Išnykusių kaimų akmenys

Iš mies­te­lio cent­ro pa­trau­kus į par­ko gi­lu­mą, vie­ti­niams yra įpras­tes­nis po­sū­kis kai­rėn. Ve­da prie ma­si­nių šven­čių vie­tos – est­ra­dos. Gre­ta jos – įspū­din­gas pa­mink­las na­tū­ra­laus gy­dy­mo pra­di­nin­kei Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, bu­vu­siai kruo­piš­kei An­nai Wig­mo­re. Ją pa­ger­bė ame­ri­kie­čiai pa­se­kė­jai, sa­vo ša­ly­je su­rin­kę lė­šas.

Už vai­kams įreng­tų žai­di­mų erd­vės – Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ka­rių ka­pi­nės.

Pa­si­tin­ka di­džiu­liai lau­kų rie­du­liai. Po aš­tuo­nis iš abie­jų ta­ko pu­sių. Me­ta­li­nė­je len­te­lė­je api­bū­di­na­ma – Kruo­pių se­niū­ni­jos iš­ny­ku­sių kai­mų alė­ja. Že­mė­la­pis su kai­mų iš­si­dės­ty­mu. Kiek­vie­no kai­mo ak­muo taip pat tu­ri sa­vo len­te­lę su pa­va­di­ni­mu.

Pa­si­rink­tu 16 ak­me­nų skai­čiu­mi pri­min­ta vals­ty­bės gi­mi­mo da­ta – Va­sa­rio 16-oji.

Ta­čiau tų ak­me­nų ne­pa­ka­ko įam­žin­ti per pa­sku­ti­nį 100-me­tį ap­link Kruo­pius iš­ny­ku­siems kai­mams. Dau­giau jų bū­ta, to­dėl kai ku­rie rie­du­liai žy­mi kelis iš­ny­ku­sius kai­mus.

Kruo­pių il­gaam­žis Jo­nas Gad­liaus­kas sa­ko: "To­kio kai­mo kny­go­se ne­bu­vo". Jis kal­ba kaip bu­vęs Kruo­pių apy­lin­kės vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas. Apy­lin­kei jis va­do­va­vo 28 me­tus – nuo 1959-ųjų.

Jo­nas gy­ve­no sun­kiai. Kū­di­kys­tė­je li­ko be ma­mos. Užau­go pas mo­čiu­tę. Kai ji pa­se­no, pri­žiū­rė­jo, to­dėl iš­ven­gė ka­ri­nės tar­ny­bos tiek prie vo­kie­čių, tiek prie ru­sų. Apy­tuš­tis kie­mas ne­do­mi­no ir be­si­ku­rian­čių kol­cho­zų.

"Juk aš tik tar­na­vau pas ūki­nin­kus, bu­vau pa­pras­tas varg­šas, iš ku­rio ne­bu­vo ką paim­ti," – sa­kė J. Gad­liaus­kas.

Ko­lū­kie­čiu ne­ta­po, o už­dar­biau­da­vo pa­die­niu dar­bi­nin­ku – žie­mą miš­kuo­se me­džius kir­to mal­koms, pa­skui jas skal­dy­da­vo, va­sa­rą šie­nau­da­vo.

"Ką čia vargs­ti, eik į apy­lin­kės sek­re­to­rius", – 1950-ai­siais Jo­nas iš­gir­do pa­siū­ly­mą.

Jis bu­vo bai­gęs ke­tu­ris sky­rius, mo­kė­jo ra­šy­ti. Tik vė­liau nea­ki­vaiz­džiai bai­gė sep­tyn­me­tę mo­kyk­lą, že­mės ūkio tech­ni­ku­mą.

Vė­liau dir­bo Ša­ky­no­je, ta­po ko­lū­kio pir­mi­nin­ku.

Ga­liau­siai vėl pa­siū­lė grįž­ti į Kruo­pius..

Ko­dėl iš­ny­ko kai­mai? "Vie­nur sen­bu­viai iš­mi­rė, o vai­kai ne­no­rė­jo lik­ti. Iš ki­tur pa­tys iš­si­kraus­tė. Iš Si­bi­ro trem­ties grį­žu­sie­ji taip pat ne­pra­šė val­džios lei­di­mo kur­tis sa­vo kai­me", – paaiš­ki­no J.Gad­liaus­kas.

Daug apy­lin­kės kai­mų bu­vo ma­žu­čiai – vos su ke­lio­mis so­dy­bė­lė­mis. Pa­kal­niš­kiuo­se gy­ve­no di­džiau­sia šei­ma – gal dvy­li­ka vai­kų.

Kai­mų ny­ki­mą spar­ti­no me­lio­ra­ci­jos už­mo­jai. Iš­sip­lė­tė Kruo­piai, Spai­giai, Pa­kal­niš­kiai, Šap­na­giai. Ten vei­kė mo­kyk­los.

"Vis­kas vy­ko spar­čiai, kai žmo­nės gau­da­vo pi­ni­gų įsi­kurti nau­jo­se vie­to­se, tuo bu­vo pa­ten­kin­ti", – me­na J. Gad­liaus­kas.

Kruo­pių ta­ry­bi­nis ūkis ta­po di­džiau­sias Lie­tu­vo­je pa­gal tu­ri­mus plo­tus. Vė­liau jo že­mės at­gnyb­tos nau­jai įsteig­tam Pa­kal­niš­kių ūkiui.

Šiais lai­kais be­veik nė vie­nas kai­mas neat­gy­ja. Išim­tis – Gem­bu­čių kai­me ku­ria­si nau­jas mo­der­nus ūkis.

"Pri­va­ti­za­vi­mo lai­kais stam­bie­ji ūki­nin­kai spė­jo už­val­dy­ti ge­rą­sias že­mes, ki­ti žmo­nės la­biau no­rė­jo pa­siim­ti kom­pen­sa­ci­ją už že­mę ir lik­ti gy­ven­ti mies­te", – sa­kė J. Gad­liaus­kas.