siuvinėtus paveikslus apžiūri technologijų mokytoja Dalia Pranaitienė.