Išėjo santūrios ir gilios poezijos kūrėja

Išė­jo san­tū­rios ir gi­lios poe­zi­jos kū­rė­ja

Šian­dien gim­to­jo­je Su­val­ki­jos že­mė­je am­ži­no poil­sio at­guls Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­tė, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė, 18 kny­gų au­to­rė, poe­tė Ona Mi­ka­laus­kie­nė. Mąs­liai į pa­sau­lį žvel­gu­si kū­rė­ja pa­si­rin­ko su me­nais ne­su­si­ju­sią pro­fe­si­ją, stu­di­ja­vo Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je ir bai­gė ag­ro­no­mi­ją, ta­čiau kū­ry­bi­nio pra­do už­gniauž­ti neį­ma­no­ma.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Pra­dė­jo kur­ti dar gim­na­zi­jo­je

Ona Mi­ka­laus­kie­nė gi­mė 1926 me­tais lie­pos 20 die­ną Mar­ga­vos kai­me, Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­ne. Mo­ky­da­ma­si gim­na­zi­jo­je, pa­ska­tin­ta li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jo Al­fon­so Tie­šiaus, pra­dė­jo ra­šy­ti ei­lė­raš­čius. 1946 me­tais įsto­jo į Že­mės ūkio aka­de­mi­ją, bet kū­ry­bos ne­pa­mir­šo.

1952 me­tais Ona Mi­ka­laus­kie­nė su šei­ma at­vy­ko gy­ven­ti į Jo­niš­kį. Ra­jo­ni­nis laik­raš­tis „Ta­ry­bi­nis bal­sas“ (da­bar – „Si­dab­rė") pra­dė­jo spaus­din­ti pir­muo­sius jos ei­lė­raš­čius. Ak­ty­vi Jo­niš­kio li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ na­rė 1993 me­tais iš­lei­do pir­mą­jį poe­zi­jos rin­ki­nį „Lai­ko pri­si­lie­ti­mas“, po ku­rio bran­di kū­ry­bi­nė vers­mė ėmė lie­tis dar gau­siau.

Poe­tė iš­lei­do 18 poe­zi­jos kny­gų, tarp jų – ke­le­tą rin­ki­nių, skir­tų vai­kams.

1998 me­tais O. Mi­ka­laus­kie­nė bu­vo priim­ta į Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gą. Li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­ja pro­fe­so­rė Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė kny­go­je „Pa­ra­šy­ta mo­te­rų“ ją pri­sta­tė kaip „bend­rų­jų te­mų ra­šy­to­ją, sa­vaip pa­raf­ra­zuo­jan­čią sa­vos kar­tos poe­tų – ypač J. De­gu­ty­tės, Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus te­mas“.

Ap­do­va­no­ji­mai ir įver­ti­ni­mas

O. Mi­ka­laus­kie­nė ne kar­tą ta­po „Šiau­lių kraš­to“, „Šei­mi­nin­kės“ laik­raš­čių or­ga­ni­zuo­tų ei­lė­raš­čių kon­kur­sų lau­rea­tė, bu­vo jo­niš­kie­čių ir Kau­no ra­šy­to­jų kū­ry­bi­nių su­si­ti­ki­mų or­ga­ni­za­to­rė.

Už in­dė­lį į kul­tū­ri­nį ir švie­čia­mą­jį dar­bą ji bu­vo ap­do­va­no­ta Šiau­lių ap­skri­ties ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­dė­kos raš­tais, o 2004 me­tais O. Mi­ka­laus­kie­nei su­teik­tas Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­tės var­das.

Jo­niš­kie­tė pe­da­go­gė Ni­jo­lė Vai­čiu­ly­tė-My­ko­lai­tie­nė apie O. Mi­ka­laus­kie­nės ei­les yra pa­sa­kiu­si: „Kuo ma­žiau jaus­mų, tuo poe­zi­ja yra vi­suo­ti­nes­nė ir jos „ga­lio­ji­mo“ lai­kas il­ges­nis“.

Lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Vil­ma Kum­pi­ke­vi­čiū­tė taik­liai pa­ste­bė­jo, kad O. Mi­ka­laus­kie­nė vis­ką ima at­sar­giai, pirš­tų ga­lais, pa­gar­biai ji el­gia­si ir su žo­džiais: de­ri­na, ieš­ko, kol re­zul­ta­tas tam­pa to­bu­las.

