Naujausios
Iš vasaros kelionių sugrįžus
Kelionės suteikia jėgų, galimybę pažinti, pamatyti, pailsėti nuo kasdienybės, suteikia gerų emocijų. O mums, senjorams, tai ir galimybė ištrūkti iš rutinos, bent trumpam nusimesti kasdienines kaukes ir nusikratyti įprastų rūpesčių.
Pakeliui į Ventspilį
Senjorų bendruomenės „Artimi“ nariai surengė ekskursiją į Ventspilį, į žydinčių gėlių ir fontanų miestą.
Pirmas sustojimas Latvijos žemėje – miestelis Saldus , kuriame yra garsus saldainių fabrikas „Gotina“. „Maximoje“ apsirūpinę vietine produkcija , pajudėjome toliau.
Reti debesėliai... Saulė...Gera nuotaika...Kuldyga. Įvažiuojant į ją, mus pasitiko raudonų plytų arkinis tiltas, kuris yra vienas ilgiausių tokių tiltų Europoje.
Nuo Ventos upės skardžio pasigėrėjome įspūdingu vaizdu į plačiausią (249 metrų) Europos krioklį, dirbtinai suformuotą 17 amžiaus pradžioje valdant kunigaikščiui Jokūbui.
Legenda byloja, jog kadaise velnias nešė maišą akmenų, norėdamas sugriauti ant Ventos kranto stovėjusius burtininko namus. Deja, pragydo gaidys ir velnias, metęs maišą, spruko. Akmenys išbyrėjo, taip ir atsiradęs šis Ventos slenkstis. Kiekvieną pavasarį čia būna neįprastų reiškinių – šokinėja ir skraido žuvys, tai plaukiantys į nerštavietes žiobriai, bandantys prašokti Ventos slenkstį.
MIestas, kuriame ir karvės – iš gėlių
Autobusas rieda toliau Ventspilio link. Gilias apželdinimo tradicijas turintis miestas mus pasitiko įvairiaspalviais gėlių žiedų rūbais.
Kūrybiškų ir stropių gėlininkų dėka miesto gatves puošia originalios gėlių lysvės, puošnūs gėliapuodžiai, gėlių piramidės, gatvių pakraščiuose ant barjerų pakabinti gėlių loveliai. O kur dar gėlių skulptūros, išdėliotos parkuose, aikštėse ir gatvių kampuose. Su didžiule nuostaba dairomės pro autobuso langus. Nuostabūs vaizdai, tiesiog rojaus paveikslėliai.
Ir ko tik čia mes nepamatėme. Žavėjo išlikę seni, autentiški pastatai, siauros senamiesčio gatvelės, parkuose trykštantys fontanai, žaismingos, išskirtinės gėlių skulptūros ir kompozicijos. Prie Jūrakmens ropinėja „Boružėlės“. Oranžine spalva išsiskiria „Krepšinio kamuolys“. Prie Paplūdimio vandens parko gėlėmis žydinčios žuvys vaizduoja „Povandeninį pasaulį“. Vaikų miestelyje į pasimatymą kviečia „Ančiukų“ ir “Kiškių“ šeimynos. Neskubėdamas Lielais prospekte žydi Gėlių laikrodis, kuriame augalai persodinami, atsižvelgiant į metų laikus.
O ką jau bekalbėti apie žydinčią Sarkanmuižos pievoje “besiganančios „ gėlių karvės skulptūrą, kuri yra 4 metrų aukščio ir 7 metrų ilgio. Beje, visame mieste sutikome įvairiausių karvučių iš stiklo pluošto, plastiko. Tai nuotaikingas ir nepakartojamas miesto akcentas, puošiantis gatves, parkus. Prie vienos iš jų „Karvutė sūpuoklėse gėlėta suknele" visi nusifotagrafavome.
O plaukdami laiveliu „Hercogs Jekabs“ Ventos upe apžiūrėjome senamiestį, uostą, uosto vartų švyturius. Pamatėme ir didžiąsias karves „Jūrininkę“ bei „Keliaulininkę“. Pabuvojome Mėlynosios vėliavos paplūdimyje, pagulinėjome ant švaraus balto smėlio, išsimaudėme ypač švarioje Baltijos jūroje. Kupini įspūdžių vakare grįžome namo.
Bauskės renesansas
Tuo mūsų vasaros kelionės nesibaigė. Už poros savaičių vėl patraukėme į Latviją. Vos už keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos sienos esanti Bauskė garsi Renesanso stiliaus Bauskės pilimi, kurią pirmiausia ir aplankėme.
