Iš trem­ties iš­li­ko \"kom­bin­žy­ro\" sko­nis

Iš tremties išliko "kombinžyro" skonis

Žvali, gyvybinga, dar dažnai nėrimu užsiimanti 93-ejų metų Stanislava Misiūnienė 12 metų praleido Sibiro platybėse. Iš tremties moters atmintyje įsirėžė sūnelio mirtis, sunkus darbas taigoje ir niekur nedingstantis "kombinžyro" (kombinuoti tepūs riebalai – aut. past.) skonis.

Loreta RIPSKYTĖ

loretar@skrastas.lt

Motiną paspyrė koja

Į Sibirą Stanislavą Misiūnienę su mažu sūnumi išvežė 1948 metais gegužę sodams žydint. Ankstų rytą iš Pasvalio rajono Jukonių kaimo tremiami žmonės buvo atgabenti į Panevėžio geležinkelio stotį ir suvaryti į gyvulinius belangius vagonus su išpjauta skyle vietoje tualeto.

„Mama puolė ant kelių prieš skrebą (stribas – aut. past.) prašydama, kad bent vaiką paliktų, bet tas tik paspyrė ją koja ir nuėjo,“ – mena 93-ejų moteris.

Ištrėmė ją dėl vyro, kuris buvo iš kariuomenės pabėgęs ir įkalintas. Gavo 15 metų lagerio Vorkutoje. Išvežtas 1946 metais po dvejų metų mirė.

Vietiniai vaikai prašė duonos

Iš vežimo į Buriatiją atsiminimuose išliko daug epizodų, susijungiančių į vieną grandinę.

Kartą per dvi paras traukinys sustodavo ir leisdavo tremtiniams išlipti nusilengvinti. Vienoje vietoje visus nuvedė į pirtį. Vanduo buvo paleistas iš viršaus, kam kliuvo, kam nelabai. Davė muilo gabalėlį.

Visų rūbai buvo sukabinti prie karštos krosnies, kad blakės ir kiti gyviai išsilakstytų. Baigusios maudytis dvi moterys neberado savo drabužių ir nuogos blaškėsi visus prižiūrintiems, kad nepabėgtų, kareiviams prieš akis.

Kartą traukinys vėl sustojo, tačiau niekam neleido išlipti, tik atvėrė vagonų duris, kad galėtų oro įkvėpti. Tuoj prie jų prisistatė keli vaikai, prašydami: „Chleba, chleba...“ („Duonos, duonos...“ – aut. past.).

Kartu važiavusi moteris turėjo keturis kepalėlius šviežios duonos. Sako, supelys, ir paėmusi vieną supjaustė, prašytojams padalino. Apsukresnis berniukas savo gabalą sukirtęs netrukus ir antrą sykį prisigretino.

Vietiniai vaikai atkakliai būriavosi ir prie kitų vagonų.

„Kartu važiavusi mokytoja pratarė: „Broliai, seserys, kas mūsų laukia, jeigu vietiniai net duonos neturi?..“ – tas klausimas tebeskamba Joniškyje gyvenančios tremtinės galvoje.

Blakės ir tarakonai

Nuvežė lietuvius toliau Ulan Udės (Buriatijos sostinė–aut. past.) ir apgyvendino barakuose, kuriuose iki tol buvo laikomi japonai belaisviai. Žmones suskirstė šeimomis po kambariukus su vienu langu.

S. Misiūnienė su sūnumi irgi gavo kambarį su narais, ant kurių miegojo, ir stalą.

Barakuose buvo pilna blakių, tarakonų.

„Lovą „dusto“ pripurkšdavau, užsitraukdavau antklodę iki smakro ir miegodavau, – mena garbaus amžiaus moteris. – O tarakonus gaudydavome padėję kibirą su „sutromis“ ir paklodę pakabinę. Kai jų prilįsdavo, išnešdavome į lauką ir išpurtydavome. Žiemą jie sušaldavo.“

Juodas musių debesis

Kartą moteris slapta per langą stebėjo, kaip gaminamas maistas belaisviams ir tremtiniams. Per langą pamatė ant stalo kaži ką juodą gulint. Paskui, žiūri, priėjo virtuvės darbininkė, pamojo ranka, ir juodas musių debesis pakilo į orą nuo maltos žuvies.