Jai bu­vo svar­bi to­le­ran­ci­ja

San­tū­ri, aris­tok­ra­tiš­kų ma­nie­rų, vi­sa­da ele­gan­tiš­ka poe­tė la­bai ne­mė­go bea­to­dai­riš­ko li­pi­mo per gal­vas, ne­san­tai­kos, peš­ty­nių dėl po­stų. Sa­ky­da­vo, kad vi­si esa­me „že­mės ke­lei­viai, trum­pam čia vie­šin­tys. Ge­riau, kad iš­si­skir­tu­me ne­su­si­py­kę“. Poe­tei to­le­ran­ci­ja bu­vo sy­vai, mai­ti­nan­tys bend­ra­vi­mo me­dį.

Pas­ku­ti­niais me­tais ji sa­kė pa­mir­šu­si te­le­vi­zo­riaus jun­gik­lį, nes ne­no­rė­jo ma­ty­ti jo­kių šou. Net ra­di­ją įki­šo gi­liai į spin­tą.

Praė­ju­sią va­sa­rą, mi­nė­da­ma 90-me­tį, O. Mi­ka­laus­kie­nė pri­si­pa­ži­no, kad jai vi­sa­da bu­vo ar­ti­ma prie­blan­da, mė­ne­sie­na, pil­na­tis, o žė­rin­tis pa­sau­lis daž­niau­siai at­klys­ta iš lai­min­gos vai­kys­tės, ku­rio­je bu­vo nuo­sta­bus Amal­vos eže­ras ir jį su­pan­tis lium­puo­jan­tis ža­lu­mos ki­li­mas, vai­vo­rai, span­guo­ly­nai, ūkai.

Ža­vė­jo­si Is­lan­di­ja

Pas­ku­ti­niam ei­lė­raš­čių rin­ki­niui, iš­leis­tam praė­ju­siais me­tais, poe­tė iš­rin­ko pa­va­di­ni­mą „Tris­de­šimt trys ei­lė­raš­čiai plius“, ku­ris, kaip pa­ti sa­kė, jai tie­siog pa­si­ro­dė gra­žus.

Šio­je kny­go­je daž­nas vei­kė­jas – Die­vas, Me­si­jas. Nau­ja­ja­me rin­ki­ny­je iš­spaus­din­tas ei­lė­raš­tis apie Kry­žių kal­ną. Jį poe­tė ra­šė, kai ne­ti­kė­tai ne­te­ko sū­naus.

O. Mi­ka­laus­kie­nė pa­sta­ruo­ju me­tu la­biau­siai iš ra­šy­to­jų ža­vė­jo­si is­lan­dų pro­zi­nin­ku, No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tu Ha­rol­du Laks­ne­su, ku­rio kū­ri­niai dvel­kia ne­ža­bo­ta lais­ve, pa­si­ti­kė­ji­mu sa­vi­mi. Per ju­bi­lie­jų pa­klaus­ta, ku­rią ša­lį pa­si­rink­tų, jei da­bar iš­ke­liau­tų, at­sa­kė, kad tik Is­lan­di­ją, nes jai iš li­te­ra­tū­ros at­ro­dė, jog ten gy­ve­na lais­vi ir drą­sūs žmo­nės. Juk bū­tent Is­lan­di­ja pir­mo­ji pri­pa­ži­no Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę.

(Iš pa­sku­ti­nio poe­tės rin­ki­nio „Tris­de­šimt trys plius")

KLYKS­MAS

krūp­te­li sie­la

kie­no

ši­tas klyks­mas –

ar ger­vių

ar ši­taip iš sa­vo liz­do

die­na

at­plyš­ta?

skaus­min­ga

aki­mir­ka

it žai­bo kir­tis

ir šian­dien

į va­kar

jau pa­vir­to –

jau praei­ties ži­nion

nu­girg­si

Au­to­rės nuo­tr.

Praė­ju­siais me­tais Ona Mi­ka­laus­kie­ne šven­tė 90 me­tų su­kak­tį ir iš­lei­do 18-ą sa­vo poe­zi­jos rin­ki­nį.