Naujausios
Išgyvenę karo mėsmalėje
Gruzdžiuose yra likę trys Antrojo pasaulinio karo dalyviai iš 25-ių, gyvenusių šios seniūnijos teritorijoje. Kiekvienas jų atmintyje ir širdyje nešioja savaip skaudžią tų dienų istoriją.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Nušoko ant minos
Kare labiausiai iš jų nukentėjo dabar jau 88-erių Antanas Ruginis, pirmąjį krikštą švinu gavęs ties Šiauliais. Kariavo prie Klaipėdos, Latvijoje.
„Prie Liepojos gavau per nagines“, – taip jis sako apie nelaimingai pasibaigusį šuolį nuo tanko ties Liepoja. Pataikė nušokti tiesiai ant pėstininkų minos.
Pirma operacija buvo atlikta ten pat, fronte. Iš fronto plūstantį krauju išgabeno arkliais. Po to juos, šešis sužeistuosius, sunkvežimiu, „polutorka“, nuvežė į Mažeikius. Čia sukrovė į vagonus ir atvežė į Radviliškį, vėl operavo koją.
Besigaluojantį mirtimi A. Ruginį po poros savaičių išvežė į Voronežą (Rusija). Paguldė didelėje gražioje salėje tarp karininkų. Kiti sužeistieji lietuviui pranašavo, kad jis, daug kraujo netekęs, greit mirs.
Karo ligoninėje praleido devynis mėnesius. Medikai išsaugojo ne visą kojos pėdą.
Be to, randai primena dar ir sužeidimus į ranką ir kaktą.
Kulkosvaidininkai
23-ejų Vladas Daujotas į frontą buvo pasiųstas po dviejų mėnesių mokymų Rusijoje. Pirmieji mūšiai – Lenkijoje. Per Čekoslovakiją, Vokietiją traukė link Berlyno.
Vlado porininkas prie kulkosvaidžio moldavas, prakariavęs penkerius metus, penkis kartus buvo sužeistas. Jis balsu svajodavo apie tą metą, kai baigsis karas, grįš namo. Tos dienos jis nesulaukė: Vokietijoje jį, išlipusį iš tranšėjos, nukovė snaiperis.
Daug bendražygių žuvo, daug sužeidė, o V. Daujotą kulkos aplenkė.
Juozui Jankauskui teko kariauti Rytprusiuose. Jo ginklas – rankinis kulkosvaidis.
J. Jankauskas mena, kad kulkosvaidis – sunkus, niekas nenorėjo jo nešioti. Todėl įdavė „litovcui nuo žagrės“ – ir kur dingsi, – teko tampytis. Vėliau kulkosvaidį pakeitė į automatą.
Mūšiai buvo sunkūs. Iš 40-ies kuopos kareivių tik 13 liko gyvi. J. Jankauskas namo grįžo nesužeistas.
Kariavo ne savo noru
Šie gruzdiečiai į kariuomenę buvo paimti 1944-aisiais.
Anot V. Daujoto, paskelbus mobilizaciją, pasirinkimas buvo vienas: arba į kariuomenę, arba į mišką. „Mes vargom – ir jie (partizanai) vargo“, – mena jis.
Pasak J. Jankausko, vienas jo pusbrolis išėjo partizanauti, kitas – į kariuomenę. Abu žuvo, vienas prie Berlyno, kitas – miške.
V. Daujotas sako, jog pakliuvus į kariuomenę jau nebuvo kur dėtis: „Mums ne taip buvo, kaip dabar Seime: priesaiką sulaužo – ir nieko. O jei kareivis sulaužė priesaiką, jį prieš pulką pastatė ir liepė tiems patiems kareiviams nušauti“.
O į mišką viliojęs „Amerikos balsas“, žadėjęs greitą išlaisvinimą. „Melavo, melavo... Kol patys neišsilaisvinome, niekas neišlaisvino“, – sako gruzdietis.
Gruzdžiuose ir aplinkiniuose kaimuose gyveno 25 žmonės, kuriems, siaučiant Antrojo pasaulinio karo audrai, teko paimti ginklą. Jie kiekvienų metų gegužės pradžioje sueidavo, suvažiuodavo į veteranų sambūrius Gruzdžiuose.
Dabar jų liko trys. Prie paminklo tarybiniams kareiviams seniūnijos darbuotojos atvežė du, V. Daujotą ir A. Ruginį. Čia padėję gėlių, nuvažiavo pas J. Jankauską, kuriam nuvykti prie paminklo neleido sveikata.
Autoriaus nuotr.
GRUPELĖ: Į įprastą karo veteranų susitikimo vietą Vladą Daujotą (iš kairės), Antaną Ruginį ir Praną Čerapoką atlydėjo Gruzdžių seniūnės pavaduotoja Gražina Slavikienė ir specialistė Alma Ruginienė.
SUSITIKIMAS: Karo veteraną Juozą Jankauską (kairėje) aplankė tokio pat likimo Antanas Ruginis.