Naujausios
Iš užmaršties keliamas Lietuvos generolo atminimas
Keletą pastarųjų metų pašvitinietis kraštotyrininkas Juozas Mockūnas ir atsargos karininkas iš Kauno Algirdas Diliūnas stengiasi įamžinti kraštiečio Nepriklausomos Lietuvos generolo Klemenso Popeliučkos atminimą. Vienas iš žymiausių Lietuvos kariuomenės karininkų daugiau nei pusę amžiaus buvo visiškai pamirštas.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Generolas – ne svetimas pašvitiniečiams
J. Mockūnas į „Pakruojo kraštą“ atsiuntė laišką, raginantį prisiminti iš Pašvitinio valsčiaus kilusį generolą bei tinkamai pagerbti jo atminimą.
„Ar nebūtų garbė pašvitiniečiams įamžinti ir prisiminti tokį žemietį, kuris aukojosi dėl Lietuvos laisvės? Nes jis mums ne svetimas – ir dabar Bučiūnų kaimas, iš kur kilęs Klemas Popeliučka, priklauso Pašvitinio parapijai“, – rašo J. Mockūnas.
Tarybiniais metais K. Popeliučkos gimtasis kaimas buvo priskirtas kaimyniniam Joniškio rajonui.
Kraštotyrininkas apmaudauja, kad apklausa dėl K. Popeliučkos atminimo įamžinimo, jo vardu pavadinant Pašvitinio miestelio aikštę, buvo surengta formaliai. Nes šių dienų žmonės apie tarpukariu garsų generolą nėra girdėję. Tad ko stebėtis pašvitiniečių abejingumu pasiūlymui keisti aikštės pavadinimą?
„Apklausos rengėjams derėjo pirmiausiai pristatyti visuomenei K. Popeliučką, supažindinti su jo nuopelnais Lietuvos valstybei. Žmonės nebūtų likę abejingi Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę kūrusiai asmenybei“, – mano J. Mockūnas.
Kraštotyrininkas bendrauja su K. Popeliučkos sūnėnu, dimisijos pulkininku leitenantu Algirdu Diliūnu. Šis karininkas prižiūri dėdės gimtąją sodybą Bučiūnuose, yra išleidęs lankstinuką ir parašęs straipsnių apie jį.
„Jau parengta spaudai knyga apie K. Popeliučką – belieka rasti rėmėjų ją išleisti“, – sakė „Pakruojo kraštui“ A. Diliūnas.
Atsargos karininkas pripažįsta, kad karyba jį ir paskatino susidomėti garsiojo dėdės biografija. Nors į Vakarus pasitraukusio mamos brolio nuotraukų pokario laikais šeimoje ir neišsaugota, nors giminystė buvo slepiama. A. Diliūnas, ją taipogi sėkmingai nuslėpęs, tarybiniais laikais baigė karo mokyklą, tarnavo lakūnu ir net užėmė eskadrilės vado postą. Tačiau giminystė su K. Popeliučka tolesnę karinę karjerą sustabdė.
„Išgirdęs, kad turiu į užsienį pabėgusį giminaitį, apsimečiau pirmą kartą apie tai sužinojęs. Nors iš tiesų tuo metu nežinojome visų dėdės gyvenimo Vokietijos pabėgėlių stovykloje smulkmenų, vietos, kur jis buvo palaidotas“, – sakė A. Diliūnas.
Daugiau žinių apie dėdės gyvenimą A. Diliūnas gavo, jau atkūrus Nepriklausomybę.
Nuo daraktoriaus mokinio iki karo vado
Būsimasis generolas Klemensas gimė 1892-aisiais Bučiūnų kaimo ūkininko šeimoje. Mokėsi pas tėvo bei kaimynų samdomą daraktorių, vėliau – įvairiose mokymo įstaigose, studijavo architektūrą Kijevo politechnikos institute.
1913-ųjų lapkritį jaunuolis tapo caro armijos kareiviu. Nuo 1914 vasaros kariavo Pirmojo pasaulinio karo frontuose, išsitarnavo nuo eilinio iki poručiko laipsnio, buvo pristatytas štabkapitono laipsniui gauti. 1916-aisiais baigė karo inžinerijos mokyklą. Už gerą tarnybą ir drąsą mūšiuose K. Popeliučka buvo apdovanotas kryžiumi ir šešiais ordinais. Tarnybą caro armijoje baigė 1918-ųjų vasarį, būdamas kuopos vadu.