Pastatyta dar 15 amžiuje, Šiaurės karo metu pilis buvo susprogdinta. Šiuo metu atstatinėjama. Mes užlipome į centrinį pilies bokštą , iš kurio pasigrožėjome Bauskės panorama. Susipažinome su senaisiais įtvirtinimais ir, vietinėje tavernoje išgėrę rytinės kavos, pajudėjome Rundalės rūmų link.
Pakeliui aplankėme neįprastą Triušių miestelį. Čia esančiuose namuose gyvena ne žmonės, o triušiukai. Apie 700 įvairių veislių triušiukų gyvena mažuose nameliuose tarp siaurų gatvelių.
Rundalės dvare
Kelionė tęsėsi toliau. Lyg per akimirką atsiradome prie puošnaus ir prabangaus Rundalės dvaro. Tai vienas žymiausių baroko ir rokoko architektūros paminklų. Rytiniame rūmų korpuse pasigrožėjome Auksine bei Baltąja sale, Didžiąja galerija. Centriniame korpuse aplankėme hercogo, o vakariniame – restauruotus hercogienės apartamentus.
Erdvioje šokių salėje mintimis nusikėlėme į 18 amžių, kai Vienos valso sūkuryje sukosi išsipustę hercogo svečiai.
O kadangi B. F. Rastrelio projektuoti baroko epochos rūmai neįsivaizduojami be prancūziško sodo, likome sužavėti ir šiuo žmogaus rankų šilumos paliestu gamtos stebuklu. Gausybė gėlių, krūmų, medelių ne vieną iš mūsų privertė aiktelėti iš nuostabos. Įsėdę į pūškuojantį baltą traukinuką aplankėme skirtingų stilių pavėsines, alėjas, apželdintomis arkomis, žaliąjį amfiteatrą, labirintus, nuostabius rožynus.
Po Molėtų kraštą
Aplankėme gražiausias Latvijos vietoves. O vis dar šiltas ruduo pakvietė kelionėn į Molėtų kraštą. Gana ankstyvas rytas. Išsiilgusi įspūdžių senjorų kompanija ir vėl čiuožia “betonke“ tiesiai rytų link į Anykščius. Atvykę prie Puntuko, pradėjome kelionę Medžių lajų taku.
Pamažu kilome į 21 metro aukštį, ėjome 300 metrų ties medžių viršūnėmis, pakilome į 35 metrų bokštą, iš kurio apžvelgėme A. Baranausko apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėjome Šventosios upės vingiais.
Toliau smagus vingiuotas kelias bėga Kulionių kaimo link. Čia pabuvojome Lietuvos etnokosmologijos muziejuje. Pamatėme ekspozicijas, kuriose etnokosmologijos žinios pateikiamos etnologiniu, mokslo istorijos, filosofiniu, astronominiu požiūriu. Lauko ekspozicijoje apžiūrėjome šventuosius mitologinius akmenis, surinktus iš visos Lietuvos. Netoli esančioje observatorijoje susipažinome su Lietuvos ir pasaulio astronomijos naujienomis, teleskopais, nuostabaus grožio spalvotomis planetų, žvaigždžių, ūkų, spiečių, galaktikų nuotraukomis.
Sugrįžome į Molėtus. Gražiai sutvarkytas, skendintis žalumoje miestas. Vakarėjant pasukome į Mindūnus, ežeringiausią Molėtų rajono kampelį.
Žvejybos muziejuje su daina ir muzika mus pasitiko sertifikuota aukštaitiško kulinarinio paveldo amatininkė I. Rimidienė. Buvome maloniai pakviesti paragauti garsios, ant laužo virtos žuvienės. Skaniai pavakarieniavę, sudainavę kartu su šeimininke ne vieną dainą, pasukome Molėtų „Eifelio“ link.
Tai Labanoro parko apžvalgos bokštas. Įveikę išbandymą aukščiu, serpantininiais laiptais užlipome į aukščiausią bokštą Lietuvoje.
Kvapą užgniaužia nuo bokšto atsiveriantys vaizdai. Savo akimis iš paukščio skrydžio išvydome Siesarties ežero hidrografinį draustinį, pasižymintį unikaliais pusiasaliais, salomis.
Puiki kelionė po įstabų kraštą baigėsi. Įspūdis – lyg būtume be vizos ir bilieto patekę į tikrą gamtos grožio ir istorijos šalį. Mintimis atsisveikinome su šiųmetinėmis kelionėmis iki kitos vasaros.
Regina BOGUŠIENĖ
Senjorė
Asmeninė nuotr.
KELIAUTOJAI: Senjorų bendruomenės „Artimi“ nariai kiekvieną vasarą keliauja po Lietuvą ir užsienį.