Ta žuvis būdavo sumalama su kaulais, jau pastovėjusi duodama valgyti. Tokios paragavo ir Stanislavos mažas sūnus. Vaikas susirgo. Moteris pėsčiomis, kartais pavėžėjama pravažiuojančių žmonių, keliasdešimt kilometrų skubėjo pas gydytoją. Ten berniukas buvo apžiūrėtas, suleista vaistų. Tačiau vaikas neatlaikė dozės.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę jo palaikus su dar dešimtimis kitų mirusiųjų Sibire, moteris parsigabeno. Palaidojo Joniškio kapinėse.

Kirto medžius ir gesino gaisrus

Buriatijoje šalčiai žiemą neretai tvyrodavo iki 40 laipsnių, tačiau ir tokiu oru tekdavo eiti į darbą. Pėsčiomis po 4–5 kilometrus moterys ir vyrai pėdindavo į mišką kirsti medžių.

„Rankiniu pjūklu juos brūžindavome, suklupusios ant žemės, visos sijonuotos. Kelnių nė neturėjome, keliai šaldavo. Kojas apaudavome vilnonėmis kojinėmis ir iš automobilių padangų pagamintomis šiokiomis tokiomis naginėmis. Vėliau pažįstama padovanojo savo vyro kelnes, tada buvo geriau,“ – apie sunkumus pasakoja buvusi tremtinė.

Tik po kelerių metų sąlygos pasikeitė: vyrai jau medžius guldydavo „družbomis“ (benzininiais pjūklais – aut. past.), o moterys šakas kapodavo. Ir į darbą visi buvo vežami siauruko traukiniu.

Vasaros sezonu dažnai tekdavo gesinti miškų gaisrus. Atidirbę visą dieną žmonės naktį buvo keliami ir išvaromi. Moterys kasdavo smėlio užtvaras, kad ugnis toliau neplistų.

„Kai dabar per televizorių parodo degantį mišką, taip per širdį negerumas nueina,“ – sako senolė.

Sviestas – tik kartą per 12 metų

Eidami į darbą tremtiniai įsidėdavo valgyti duonos ir „kombinžyro“ (kombinuoti tepūs riebalai – aut. past.). Pastarasis buvo prastesnis nei margarinas, rusvos spalvos. Skonis iki šių dienų burnoje išliko.

Tik kartą per 12 metų teko paragauti tikro sviesto. Ir tas buvo atvežtas iš Lietuvos, pagamintas Talačkonių pieninėje. Padalino jo visiems po 200–300 gramų.

Pasak S. Misiūnienės, vietiniai gyventojai į atvežtus tremtinius iš pradžių žiūrėjo kaip į banditus, fašistus, ir taip juos vadindavo.

Vienas vyras lietuvis pakvietė vaikus, kurie banditais šaukdavo, ir davė duonos su „kombinžyru“ po riekę. Vėliau jie niekada nebesekiojo ir nebepravardžiavo.

Po Josifo Stalino mirties tremtinius pradėta leisti grįžti namo. Iš pradžių S. Misiūnienės neleido į Lietuvą, valdžia nenorėjo priregistruoti. Tad sesuo Janina Stakauskienė ieškojo darbo Latvijoje ir jau buvo radusi Elijoje, tačiau per pažįstamus pavyko rasti galimybę grįžti į Lietuvą, įsidarbinti skerdykloje.

„Mano vestuvės buvo vasario 16-ąją, ir iš Sibiro paleido vasario 16-ą dieną, bet grįžti pavyko tik liepą,“ – mena moteris.

Likimo nekeikia

Tremtinė likimo nekeikia ir nuoskaudos ar pykčio niekam nejaučia. Koks buvo gyvenimas, toks, jau nepakeisi.

Nors ir daug vargo patyrusi Stanislava Misiūnienė niekada sveikata nesiskundė. Sulaukusi 93-ejų metų tik sunkiai vaikšto. Bet rankos ir akys dar ledžia užsiimti mėgiamais dalykais – nėriniais, mezginiais. Moteris ir televizorių žiūrėdama neria servetėles, gėles, žaislus, mezga kilimėlius, kuriuos kitiems dovanoja.

Autorės nuotr.

ĮSPŪDIS: Stanislava Misiūnienė sako, kad tremties metais jai ne kartą teko dalyvauti gesinant miškus, tad ir dabar pamačius per televiziją degančio miško vaizdą, nudiegia širdį.

NĖRINIAI: 93-ejų metų moteris dar ir dabar turi miklias rankas, užsiima nėriniais, kuriuos kitiems išdovanoja.