Po demobilizacijos K. Popeliučka grįžo į Lietuvą. O 1919-ųjų balandį tapo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoriu. Nepraėjus nei trims savaitėms, patyręs karininkas jau skiriamas kuopos vadu, jam pavedama šią kuopą pačiam ir suformuoti. Vos po mėnesio naujoji pionierių kuopa (36 kareiviai bei du karininkai) ima atstatyti sugriautą tiltą per Lėvenį Panevėžio rajone. Lietuvos kariuomenėje įvedus laipsnius, K. Popeliučka tampa majoru.
Po kelių mėnesių jis paskiriamas vadovauti Atskirajai geležinkelių kuopai (vėliau perorganizuotai į batalioną). Rudenį į Lietuvą įsiveržus bermontininkams, K. Popeliučkos vadovaujami kariai užminuodavo tiltus ir geležinkelius, sprogdindavo juos, ir prasiskverbę į priešo užnugarį, nutraukdami susisiekimą Radviliškio–Šilėnų, Šiaulių–Joniškio, kituose ruožuose.
Bermontininkai į pagalbą pasikvietė Vokietijos kariuomenės dalinius. Bet šie negalėjo atvažiuoti susprogdintais geležinkeliais. Vokiečių karinis traukinys sustojo tarp Radviliškio ir Šilėnų, priešais susprogdintą tiltą.
Kol atvykėliai svarstė, ką daryti, K. Popeliučka pasiuntė sprogdintojų komandą užtverti traukiniui kelią ir puolė į ataką. Vokiečiai metė traukinį ir atsitraukė. O lietuvių kariai greitai suremontavo tiltą ir užgrobtąjį sąstatą parvairavo į Radviliškį.
1920-aisiais Lietuvai ir Rusijai pasirašius teritorijų perdavimo sutartį, Lietuvai atiteko Švenčionėlių ir Pabradės geležinkelio stotys. Jų turtą derėdamosi dalijo abiems valstybėms atstovaujančios komisijos. Lietuvos komisijai vadovavo K. Popeliučka. Jo nurodymu lietuviai geležinkelininkai formuodavo sąstatus iš geresnių vagonų ir garvežių, pakrautus sąstatus vairuodavo į Lietuvos pusę. O iš ten grįždavo garvežiu su vienu senu vagonu. Tačiau šiame vagone atgabendavo dešrų, kumpių, kitų produktų, apsčiai degtinės. Lietuviškoji komisija rusų komisarus nuolat privaišindavo, ir šie sunkiai besusigaudė, kur išvažiuoja brangus turtas.
Majoro vadovaujamos kuopos kariai 1920-aisiais dalyvavo ir veiksmuose atsiimant Vilnių. Rugpjūčio pabaigoje jie kelias dienas žvalgė geležinkelius, pasinaudodami rusų sutrikimu, be kovos užėmė Naujosios Vilnios, kitas geležinkelio stotis pakeliui į Vilnių. Čia tebesantys Raudonosios Armijos aukšti karininkai to gal nė nežinojo.
Ši aplinkybė lietuvos kariams padėjo išgelbėti kelias dešimtis vilniečių, kuriuos komisarai buvo nutarę nužudyti. Rugpjūčio 25-ąją į Naująją Vilnią paskambinusi telefonų stoties darbuotoja lietuvė pasakė, kad raudonarmiečiai Vilniuje ir jo apylinkėse suėmė daug žmonių, kuriuos veš į Keną sušaudyti. Mergina nurodė numerį traukinio, kuriuo bus gabenami pasmerktieji.
Geležinkelių bataliono bei kitų Lietuvos kariuomenės dalinių vadovai suplanavo išvaduoti žmones. Kariai buvo pasiruošę atakuoti pasmerktųjų sąstatą lydinčius raudonarmiečius. Garvežys su trimis dideliais prekiniais vagonais į Naujosios Vilnios stotį atvažiavo, praėjus vos porai valandų po vilnietės skambučio.
Sąstato sargybos viršininkas mėgino lietuvius įtikinėti, neva žmonių neveža, bet atidaryti vagonus atsisakė. Po to sukomandavo raudonarmiečiams priešintis. Komandai pakluso vienetai, bet ir šiuos lietuviai greitai nuginklavo.
