Naujausios
Ir rūsys gali pasipuošti gėlėmis
Pakražančio seniūnijos Bumbuliukų kaime gyvenančių Stanislavos ir Petro Kerų sodyba visą vasarą skendi gėlėse. Net rūsys išpuoštas žiedais. Nuo mažens prie tvarkos ir grožio tėvelių pratinta Stanislava stengiasi ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų bei anūkų, kurie dažniausiai vasaroja pas senelius. Prieš šešiolika metų iš Palangos šurmulio į vienkiemio ramybę sugrįžę Kerai šiandien nė kiek nesigaili atsisakę pajūrio. Čia jų žemė ir jų erdvė...
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Gražiausias seniūnijos vienkiemis
Pakražančio seniūnas Alfonsas Sakalauskas, Valpainių kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Zakarienė ir seniūnaitis Albinas Jasulaitis bei Žalpių kaimo bendruomenės pirmininkė Alina Žalandauskienė gražiausiųjų rajono sodybų konkursui pristatė Stanislavos ir Petro Kerų vienkiemį.
Išpuoselėti žolynai. Daugybė kabančių ir vazonuose augančių gėlių. Sūpuoklės. Namo pasienyje prisėsti kviečiantis medinis stalas. Kuklu. Skoninga. Negėda sulaukti svečio ir priimti jį žydinčiose erdvėse.
Atsisveikino su Palanga
Į šį vienkiemį jauna šeima su mokyklos dar nebaigusiais vaikais sugrįžo prieš šešiolika metų. Ryžosi palikti net Palangą. Ten turėjo trijų kambarių butą, galėjo bet kada nueiti prie jūros.
Palangoje Stanislava apsigyveno būdama dar visai jauna, vos baigusi mokytis padavėjos profesijos. Dirbo „Lino“ poilsio namuose. Gavo bendrabutį, vėliau butą. Čia augo trys Kerų vaikai. Dukros Edita ir Roberta, sūnus Mindaugas.
Tačiau Stanislavą vis traukė gimtasis kaimas. Dažną savaitgalį važiuodavo pas žemę susigrąžinusius ūkininkaujančius tėvelius. Padėdavo jiems darbuotis.
Kai pradėjo blogėti tėvelių sveikata, teko apsispręsti likti Palangoje ar keltis į Bumbuliukų kaimą. Taip sutapo, kad kaimynystėje liko tuščias namelis. Tėvai pasiūlė palangiškei dukrai keltis į jų namą, o patys išsikraustysią į atsilaisvinusį mamos sesers namelį.
Daug nedvejoję Kerai pardavė butą Palangoje ir persikėlė į tėvų vienkiemį. Tuomet neblogai mokėdavo už pieną. Nusprendė perimti tėvų ūkį.
„Tėveliai labai džiaugėsi, kad gyvename šalia, – pasakoja Stanislava. – Dabar jų jau nebėra. Bet gerai, kad praskaidrinome paskutiniuosius jų gyvenimo metus.“
Tėvų namelyje vasaroja Stanislavos brolis. Stanislavai liko žemė. Šešiolika hektarų, penkios melžiamos karvės, prieauglis. Darbo – per akis. Tačiau ilgą laiką Stanislava dar dirbo Pakražančio vidurinės mokyklos valgykloje. Pusė penkių ryto jau stodavo į kelią ir kulniuodavo iki mokyklos. Žiemą tekdavo bristi per pusnis. Dabar pavargo, nusprendė nebedirbti. Vyras dar tabedirba statybose.
Į Palangą nuvažiuoja kas vasarą. Ten liko daug draugų ir pažįstamų. Yra kur apsistoti. Tačiau netrunka pabosti kurorto šurmulys. Traukia namo, į savo vienkiemį. Juolab, kad čia giminės, mokyklos laikų draugai.
Meilė savo namams
Stanislava nesupranta, kaip kaime, kad ir atokiame gali būti nuobodu. Ji turi labai daug veiklos. Nuo mažens tėvelių pratinta prie tvarkos ir švaros, mėgsta kurti grožį visur, kur tik kelia koją.
Kai nuvažiuoja į miestą, beveik niekuomet negrįžta be kokios nors įdomesnės gėlės. Ypač mėgsta svyrančias.
Daugelio gėlių daigus moteris pati išsiaugina. Nepripirktų tiek, kiek reikia taip gausiai išpuošti savo vienkiemį.
Gėlynų priežiūra kainuoja daug vargo. „Laistau ir laistau, – pasakoja moteris. – Nelengva tampyti laistytuvus vandens. Bet kai vakare prisėdus gėlynai kvepia ir džiugina akis, atsiperka vargas.“
Tėvų pavyzdžiu pasekė ir sūnus Mindaugas. Kurį laiką jis dirbo Vilniuje. Įmonėje šlfuodavo manekenus. Tačiau pasiilgo tyro ir sotaus kaimo oro. Juolab, kad pradėjo šlubuoti sveikata. Nusipirko namą seniūnijos centre, Grinių gyvenvietėje. Dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Sugrįžta namo. Kaime randa tikrą poilsį.
Stanislavos ir Petro Kerų dukros Edita ir Roberta dirba vienoje Vilniaus įmonėje. Viena personalo vadybininkė, kita – buhalterė. Pasak ponios Stanislavos, jos dabar taip pat džiaugiasi, kad yra tas žemės lopinėlis, kur saugiai gali bėgioti anūkai, kur jos pačios gali parvažiuoti iš didmiesčio ir džiaugtis erdve.
„Turiu tris anūkus, – pasakoja S.Kerienė. – Dažniausia jie vasaroja čia, mūsų vienkiemyje.“
Autorės nuotr.
ŽYDĖJIMAS: Stanislavos ir Petro Kerų sodyboje gėlės žydi nuo pavasario iki šalnų. Tuo pasirūpina ponia Stanislava.
SILPNYBĖ: Stanislavos Kerienės silpnybė – gėlės. Jas augina pati, o nuvažiavusi į miestą negrįžta be įdomesnio vazonėlio.
AKCENTAI: Erdvę aplink namus puošia įvairiaspalviai akcentai.
SODYBA: Išpuošta vienkiemiop sodyba traukia sugrįžti vaikus ir anūkus.