Vagonai buvo pilni suimtųjų. Po kelių dienų dienraštyje „Dziennik Wilenski“ buvo išspausdinta padėka Lietuvos kariuomenei ir visų išgelbėtųjų pavardės.
Spalio pradžioje Lenkijos armijai užėmus Varėną, dvi kariuomenes teskyrė Merkio upė, kurią buvo galima įveikti tiltu. Laukiant lenkų atakos, geležinkelių kuopos kariai sugadino dalį bėgių. Naktį ištraukė juos laikančias bėgvines, o į skyles sukaišiojo iš anksto pasiruoštas bėgvinių galvutes taip, kad pašaliniams nekilo jokių įtarimų. Prasidėjus atakai, lenkų karinius dalinius rėmęs šarvuotas traukinys toje vietoje ir nuvirto.
K. Popeliučkos vadovaujamo bataliono kariai organizavo besitraukiančios Lietuvos armijos dalinių ir amunicijos pervežimus, iš Vilniaus į Kauną evakavo valstybines įstaigas. Tuo pačiu metu ardydami geležinkelius, sprogdindami strategiškai svarbius tiltus, trikdė lenkų kariuomenės veiksmus.
Karys tapo administratoriumi
1920-ųjų gruodį pasibaigus karo veiksmams, K. Popeliučkos vadovaujamas batalionas grįžo į Radviliškį. Geležinkelininkai ėmėsi statyti tiltus, tiesti naujus geležinkelius.
Šeimą sukūręs majoras gyveno Radviliškyje, kol jo karjera pasisuko į karinį administravimą. K. Popeliučka per keletą metų tapo Lietuvos kariuomenės Karo technikos inspektoriumi, rūpinosi technikos dalinių kareivių mokymu. Išsiųstas į Prancūziją, aukštąją karo mokyklą ir įsigijęs inžinieriaus diplomą, K. Popeliučka toliau kilo karjeros laiptais, rūpinosi Lietuvos kariuomenės technikos modernizavimu, organizavo jos gamybą. 1935-aisiais jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis, vėliau pakeistas į brigados generolo.
K. Popeliučka karinės technikos klausimais nuolat rašydavo į spaudą, dalyvavo karininkų visuomeninių organizacijų veikloje. Kauno karininkų ramovės pastatas pastatytas, atsižvelgiant į jo pasiūlymus dėl architektūros. Už nuopelnus Lietuvai generolas buvo apdovanotas Gedimino ir Vytauto Didžiojo ordinais, įvairiais medaliais.
1940-ųjų birželį K. Popeliučka pasitraukė į atsargą. Tapęs pensininku, 1940-1944 metais Kauno suaugusiųjų gimnazijoje mokė matematikos.
Iš karininkų sąrašų K. Popeliučka buvo išbrauktas ir galbūt ši aplinkybė lėmė, jog generolas išvengė represijų po 1940-ųjų okupacijos.
„1944-aisiais, į Lietuvą grįžtant Raudonajai Armijai, dėdė apsisprendė trauktis į Vakarus. Tą jam patarė kitas žymus Lietuvos veikėjas – Raštikis“, – sakė „Pakruojo kraštui“ A. Diliūnas.
Ausburge (Vokietijoje) gyvendamas ir dirbdamas gamykloje K. Popeliučka dalyvavo lietuvių pabėgėlių visuomeninėje veikloje, buvo pabėgėlių stovyklos komiteto pirmininkas. Mirė 1948-aisiais, palaidotas senosiose Ausburgo kapinėse. Žmona Vanda kartu su kitais lietuviais buvo pastačiusi jam paminklą. Bet vėlesniais metais kapinių vietoje kuriant parką, visos kapavietės ir paminklai buvo sunaikinti. Tėra tik plokštė parko pakraštyje, kurioje įrašyta ir K. Popeliučkos pavardė.
Algirdo DILIŪNO albumo nuotr.
NUOPELNAI: Už nuopelnus Lietuvai Klemensas Popeliučka buvo apdovanotas ordinais ir medaliais.
PASTANGOS: Pastangas prikelti generolo K. Popeliučkos atminimą deda kraštotyrininkas Juozas Mockūnas (kairėje) ir generolo sūnėnas Algirdas Diliūnas.